Visaginas yra Lietuva. Ir žurnalistika čia bus. Tegul net tada, kai nebebus manęs

Visaginas yra Lietuva. Ir žurnalistika čia bus. Tegul net tada, kai nebebus manęs

Žinote, kas yra sunkiausia žurnalisto darbe? Rašyti apie žurnalistiką ir ginčytis su kolegomis.

Man per savo 30 metų žurnalisto darbą, deja, tai teko daryti ne kartą ir ne du. Paskutinį kartą tai dariau vakar, ir, žinau, nors tuo ir visai nesidžiaugiu, dar tikriausiai darysiu ne kartą. Nes man rūpi, ir žurnalistika yra tai, ką geriausiai moku.

Todėl negaliu tylėti ir laikau savo pareiga paaiškinti kolegoms ir visiems tiems, kurie mus skaito, kas yra žurnalistika ir kokia yra jos funkcija demokratinėje visuomenėje. Tokioje, kokia yra Lietuvos visuomenė.

Žurnalisto darbas, jei nežinojote, yra pranešti naujienas ir informuoti apie tai, kas vyksta. Informuoti, remiantis faktais ir turimais dokumentais. Stengiantis, kiek įmanoma, pamiršti asmenines simpatijas ir antipatijas, negalvojant apie galimas informavimo pasekmes ir tai, kaip tavo tekstai gali paveikti tavo ir tavo šeimos narių asmeninį gyvenimą ir materialinę gerovę.

Tai sunku. Ypač – jei turi šeimą, neišmokėtą paskolą banke, automobilį, kurio lizingas dar neišmokėtas. Dar sunkiau, jei tavo šeimos nariai kaip nors yra priklausomi nuo tų, apie kuriuos tau norisi rašyti. Tu supranti, kad tas rašymas gali pakenkti. Todėl – arba esi žurnalistas ir rašai, arba nerašai.

Aš visada rinkausi rašyti. Žinau, kad buvau egoistas ir žinau, kad dėl to, kad rašiau, kai kam iš mano artimųjų galbūt buvo blogiau nei galėjo būti. Atsiprašau už tai, tačiau aš dariau tai ne todėl, kad jūs man nerūpite. Aš dariau tai iš pagarbos Jums, nes išduodamas save ir savo vertybes, būčiau išdavęs ir Jus. Nemanau, kad po to Jūs būtumėte mane gerbę, o be Jūsų pagarbos aš esu niekas.

Turiu pripažinti, kad per savo gyvenimą kritiškų tekstų esu parašęs tikriausiai kokius 337 kartus daugiau nei vadinamojo „pozityvo“. Ir tai ne todėl, kad man labai norisi rašyti apie tuos, kurie neturi kompetencijos, neturi etikos ir moralės, tratina mano bendrapiliečių sunkiai uždirbamus pinigus, tyčiojasi iš jų, egzistuodami už mūsų visų jiems mokamus atlyginimus, gąsdina juos savo užimama padėtimi, ignoruoja jų poreikius ir lūkesčius. Iš tiesų norėčiau rašyti apie tai, kas gražu ir gera, apie tai, kaip valdininkai ir politikai stengiasi Lietuvos žmonių labui, užuot važinėję namo pietauti tarnybiniais automobiliais ir rydami kotletus prabangiuose restoranuose už mokesčių mokėtojų pinigus ir tų kotletų likučiais dalindamiesi su tais, kurie žiūri jiems į burną, tikėdamiesi, kad ir jiems šis tas liks.

Tačiau žurnalistika nėra apie „pozityvą“ ir „negatyvą“. Žurnalistika yra apie faktus. Žurnalistikos tikslas yra informuoti ir leisti pasirinkti. Būtent tai visada dariau ir darysiu, nepaisant to, ar būsiu Vilniuje, Visagine, ar Raseiniuose. Ar savo sodyboje prie Pravalo ežero.

Todėl negaliu nereaguoti į savo dabartinės Visagino kolegės pasvarstymus, kad „visas garas buvo skirtas švilpukui“ ir kad žurnalistika gali būti matuojama atleidimais, ir baudomis.

Žurnalisto darbas nėra ką nors nubausti ar atleisti. Kaip ir nėra, ką nors pagirti, ar kam nors padėkoti. Žurnalisto darbas yra informuoti. Leisti žinoti ir leisti pasirinkti, remiantis pateiktais faktais. Visada tikėjau, kad tai yra įmanoma, nes visada tikėjau sveiku protu.

Mano Visagino kolegė man sako, kad kritiškų faktų skelbti neverta, nes „skaitytojai, sprendžiant iš jų komentarų, nuo negatyvo jau pavargo“. Su visa pagarba savo kolegei, noriu pasakyti, kad žurnalisto darbo tikslas nėra skaitytojų linksminimas. Žurnalisto darbas, tikriausiai pasikartosiu, yra sudaryti sąlygas skaitytojui priimti sprendimus, kurie remiasi ne emocijomis, o faktais.

Žurnalisto darbas yra leisti skaitytojams patiems įvertinti, ar jie patenkinti tuo, kad kažkas tratina dešimtis tūkstančių jų sunkiai uždirbamų eurų teismams, kuriuos pralaimi, ar jiems patinka tai, kad dėl tų teismų dvi mokyklos iki šiol nerenovuotos ir kad jų renovacija miestui kainuos mažiausiai trečdaliu brangiau, ar jiems patinka, kad prie šiukšlių konteinerių nuolat guli maišai šiukšlių, kad pagrindinėje miesto aikštėje per Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį nedega nė vienas žibintas, kad pėsčiųjų perėjose telkšo balos ir kad paskebus gripo epidemiją atšaukiami visi renginiai, išskyrus tą, į kuriuos Rusijos bendrovė dalija nemokamus kvietimus.

Aš suprantu, kad Visagine yra žmonių, įskaitant ir tuos, kurie vadina save „žurnalistais“, kuriems tokios smulkios problemos nerūpi. Nes jie nori pozityvo. Apie pensininkus baseine ir papuošalus Visagino savivaldybės administracijoje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Jiems neįdomu, kad dauguma visaginiečių (įskaitant tarybos narius) šimtmetį šventė ne Visagine, o Zarasuose, kur buvo pasistengta, kad Lietuvos atkūrimo šimtmetis taptų švente.

Aš juos suprantu, bet tai visai nereiškia, kad aš jiems leisiu tyčiotis iš savo profesijos, kuriai atidaviau didžiąją dalį savo gyvenimo. Nes jei leisčiau, tai reikštų, kad išdaviau ne tik savo profesiją, bet ir visus tuos, kurie iki šiol tiki, kad žurnalistika nėra vien apie kojines, nuotraukas ir žiūrėjimą į burną, iš kurios krenta kotletai.

Aš labai džiaugiuosi, kad gyvenimas man lėmė atsidurti Visagine. Tai yra svajonių miestas žurnalistui ir baisiausia, ką aš galėjau įsivaizduoti, kaip Lietuvos Respublikos, kuri neseniai atšventė Valstybės atkūrimo šimtmetį, pilietis.

Nežinau, kiek aš čia dar liksiu, bet neabejoju, kad mano buvimas čia turėjo prasmę.

Su visa pagarba savo dabartiniems kolegoms ir dar kartą sveikindamas visus su atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiu. Mano vaikai ir anūkai sulauks 200 metų jubiliejaus. Neabejokite tuo ir būkite tam pasirengę.

O aš neabejoju, kad tada žurnalistika Visagine bus kitokia ir ji vis dar bus reikalinga. Nepaisant to, kad šiandien dauguma visaginiečių to dar ir nesupranta.

Visaginas – tai jūs. Visaginas nėra jie.

P.S. Visaginiečiai, vadinantys save „žurnalistais“ (kas mane labai žeidžia), rašo, kad šiurkščiai įstaymą pažeidusi ir jūsų į tarybą išrinkta Visagino gyventoja, nemokanti valstybinės kalbos, Natalija Rujosujeva kelia klausimą apie tai, ar kitas tarybos narys – D.Ikonikovas gali toliau tęsti darbą taryboje. Man, kaip žurnalistui, viskas labai aišku – tokie kaip Nataša, jau seniai turėjo įlipti į stulpą ir iš ten juokinti visaginiečius. Vien jau todėl, kad Nataša yra pripažinta šiurkščiai pažeidusi įstatymą, o D.Ikonikovs pažeidė tik Žurnalistų etikos kodeksą. Bet juk vietiniams „žurnalistams“ reikia pozityvo?.. Jei ir jums to reikia, per kitus rinkimus balsuokite už Natašą. Galbūt ir jums ji pasiūlys pampersus, kaip ir man.

100 metų atkurtai Valstybei: Dievas neatėjo, maldas ir nuopelnus užsako partinės mokyklos lektorei

Nurimus Šventės šurmuliui, vis dėlto, manau, privalu pakalbėti apie Lietuvą ir jos žmones. Nusipelniusius ir nelabai. Pradėti norėčiau nuo paprasto klausimo: kaip jūs galvojate, kas yra labiau nusipelnęs Lietuvai: "Gintarų" ir "Ateina Dievas" autorius, "Dainų teatro" ir "Keistuolių teatro įkūrėjas kompozitorius Andrius Kulikauskas ar pusę savo karjeros V.Romanovui užsakomuosius tekstus rašęs plunksnagraužys Šarūnas Černiauskas? O, kas, jūsų nuomone, daugiau prisidėjo prie to, kad Lietuva būtų gražesnė ir kultūringesnė: Vida Ramaškienė, kurios iniciatyvos ir pastangų dėka pernai Lietuvoje jau 22 antrą buvo ...

​„Drugelio miestas“ ir jo žmonės: filmas apie tiksinčią bombą

​„Drugelio miestas“ ir jo žmonės: filmas apie tiksinčią bombą

Aš anaiptol nepretenduoju į kino kritikus ir tikrai nedaug išmanau apie režisūrą, operatarių darbą ar vaidybą. Tačiau šiandien, pažiūrėjus filmą „Drugelio“ miestas, man kilo minčių, kuriomis ir noriu pasidalinti. Juo labiau, kad pastaruosius pusę metų esu kaip ir visaginietis ir jau spėjau pasidaryti sau kai kurias išvadas apie šį gražų miestą ir jo gyventojus (kurie ne visi yra gražūs). Pradėkime nuo to, kad salė buvo pilna, žmonės sėdėjo ant pristatomų kėdžių. Tai ...

A.Račo LRT programa

A.Račo LRT programa

Kaip ir buvau žadėjęs, pristatau programos į LRT generalinius direktorius metmenis. Pradėkim nuo to, kad pagrindiniai LRT veiklos principai jau labai seniai apibrėžti LRT įstatyme ir išradinėti dviračio, bei klejoti apie LRT "naujienų agentūras" trimis kalbomis, kaip kad daro R.Jakilaitis, kaip ir nėra reikalo. Ne veltui, matyt, LRT taryba nusprendė Edmos prie konkurso neprileisti. O LRT įstatymas sako štai ką:

Rengdamas ir skelbdamas laidas, LRT turi vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir
...

Kas kalba LRT Tarybos pirmininko Ž.Pečiulio lūpomis ir rašo jo ranka?

Jakilaitiadai įsibėgėjant, tenka ir man skirti daugiau dėmesio šiai temai. Todėl noriu jūsų paklausti: ar jūs kada nors girdėjote, kaip kalba LRT Tarybos pirmininkas Žygintas Pečiulis. Jei ne, tai pirmiausia siūlau pažiūrėti ir paklausyti. Kodėl siūlau jums klausyti Ž.Pečiulio? Ogi todėl, kad tai gali padėti rasti atsakymą į klausimą: ar tekstus, kuriuos savo vardu skelbia LRT Tarybos pirmininkas, rašo jis pats. Kalbu apie paskutinį Ž.Pečiulio tekstą, paskelbtą krūtų portale sausio 4 dieną, kurį pastebėjau tik vakar,  Atkreipiau į jį dėmesį tik todėl, ...

S.Skvernelis kaip antidepresantas D.Grybauskaitės sukurstytai ir laurinavičių lojamai isterijai

Dažnai rašyti mane paskatina koks nors interneto platybėse rastas kvailas tekstas. Reaguoju, nes neisnori, kad Lietuvos gyventojai galvotų, jog Lietuvos žniasklaidoje dirba tik kvailiai. Šį kartą rašyti mane paskatino Mariaus Laurinavičiaus tekstas apie S.Skvernelį ir jo teiginius apie būtinybę bendradarbiauti su Rusija. M.Laurinavičius pastaruoju metu dažnai rašo radikaliai kvailus tekstus, bet šis, manau, yra  kvailumo viršūnė, Neatpasakosiu visko, ką prirašė M.Laurinavičius, bet kelis jo teiginius noriu pacituoti:

Gal, kai S.Skvernelis ar bet kuris kitas vėl ragins megzti kontaktus ar bendradarbiauti su dabartiniu
...

Apie LRT: problema ne E.Jakilaičio babkės, durniai jūs. Problema – Seimo narių kvailumas.

Apie LRT: problema ne E.Jakilaičio babkės, durniai jūs. Problema - Seimo narių kvailumas.

Pradėsiu ne nuo pagrindinės temos. Pradėsiu nuo to, kad prieš kelerius metus vienas žmogus man pasakojo, kaip pagelbėjo vienam prasigėrusiam ir apsivėmusiam "humoristui". Nuprausė, pakvėpino, liepė išsiplauti šlapimu dvokiančias kelnes ir pasiūlė darbą. "Humoristas" pasiūlymą priėmė, nes jam niekas daugiau nieko nesiūlė. Aš kartais irgi padedu apsišlapinusiems "humoristams". Ir šunims prieglaudose, nes jiems irgi reikia pagalbos. Skirtumas tarp "humoristų" ir šunų yra paprastas: šunys, kai jiems padedi, ant tavęs neloja, "humoristai", gavę ...