Politika versus žiniasklaida arba kam advokatauja L.Talat-Kelpša?

Vienas iš šio blogo skaitytojų man čia visai neseniai priekaištavo, kad rašau labai daug apie politiką ir visai mažai – apie žiniasklaidą. Tipo, juk aš žurnalistas, o ne politikas…

Ginčijausi, sakiau, kad ir apie žiniasklaidą rašau nemažai: ir apie užsakomuosius straipsnius, ir apie gėdos jausmą, ir apie skydinę, ir apie naujas diskusijų laidas rašau. Bet iš esmės tai priekaištas buvo gal ir teisingas, gal tikrai daugiau rekėtų.

Tad pabandysiu dar karta. Tiesa, tai bus kartu ir apie politiką ir žiniasklaidą:)

Skaitau šeštadienio „Respubliką“. Jame toks gražus ir teisingas interviu su Užsienio reikalų ministerijos sekretoriumi L.Talat-Kelpša.

Tame interviu jis labai išsamiai aiškina, kodėl neteisūs visi tie, kurie drįso suabejoti, ar Lietuva užėmė teisingą poziciją paskutiniajame ES ministrų susitikime, kai vienintelė prieštaravo derybų su Rusija atnaujinimui.

L.Talat-Kelpšos paiškinimai skamba įtikinamai ir net, sakyčiau gražiai.

Štai viena citata:

Mūsų nuomone, išsakyti poziciją, pagrįstą faktais, nėra joks išsišokimas. Daugiau niekas to pasakyti nesiryžo, todėl nenorėjome, kad būtų įspūdis, jog ES numoja ranka į įvykius Pietų Kaukaze

Stipru. Ir kaip atitinka „Drąsios Lietuvos“ koncepciją, ar ne? Suprask, Lietuva tame ministrų susitikime vienintelė stengėsi apginti ES reputaciją. Gaila, tik, kad nepavyko, nes nepaisant titaniškų Lietuvos URM pastangų, ES vis dėlto spjovė į savo reputaciją ir nusprendė derybas pradėti. Ir derėsis, beje, taip pat ir Lietuvos vardu.

Bet tai nieko, nes L.Talat-Kelpša sako, kad kai Europos Komisija derybas baigs, Lietuva galės nepritarti jų rezultatams. Tada jau Seimas turės vertinti, ar Europos Komisija apgynė Lietuvos interesus ir spręsti, ar ratifikuoti sutartį, sako URM sekretorius. Va taip – kai kalbama apie derybų pradžią – sprendžia URM, o kai rekės vertinti pabaigą – tada jau spręs Seimas.

Beje, tikriausiai jau kilo klausimas, o kuo čia dėta žiniasklaida? Paaiškinu – pastarosios URM sekretoriaus minties jo interviu „Respublikoje“ nėra. Tačiau ji yra LRT tinklapyje, kur skelbiamas visas naujienų agentūros ELTA interviu su L.Talat-Kelpša.

Tiesa, „Respublikoje“ jokios nuorodos į ELTA nėra, ten interviu autorius yra Vaidotas Beniušis. Smulkmena, žinoma, tačiau ne visi juk žino, kad V.Beniušis dirba Eltoje..

Yra ir kitų skirtumų tarp interviu „Respublikoje“ ir Eltos interviu lrt.lt puslapyje. Pastarajame, pavyzdžiui, nėra labai gražios URM sekretoriaus frazės:

Būtų neatsakinga reikalauti, kad valstybė savo užsienio politiką koreguotų pagal kurios nors vienos įmonės, kad ir kokia didelė ji būtų, pelno maržas

Įdomu, o pagal ką valstybė turi koreguoti savo užsienio politką? Koks turi būti jos pagrindinis tikslas? Aš visada galvojau, kad vienas iš pagrindinių tos politikos uždavinių ir yra padėti verslui, tiek padedant Lietuvos verslui prasimušti į kitas valstybes, tiek pritraukiant užsienio verslininkus į Lietuvą. Pelno maržos šia prasme labai svarbios, ką, beje, akcentuoja ir pats L.Talat-Kelpša, nurodydamas, kad eksportas į Rusiją šiemet sieks apie 8 mlrd. litų (jei ką, daugiau nei į bet kurią kitą valstybę), o į Baltarusiją – apie 2 mlrd. litų.

Beje, kalbant apie Baltarusiją – „Respublikoje“ apie ją taip pat nieko nėra, o štai lrt.lt tinklapyje – gana daug. Ir net, sakyčiau, su tam tikra užuojauta A.Lukašenkai. Pasirodo, jam vargšeliui Rusija rankas laužo. Beveik kaip Mišai Gruzijoje.

Na, bet tiek to, nuomonių įvairovė – geras dalykas.

Tačiau štai gąsdinti taip, kaip gąsdina L.Talat-Kelpša – nelabai gerai. Atleiskite už ilgą citatą, bet ji būtina, nes atmetęs karinės Rusijos grėsmės Baltijos šalims pavojų, URM sekretorius sako štai ką:

Ir Ukrainoje, ir Baltijos šalyse pagrindinė rizika šiandien yra vidaus nestabilumas ir vidaus nesutarimai. Įrodėme galį atremti išorines grėsmes – 1990 m. atlaikėme energetinę blokadą, vėliau – Rusijos rinkų netektį. Sunku nuspėti, kaip tos išorinės grėsmės pasireikštų ateityje, bet sukaupta istorinė atmintis yra labai svarbi.

Manau, kad didžiausia problema yra viduje – kai kairė nežino, ką daro dešinė, kai institucijos kovoja dėl savo statuso, nėra aiškiai apibrėžti valstybės interesai ir neleidžiama jų sujungti į visumą. Deja, Lietuvoje pastangos slopinti šį procesą yra ne tik kryptingos, bet dažnai atrodo, kad ir sisteminės. 

 

 Čia anksčiau visi V.Lansdbergį kaltindavo, kad jis visur priešų ieško… O dabar jaunas ir veržlus diplomatas mums sako, kad vidaus priešai baisesni net už rusus. Ir tie priešai viduje veikia kryptingai ir sistemingai, nes neleidžia sujungti į visumą kažkieno interesų. Stipru. Ir kažkur lyg jau girdėta – prieš kokius 4-5 metus…

Bet ir tai dar ne viskas. L.Talat-Kelpša turi ką pasakyti ne tik apie užsienio politiką, bet ir apie energetiką:

Sprendimas statyti naują atominę elektrinę yra teisingas, jis padės Lietuvai užsitikrinti energetinę nepriklausomybę. Labai svarbu įtraukti kaimynines valstybes – tai leistų spręsti elektros tiltų statybos klausimus, garsiau kalbėti apie saugumo problemas ES ir tikėtis didesnio ES solidarumo.

Be abejo, kuo ilgiau delsiame, tuo mūsų kaimynams padėtis atrodys keistesnė. Įsivaizduokite, kad turite verslo kompaniją su partneriais užsienyje, ir staiga sužinote, kad prieš tą kompaniją pradėti tyrimai, procesas politiškai stringa, blokuojamas. Akivaizdu, kad kyla abejonių, nepasitikėjimo. Kuo ilgiau ta guma tempiama, tuo sunkiau pasiekti bendrą kolektyvinį rezultatą.

Beje, paskutinės pastraipos interviu „Respublikoje“ nėra. Galbūt redaktoriai suprato, kad tai jau šiek tiek per daug stipru ir per daug drąsu…

O štai L.Talat-Kelpša, atrodo, nesupranta, kad politikuoti diplomatams nederėtų. Ir kad advokatauti „Leo LT“, vertinti, kurie politiniai sprendimai buvo teisingi, o kurie ne, kas ką politiškai blokuoja ir kas tempia gumą, visai nėra jo uždavinys.

Jo uždavinys yra vykdyti. Nesvarbu, patinka jam tai ar ne.

Suprantu, kad A.Januškos pavyzdys užkrečiamas, tačiau ne visiems juk taip sekasi… Ir ne visais po to taip pasirūpina.

Bet grįžkime prie žiniasklaidos.

Galiu, žinoma, suklysti, tačiau man kažkodėl tai atrodo, kad šitą interviu sugalvojo visai ne Vaidotas Beniušis.

Jį sugalvojo Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija. Ji sugalvojo klausimus, ji įdėjo atsakymus į L.Talat-Kelpšos lūpas.

Tereikėjo tik surasti, kur viską paskelbti.

Visa tai vadinasi „informacijos viešinimu“. Arba dar paprasčiau – viešaisiais ryšiais.

Deja, bet tokia Lietuvos realybė.

(8 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)
Loading...