Artūras Račas

Lietuvoje žiniasklaidoje jau senokai tapo madinga klijuoti etiketes.

Garbūs žurnalistai, redaktoriai ir apžvalgininkai, pritrūkus argumentų savo mintims pagrįsti ar paprasčiausiai norint pasirodyti drąsiu ir sulaukti šiek tiek daugiau dėmesio, lengviausia yra ką nors apdergti.

Netiesiogiai, žinoma, nes sakyti atvirai ką galvoji, kai kuriems garbiems redaktoriams, žurnalistams ir apžvalgininkams dažniausiai būna baisu. Todėl jie kalba taip, kad visi suprastų, tačiau jie liktų nepakaltinami ir bet kada savo žodžių galėtų išsižadėti.

Šiame tinklaraštyje ne kartą apie tokius esu rašęs. Štai čia, čia , čia ir dar keletą kartų.

Kitas garbių žurnalistų, redaktorių ir apžvalgininkų saviraiškos būdas yra etikečių klijavimas. Apie tai irgi esu rašęs ne kartą ir ne du, ir visai neseniai.

Šitas būdas dar paprastesnis: kai negali ginčytis argumentų kalba, geriausiai savo oponentą triuškinti tokiais argumentais: jis myli Senį šaltį, jis yra paksoidas ar rusų agentas. R.Janutienė ir T.Čyvas šia prasme yra geriausi pavyzdžiai.

Dabar prie garbios tokių žurnalistų redaktorių ir apžvalgininkų kompanijos prisidėjo ir solidaus dienraščio vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Ramūnas Terleckas, savo paskutiniajame komentare aptarinėjantis Ūkio ministro D.Kreivio turtų istoriją.

Štai ką garbus redaktorius rašo:

Taigi užverčiau laikraštį ir pamiršau, o vienas aršus tinklaraštininkas, nemanau, kad ne be pasakos kūrėjo paakinimo, nepamiršo ir pasipiktino, kaip čia ministras tiek turto užgyveno.

… Sakyčiau, labai subtilu. Tiesiai nieko nepasakyta, tačiau, tiems, kad D.Kreivio istoriją stebėjo, viskas aišku.

Juk jei kinkos nedrebėtų, ir jei R.Terleckas nebijotų prisiimti atsakomybės už savo žodžius, pasakytų: aš pamiršau, bet A.Račas nepamiršo. Ir jam už tai sumokėjo (nors konstrukciją „nemanau, kad ne be pasakos kūrėjo paakinimo“ interpretuoti nėra lengva).

Tačiau R.Terleckas ne toks. Jis atsakomybės už savo žodžius vengia.

Todėl  ir toliau rašydamas apie D.Kreivio turtų pasaką, jis naudoja garbių žurnalistų, redaktorių ir apžvalgininkų mėgstamą taktiką. Jis kalba ne apie temą, o klijuoja etiketes:

O tuomet į sceną žengė su Vladimiru Romanovu siejama „Vilniaus diena“ ir rėžė iš peties – ministras per savo ministravimo metus valdomą turtą padidino šimtus kartų, suprask – vagis ir apgavikas.

Aukščiau pateikta citata, mano supratimu, yra tokių, kaip R.Terleckas, apžvalgininkų klasika.  Nes svarbiausias cituojamo sakinio akcentas yra ne D.Kreivio tikrieji ar menami turtai, o V.Romanovas. R.Terleckas, tiesiai, žinoma, nieko nesako, tačiau skaitytojui peršama mintis, kad „Vilniaus diena“  iš esmės negali parašyti nieko teisingo, nes ji siejama su V.Romanovu.  Štai „Verslo žinios“ – visai kas kita, nes jos siejamos su R.Barysu.

Plėtodamas temą apie pasaką, R.Terleckas kuria naują pasaką ir pasakoja kaip kažkokie „pasakoriai“ įjungė kitus žinisklaidos kanalus. Kas tie pasakoriai, R.Terleckas, žinoma, nevardija, nes arba nežino, arba jam baisu.

Po to seka dar vienas klasikinis etikečių klijavmo pavyzdys: tekste atsiranda V.Andriukaitis, kartu paminint „Rubicon“ bendrovę. Skaitytojams, kaip ir V.Romanovo atveju, iš karto turi tapti viskas aišku: „Rubicon“ blogai, reiškia, viskas, ką daro V.Andriukaitis – taip pat negerai.

Lygiai tokia pat minties konstrukcija apipinamas ir K.Čilinskas: dirbo su G.Vagnoriumi, reiškia – blogietis.

Sudėjus visas suklijuotas etiketes kartu: nupirktą A.Račą, su V.Romanovu susijusią „Vilniaus dieną“, V.Andriukaitį ir jo „draugystę“ su „Rubicon“ bei kartu su G.Vagnoriumi dirbusį K.Čilinską, visiems viskas aišku.

Tik neaišku, kodėl R.Terleckas visa tai rašė. Mat savo komentaro pabaigoje jis kalba apie skaidrumą ir konstatuoja, kad „visos juodosios technologijos yra nieko vertos, kai žmogus neturi ko slėpti nuo visuomenės“. Tai yra, kelia tuos pačius klausimus, kuriuos iš pat pradžių kėliau aš, „Vilniaus diena“ ir dauguma kitų žiniasklaidos priemonių. Net „Verslo žinios apie tai, jei neklystu rašė.

Jei būčiau R.Terleckas ar koks kitas jo tipo garbus žurnalistas, apžvalgininkas ar redaktorius, galėčiau pasamprotauti apie tai, jog kai kurie dienraščiai iš Ūkio ministerijos tikriausiai gauna reklamos, o dalis pajamų iš tos reklamos galimai atitenka redakcijos darbuotojams, pirmiausia, vadovaujantiems paskatinti.

Dar galėčiau pasvarstyti, kad kai kuriems nuostolingai dirbantiems dienraščiams, matantiems vis didėjančią konkurenciją,  pastaruoju metu dėmesio reikia kaip oro ir todėl tų dienraščių darbuotojai to dėmesio siekia bet kokiomis priemonėmis, nepaisydami jokio padorumo, nekalbant jau apie elementarią žurnalistų etiką.

Taip pat galėčiau pasvarstyti apie tai, kad garbiems žurnalistams, redaktoriams ir apžvalgininkams už komentarus yra mokami honorarai ir tai žinodami, jie kartais, pritrūkę minčių, tiesiog stengiasi parašyti tam tikrą eilučių skaičių, kad atidirbtų už tuos keliasdešimt ar kiek daugiau litų.

Bet to nedarysiu. Jau ir taip tokių kaip R.Terleckas Lietuvos žiniasklaidoje, mano manymu, yra gerokai per daug.

(9 balsų, vidurkis: 4,56 iš 5)

Loading...