Rimvydai, nesutinku: kvaili politikai mūsų nuo atsakomybės neatleidžia
…Pagaliau radau laiko pažiūrėti trečiadienio „Teisę žinoti“, kurioje buvo kalbama apie žurnalistų teises ir laisves ir būtinybę būti solidariems…
Įdomi laida, nukėlė mane į praeitį – į tuos laikus, kai buvau išmestas iš LTV dėl to, kad nevykdžiau administracijos nurodymų ir pats sprendžiau kokie reportažai turi būti žiniose.
Žiūrėdamas R.Miliūtės vedamą laidą, pagalvojau – per tuos 10 metų žengėme didelį žingsnį pirmyn demokratijos keliu, nes tada nė viena televizija specialios laidos nesurengė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga jokio pareiškimo nebuvo paskelbusi ir specialaus valdybos posėdžio nerengė.
Nebuvo specialios laidos ir tada, kad D.Kuoliui su ta pačia LTV vos prieš gerą pusmetį teko atsisveikinti. Tada irgi buvo kalbančių, kad su D.Kuoliu susidorojo, bet viskas kažkaip nurimo ir tiek.
Aš – už pažangą, tad džiaugiuosi, kad padėtis taip pasikeitė.
Tiesa, žiūrėdamas „Teisę žinoti“ vis tiek nesupratau, kodėl J.Butkevičienė, kurią šiandien daug kas vertina kaip pagrindinę žurnalistų teisių gynėja, taip suprantamai ir nepaaiškino, kodėl gi ji neprabilo apie teisę žinoti ir teisę informuoti, kai jau buvo uždrausta rengti reportažą apie tai, kad Seimo pirmininkas atėmė akreditaciją iš jos vadovaujamos tarnybos žurnalisto…
Kodėl ji tada neperspėjo visos Lietuvos apie tai, kad TV3 kėsinasis į žodžio laisvę? Gal tiesiog nenorėjo parasti darbo?
Tačiau ne tai man labiausiai įstrigo šioje laidoje. Daug neįprasčiau buvo stebėti, kaip R.Miliūtė klausinėja telefonu savo kolegę I.Makaraitytę, kuri TV3 laidoje „Savaitės komentarai“ turėtų pakeisti J.Butkevičienę.
Klausiausi Ritos ir prisiminiau klausimą, kurį ne kartą girdėjau po nesenos laidos „Versijos“.
Klausimas skambėjo maždaug taip: „Kaip tu galėjai stovėti šalia R.Valatkos ir kartu su juo kritikuoti valdžią? Juk jis iš „Lietuvos ryto..“
Taip, mano ir R.Valatkos požiūriai į daugelį dalykų nesutampa. Mes skirtingai vertiname „Leo LT“, turime skirtingus požiūrius į daugelį dabartinės valdžios žingsnių ir daugelį buvusių valdžių sprendimų. Taip, man kartais nepatinka paties R.Valatkos komentarai, „Lietuvos ryto“ antraštės ir kai kurie straipsniai. Paskutinis pavyzdys – Godos Juocevičiūtės paskvilis, kurio, būdamas redaktoriumi, niekada neišleisčiau viešumon, o tokio kūrinio autoriui pasiūlyčiau pasitikrinti sveikatą pas psichologą.
Tačiau visa tai netrukdo man stovėti šalia R.Valatkos. Aš taip pat galiu su juo kalbėti ir diskutuoti, galėčiau duoti interviu lrytas.lt ir nepykčiau, jei jie spausdintų mano komentarus jų netaisydami ir nekeisdami jų pavadinimų.
Aš taip pat galiu sėdėti šalia A.Kubiliaus, G.Kirkilo, R.Pakso ir A.Valinkso. Man tai nesukelia problemų, nes sėdėdamas šalia jų aš netampu jais.
Žinote kodėl? Ogi todėl, kad aš mėgstu atsakyti už tai ką darau pats ir nebandau perkelti atsakomybės ant kieno nors kito pečių. Tuo pat metu aš galiu pasakyti viešai kas man nepatinka kitų mano kolegų ar žiniasklaidos priemonių darbe.
Todėl manau, kaltinti I.Makaraitytę dėl to, kad ji priėmė pasiūlymą dirbti yra kvaila ir šiek tiek panašu į veidmainiavimą. Nes Indrės dar nėra kuo kaltinti. Na, nebent tuo, kad ji žurnalistė ir nori dirbti savo darbą.
„Teisėje žinoti“ buvo užkabinta ir kita labai svarbi tema: žurnalistų solidarumas.
R.Valatka išsakė maždaug tokią mintį: Per pastaruosius penkerius metus dideliai daliai žurnalistų buvo pasidarę svarbiau kritikuoti kitus žurnalistus, o ne kritikuoti valdžią. Svarbiausia, kad žiniasklaida kontroliuotų valdžią, o ne suvedinėtų sąskaitas.
Štai šioje vietoje aš su Rimvydu visiškai nesutinku. Nes mano požiūriu, nesitvarkydami viduje, mes prarandame teisę kritkuoti kitus.
Pirmiausia mes patys turime būti etiški, laikytis įstatymų ir etikos kodeksų. Mes patys turime neparsidavinėti, neveidmainiauti, būti skaidrūs, profesionalūs, laikytis principų. Žinau, ne visada pavyksta, bet turime stengtis. Diena iš dienos, pripažindami savo klaidas kai suklystame ir laikydamiesi iki galo, kai tikrai žinome, jog esame teisūs.
Iš esmės nepritariu nuostatai, kad turėdami blogus politkus ir patys galime būti blogesni ir nuleisti kartelę žemiau. Toks požiūris būtų tolygus nuostatai, jog vogti leidžiama, jei kiti aplinkui taip pat vagia.
Iš asmeninės patirties žinau, kad toks požiūris į savo darbą kartais gali kainuoti. Tikrąja to žodžio prasme. Tačiau paliudys girdėjusieji – ne kartą esu sakęs: kai Lietuvoje nebeliks žiniasklaidos priemonės, kurioje galėsiu būti nepriklausomas ir dirbti vadovaudamasis įstatymu ir žurnalistų etikos kodeksu, eisiu vairuoti taksi, kepti bandelių ar susidėjęs lagaminą išvažiuosiu dirbti kokio viešbutėlio administratoriumi.
Tą patį patarčiau ir J.Butkevičienei: jei manai esanti tikra ir profesionali žurnalistė, visą laiką dirbusi pagal sąžinę, nepergyvenk. Darbas Tave susiras pats.
O jei tas darbas buvo tik dėl gero atlyginimo – dar ne vėlu keisti profesiją.
(21 balsų, vidurkis: 4,62 iš 5)
Loading...
