Artūras Račas

… Pasakysiu atvirai: niekada nesupratau ir tikriausiai jau niekada nebesužinosiu, kas iš tikrųjų buvo buvęs Lietuvos prezidentas V.Adamkus.

Žmogus per tuos 10 Lietuvoje praleistų metų taip ir nesugebėjęs susigaudyti realybėje ir jos suvokti (dėl to V.Adamkų būtų galima tik užjausti) , ar politikas, suvokęs liūdną savo padėties beviltiškumą ir savo noru tapęs įrankiu tų, kurie visada žinojo, ko siekia?

Prisimindamas A.Pociaus, V.Pociūno, „Leo LT“ istorijas, aš būčiau labiau linkęs rinktis antrąjį variantą, tačiau taip pat suprantu, kad tai galėjo būti paprasčiausiai nelemti sutapimai.

Kaip, pavyzdžiui, tik nelemtas sutapimas gali būti ir V.Adamkaus pasvarstymai apie vaivorykštės koaliciją ir pritarimas V.Laučiaus minčiai, kad Seimo pirmininkė I.Degutienė būtų geriausia kandidatė vadovauti tokiai koalicijai. 

Šiaip į tokius aktyvios politikos užribyje esančio žmogaus pareiškimus būtų galima nereaguoti. Arba reaguoti taip pat, kaip reaguojama į D.Teišerskytės pasiūlymus surengti diskusiją palūkanų didėjimo klausimu. Tai yra, bent jau nesijuokti į akis.

Tačiau kai šis tokie pareiškimai tampa bendro ir pastaruoju metu nuolat stiprėjančio fono dalimi, juoktis kažkodėl nebesinori.

A.Brazauskas, G.Vagnorius,  iki užkimimo rėkiantys ir visus dabartinės Vyriausybės siūlymus kritikuojantys LLRI ekspertai iš vienos pusės, užsienio politikos kritikai iš kitos ir nemaža dalis žiniasklaidos, piešiančios apokaliptinius vaizdus – iš trečios.

Štai kokiame fone pasirodo V.Adamkus.

Pasirodo tam, kad prabiltų apie tai, kokia būtina Lietuvai yra Socialdemokratų partija. Tokia būtina, kad kaip sako buvęs prezidentas, esamų problemų be jos išspręsti nepavyks.

Ką gi, bent vienu požiūriu V.Adamkų galima pagirti: jis nuoseklus. Nuo pat tos dienos, kai griuvus A.Brazausko vyriausybei, jo įpėdiniu pasirinko G.Kirkilą. Vėliau jis tą nuoseklumą pademonstravo 2008 rudenį, kai Seimo rinkimų išvakarėse iškėlė „vaivorykštės“ koalicijos idėją, ir dar kartą paliudijo, kai per prezidento rinkimus balsavo už LSDP kandidatą.

 Iš esmės nieko čia blogo: kiekvienas gali pasirinkti, kam simpatizuoti ir už ką agituoti. V.Adamkus šia prasme – jokia išimtis, tad jis turi neabejotiną teisę agituoti už socialdemokratus.

Tačiau būdas, kuriuo jis tai daro, verčia klausti, koks yra tikrasis tikslas.

Aš sakyčiau, kad V.Adamkaus pasvarstymų apie „nacionalinės vienybės vyriausybę“ ir I.Degutienę kaip tinkamiausią tokios vyriausybės vadovę tiklsas yra vienas: sukelti kuo didesnę sumaištį konservatorių ir visos valdančiosios koalicijos gretose tikintis, kad tos sumaišties rezultatas bus dabartinės vyriausybės griūtis.

Klausimas tik vienas ir vis tas pats: ar V.Adamkus nesupranta,  ką jis daro, ar tiesiog sutinka dar kartą pabūti įrankiu tų, kuriems ši vyriausybė taip labai nepatinka, kad jie yra pasirengę net dabartinėje situacijoje kelti sumaištį, negalvodami, kokie gali būti tos sumaišties reultatai?

Beje, jei kam įdomu, tai dabartinė vyriausybė nelabai patinka ir man. Tiesa, daugiau ne dėl veiksmų, kuriuos ji daro, o dėl neveikimo – tai yra, dėl nepakankamo ryžto veikti.

Kita vertus, ši vyriausybė, priešingai nei kelios buvusio iki tol,  bent jau bando kažką daryti ir kai ką keisti.

O tai reiškia, kad kiekviena šios vyriausybės diena valdžioje reiškia, kad Lietuva  per tą dieną žengia didesnį ar mažesnį žingsnelį toldama nuo  V.Adamkaus ir socialdemokratų Lietuvos.

Kuo toliau bus nueita, tuo sunkiau bus sugrįžti.

Kaip čia neprisiminsi tos patarlės apie karavaną ir šunis…

(16 balsų, vidurkis: 4,13 iš 5)

Loading...