Lietuvos (D.Grybauskaitės?) užsienio politika: du požiūriai

Apie Lietuvos užsienio politiką, D.Grybauskaitei tapus prezidente, pirmadienį rašo TSPMI direktorius Ramūnas Vilpišauskas ir „Lietuvos ryto“ vyr.redaktoriaus pavaduotojas Marius Laurinavičius.

R.Vilpišausko tekste man labiausiai įstrigo šie pastebėjimai:

Pastarąjį pusmetį daug diskutuojama, ar Lietuvos politika tapo mažiau transatlantine, tačiau tiksliau turbūt būtų formuluoti, jog Lietuvos politika tapo labiau proeuropietiška, tiksliau, labiau derinama su tokiomis ES valstybėmis kaip Vokietija ir Prancūzija.

[…]

Lietuvos vadovų siekis labiau derinti užsienio politiką su didžiosiomis ES šalimis reiškiasi ir kitokiu bendravimo stiliumi su Rusija ir Baltarusija.

Viena vertus, kaip rodo ES istorija, būtent Vokietija ir Prancūzija labiausiai veikia ES politiką ir jos priimamų sprendimų turinį, todėl intensyvesnis bendradarbiavimas su jomis gali Lietuvai padėti ir efektyviau perkelti sau rūpimus klausimus į ES darbotvarkę. […]

Kita vertus, matant šių ES valstybių intensyvėjančius dvišalius santykius su Rusija energetikoje, prekyboje, investicijose ar net kultūriniuose mainuose, Lietuvai neišvengiamai iškils dilemos, kurias geriausiai iliustruoja svarstomas Prancūzijos ir Rusijos sandoris dėl „Mistral“ laivų. Taip pat svarbių dilemų gali kilti ir ES viduje, intensyvėjant svarstymams dėl „Europos ekonominio valdymo“, dėl kurio Lietuvos ir Prancūzijos ar Vokietijos pozicijos gali išsiskirti.

[…]

Kol kas aiškiausias akcentas dabartinėje užsienio politikoje (bent sprendžiant iš vizitų, susitikimų ir pasisakymų) yra Lietuvos kaip Baltijos ir Šiaurės šalių regiono valstybės vizija. Atskaitos tašku tampa regionas, siejamas pirmiausia investicijų, iš dalies prekybos ir žmonių judėjimo srautais.

M.Laurinavičiaus pasvarstymai koncentruojasi daugiausiai į Rytų politiką, o pagrindinė išvada tokia:

Taigi, net ir džiaugiantis bent kol kas pasiteisinusia D.Grybauskaitės taktika tiek santykių su Rusija, tiek su Baltarusija lauke, pagrindinis klausimas išlieka neatsakytas.   Nors ir nesutikčiau, kad tai — kažkas naujo Lietuvos užsienio politikoje, D.Grybauskaitės noras gerinti santykius su kaimynais – tikrai sveikintinas. Tačiau tam būtinas ir toks pat partnerių pasiryžimas, kurį iki šiol įžvelgti buvo sunku.  

Ar dabar padėtis keičiasi? Kol kas galime tik pastebėti, kad tiek Rusijos, tiek Baltarusijos lyderiai daro sąmoningus reveransus asmeniškai D.Grybauskaitei.   Jų simboliniai gestai tarsi turi akivaizdžiai patvirtinti, kad Lietuvos prezidentė pasirinko teisingą kursą.

[…]

 Juk vien simbolinių žingsnių dvišaliams santykiams pakeisti tikrai neužteks.Štai čia ir prasidės tikroji „šachmatų partija“. Ir ji nebūtinai klostysis taip pat sėkmingai.  

Galiu suklysti, bet man atrodo, kad R.Vilpišauskas ir M.Laurinavičius deda skirtingus akcentus: pirmajam svarbesnė yra Lietuva ir jos pasirinkta kryptis, o antrajam – kaip į pasikeitusią taktiką sureaguos partneriai.

(5 balsų, vidurkis: 3,00 iš 5)
Loading...
  • Fredis*

    Jeigu A.Račas nori būti žinomu ir gerbiamu žurnalistu ir ateityje, tai galėtų ir pats brūkštelėti kokį nors originalų tekstą, atskleidžiantį asmeninį požiūrį į mūsų šalies užsienio politiką ir jos pagrindinius vykdytojus. Šiomis dienomis įvykių buvo daugiau negu užtektinai, įrašas prašyte prašosi būti publikuojamas.
    Moralizuojantys, didktiniai rašinėliai apie dovanų iš RIA Novosti organizuoto žiniasklaidos forumo Maskvoje atsivežimo ir LTV tiesioginių transliacijų iš arkikatedros kovo 4-ąją daromą žalą visuomenei mes žinome, dabar laikas pakelti žurnalistinio tinklaraščio kartelę dar nors per sprindį ir parašyti nors lygiavertį straipsnelį autoriams, kuriuos turėjo garbės pacituoti ir sukurti šios dienos įrašą.

    • Regis

      Šiaip jau kartelę galėtų ir Fredis kilstelt. Aš suprantu, kad patogiau stoviniuoti vertintojų pusėje, bet tada nederėtų baksnoti pirštais ir piktintis, kad nėra ko vertinti. Tinklaraščio autorius ne vieną kart pasakė, kad ar čia ar kitur visada atvira erdvė kietuose serverių diskuose jūsų (mūsų) išminties baitams.

      • austras

        Gerbiamas Regi, nors tinklaraščio autorius ir pasakė, kad „ar čia ar kitur visada atvira erdvė kietuose serverių diskuose jūsų (mūsų) išminties baitams“, tačiau, mano subjektyvia nuomone, tinklaraštininkas daugumą jo tinklaraščio komentatorių vertina nei daugiau nei mažiau, o kaip „dundukus“ ir ne vienas čia nuolatos komentuojantis komentatorius, nesutikęs su tinklaraštininko pareikštom mintim vienais ar kitais klausimais yra susilaukęs papildomų žavių gerbiamo tinklaraštininko epitetų. Tai tikrai atmuša norą šioje erdvėje skleistis tiek išminties, tiek neišminties baitams. Todėl ypač aktualiai šiandien skamba frazės dalis AR KITUR. Dalis nuolatinių komentatorių tą KITUR surado ligita.xz.lt, tačiau minėtas tinklaraštis, mano subjektyvia nuomone, yra tiesiog savotiškas uždaro diskusijų klubo tipas. Kita vertus, koks bebūtų šis tinklaraštis, alternatyvos gerbiamo Artūro blogui, lietuviškoje tinklaraščių erdvėje aš šiandien nematau. Deja (skirta ne gerbiamam Artūrui, o menkai alternatyvai).

        • Regis

          Austrai, kaip kas tą ar tai pa ar iš vadino dar nereiškia, kad tas ar tai yra toks. Tai tik vertinimai, kurių gali būti aibė ir pačių įvairiausių ir kurie aptariamojo objekto niekaip ne(pa)keičia. Todėl nereikia tylėjimo teisinti tuo, kad kažkas negerai išvadino. O nuosavą tinklaraštį šiais laikais sukurt nesudėtinga. Bijoma teisinio persekiojimo už pernelyg drąsias mintis? Yra užsieniniai serveriai arba prierašai mano nuomone, gal ir klaidingai galvoju, kas galėtų paneigti ir t.t. ir pan.

          • austras

            Gerbiamas Regi, tylėjimas kartais atsiranda tuomet kai žinai, kokią reakciją lietuviškojoje viešojoje erdvėje iššauks tavo mintys. Pavyzdžiui, istorikas, aprašęs, kaip partizaninio karo metu 1944-1953 metais miškuose sėdėję partizanai terorizavo ir žudė civilius gyventojus turi susitaikyti su tuo, kad bus viešai išvadintas „stribu“ ir „šlovingiausių tautos istorijos puslapių juodintoju“. Tuo tarpu buvę stribai pirks jo knygą, tam, kad nutemptų istorijos audeklo kampą į savo pusę. Niekas nenori suprasti, kad visais laikais vykstant partizaniniams karams, labiausiai kenčia civiliai gyventojai. Vaizdžiai tariant, jie „gauna į kuprą“ nuo abiejų kovojančių pusių. Būsimoji kritika minėtą temą tyrinėjančiam istorikui yra tiesiog užprogramuota. Todėl ar ne lengviau pasirinkti eilinį partizanų kovų epizodą ir ploti katučių drauge su visu oficialiosios istorijos apologetų choru? Štai kodėl daugumos istorikų pasirinkimas vengti probleminių temų yra visiškai suprantamas. Plaukiant pavėjui, gyventi tiesiog lengviau. Panašiai yra ir su kritika kitose gyvenimo srityse ar tiesiog kritika besikeičiant laikui. Kuomet esi išvadinamas „dunduku“, pagalvoji – o kam čia vargintis, aukoti savo laiką ir pan.?

          • Regis

            Dėl „kam čia vargintis, aukoti savo laiką“ gal ir sutikčiau, bet tik ne dėl to, kad kažkas kažką pavadino ar išvadino. Jeigu turi argumentuotą įdomią nuomonę vardan diskusijos gali ją pateikti ar ją atstovauti. O kas kam kaip atrodys tai čia nebe taip svarbu arba iš viso ne svarbu.

            Nereikia kritikuoti pačio asmens pateikiančio nuomonę ir atvirkščiai priimti tos kritikos. Jeigu koks mdxacuk sako, kad kažkas pas tave su galva negerai tai visiškai nereiškia, kad taip ir yra. Taip pat nereiškia, kad pas jį viskas gerai su galva. Ir jau tuo labiau tai neturi jokio ryšio su ginčo (diskusijos) objektu. Tavo minėtame pavyzdyje apie istorikus pritariu, kad lengvesnis ir labiau pasirenkamas tylėjimo kelias. Tačiau tai daugiau problema ne dundukininkų (tie kurie kitus dundukina), bet pačių istorikų. Gal jie tiesiog nemėgsta savo darbo ar bijo sunkumų?

        • mielas Austrai, niekaip nesuprantu, kodėl tamstai vėl užėjo noras meluoti, šmeižti tinklaraščio autorių ir priskirti jam savo mintis:)

          Šio tinklaraščio komentatorius vertinu labai gerai, ir dauguma jų tikrai nėra dundukai. Pastarieji gi, kaip tamstai puikiai žinoma, yra ne tie, kurie nesutinka su mano nuomone, o tie, kuriems labai norisi pasisakyti ne į temą, 100-ąjį kartą parašyti apie V.Uspaskich gimtadienį, aptarti mano išvaizdą ar mano šeimynines problemas.

          Jei man bus leista pastebėti, tai norą reikštis atmuša ne mano epitetai, o, spėju, norų ir galimybių nesutapimas. Tai yra, kai norima pasakyti kažką protingo, o išeina tik apie Račo gasdinimus ar jo parsidavimą…

          • austras

            Gerbiamas Artūrai, kuriame sakinyje Jūs įžvelgėte mano melavimą, tinklaraščio autoriaus šmeižimą ir savo minčių priskirimą tinklaraštininkui? Ar šitame? „Mano subjektyvia nuomone, tinklaraštininkas daugumą jo tinklaraščio komentatorių vertina nei daugiau nei mažiau, o kaip “dundukus” ir ne vienas čia nuolatos komentuojantis komentatorius, nesutikęs su tinklaraštininko pareikštom mintim vienais ar kitais klausimais yra susilaukęs papildomų žavių gerbiamo tinklaraštininko epitetų.“ Svarbiausi minėto sakinio žodžiai būtų MANO SUBJEKTYVIA NUOMONE. Tiesiog mano asmeninė nuomonė kartais nesutampa su Jūsų. Ir štai aš jau „šmeižiu“, „meluoju“, „priskiriu Jums savo mintis“. Nuostabu.

          • mielas austrai, nuomonė, net ir subjektyvi, turėtų remtis faktais. Antra, jei vis dar moku skaityti ir suprantu skyrybos ženklus, tai „mano subjektyvia nuomone“, pagal sakinio struktūrą, atrodo, taikoma pirmai sakinio daliai. O štai teiginys, prasidedantis žodžiais „ir ne vienas…“ yra pateikiamas kaip faktas, neva tinklaraščio autorius iškolioja visus su jo nuomone nesutinkančius komentatorius. Man atrodo, kad taip nėra.

          • austras

            Gerbiamas Artūrai, sutikit, kad „ir ne vienas…“ nėra tapatu „visiems“. O ypač Jūsų minčiai „neva tinklaraščio autorius iškolioja visus su jo nuomone nesutinkančius komentatorius“. Beje, „ir ne vienas…“ faktų su Jūsų epitetais aš galiu surinkti. Jeigu tik Jūs to norite.

          • žinote, gerbiamas austrai, pavargau aš jau šia tema ginčytis. Tad jei jums nuo to bus geriau – taip, aš kupranugaris. Perkamas už blynelius su ikra, koliojantis visus, kurie turi kitokią nuomonę ir visus aplinkui laikantis dundukais. Tuo siūlau diskusiją ir baigti. Tikiuosi, visi bus patenkinti.

          • austras

            Gerbiamas Artūrai, nesuprantu, kodėl šiuo atveju mano subjektyvią kritiką Jūs suabsoliutinate iki „kupranugario“, „ikros“, „koliojimosi“ ir t.t. Tiesiog, aš manau, kad Jūs negerbiate daugumos savo tinklaraščio komentatorių. Subjektyvi asmeninė nuomonė ir tiek..

          • kolega

            austrai, del negerbimo – sutinku. taip ir yra. del to vis reciau veliuosi cia su kitais komentatoriais i diskusijas. kieno valty sedi… :)

          • mielas kolega, labai norėčiau su tamsta susipažinti. Būtų labai įdomu sužinoti, kieno gi valtyje sėdite, kai čia neužeinate:)

          • kolega

            Arturai, yra daug blog’u, kuriuose nedalinamos dunduku karunos i kaire ir desine. Va ten ir sedziu :)

          • austras

            Štai, gerbiamas Artūrai, Jūs aprašote „trolių mumių“ kančias ir aš tarp komentarų pateikiu Jums akivaizdų pavyzdį kaip „kenčia“ vienas iš Jūsų bloge viešai sukritikuotų „trolių mumių“. Jūsų nuomone, tas komentaras „ne į temą“? O mano subjektyvia nuomone, tas komentaras puikiai parodo, kad kartais kritikuodamas Jūs perlenkiate lazdą.

          • atsiprašau, bet į šį komentarą dar atsakysiu, nes tai labai geras pavyzdys. Jis, mano subjektyvia nuomone, parodo skirtumą tarp mano ir tamstos požiūrio. Jūsų minimas įrašas buvo skirtas konkrečiam kenčiančio talento pasisakymui, o ne tam talentui. Man tas pasisakymas nepatiko, ir aš apie tai parašiau.

            Jūs gi linkęs daryti visaapimančias išvadas, o ne diskutuoti dėl atskirų teiginių.

          • austras

            Gerbiamas Artūrai, sakote, kad esate linkęs „diskutuoti dėl atskirų teiginių“, tuo metu kai aš esu „linkęs daryti visaapimančias išvadas“?

            O štai viename tekste Jūs pateikiate penkis vieno „trolio mumio“ sakinius. Cituoju: „Kaip paprasta: talentui nereikia valgyti nei gerti, ką jau bekalbėti apie šeimą. Jis gyvas kančia.
            Taip mano į gyvuosius popmintytojus beįsirašantis Artūras Račas.
            Kaip paprasta: sparnuota mintimi pridengti savo begėdystę.
            Nesiseka menininkams: jų talentas iškeliamas tam, kad būtų galima atimti uždarbį.“

            Ir po kelių sakinių, kuriuose kritikuojate minėtas minėto autoriaus mintis Jūs pereinate nuo diskusijos „dėl atskirų teiginių“ prie „visaapimančių išvadų darymo“.

            Cituoju: „Man taip pat labai liūdna, kad aplink tokių būsimų ar jau esamų mokslo daktarų gana daug. Jie, atrodo, taip įtikėję savo talentu ir gebėjimais, kad jiems atrodo, jog jau vien už tą talentą jiems turi būti gausiai atsilyginta. Nepaisant to, kaip jie tą tikrąjį ar tik įsivaizduojamą talentą naudoja: ar savo reikmėms, ar visuomenės gerovei. Jie nori visko čia ir dabar. Būti įvertinti, būti pripažinti. Greitai. Ir už daug. Jie verkšlena, kad taip nėra ir pavydi tiems, kurie panaudojo ne tik savo talentą, bet ir įdėjo daug darbo tą talentą realizuodami. Jiems, panašu, netgi atrodo, kad jų talentas turėtų garantuoti tą “greitai ir daug” ne tik jiems patiems, bet ir jų sutuoktiniams, vaikams, o galbūt net tėvams, uošviams bei broliams ir seserims.“

            Gerbiamas Artūrai, gal minėtas pavyzdys neiliustrauoja Jūsų polinkio į „visaapimančias išvadas“?

            http://racas.lt/apie-talentus-ir-ju-kancia/

          • mdxacuk

            Austre, taip norėtųsi jus paguosti. Turiu du nemokamus pakvietimus į „Grill Brazil“ restoraną, galėčiau jums juos padovanoti Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio proga. Dar galėtumėt užsisakyt vyno butelį mano sąskaita. Pasikviestumėt kartu istoriką-kankinį, apraudotumėt savo liūdną dalią prie butelio. Arba galėtumėt kokią merginą, jeigu liūdesys iki tol prasisklaidytų. Praleistumėt malonų vakarą – kam jum eikvot nervus beprasmiams ginčams su valstietiškos kilmės grubijonais?

          • austras

            Deja, gerbiamas mdxacuk, Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio proga aš nenusiteikęs švęsti. Kokios kilmės „grubijonai“ bebūtų.

          • austras

            Šiaip jau apie mano „liūdną dalią“ ne Jums spręsti, gerbiamas kalnų vėjeli… :)

    • laila

      Komentaras pašalintas A.R.

      • laila

        oi ir vėl komentaras pašalintas.Ir kur tas Jūsų kalbėkimes,diskutuokime…Iš kur ta žurnalisto baimė :)???

        • miela laila, gal atsiverskite vieną kartą lietuvių kalbos žodyną ir pažiūrėkite, kokia yra žodžio „diskutuoti“ reikšmė. kartu galite pažiūrėti, kas yra „komentaras“.

    • ne dundukams spręsti, kada ir kam šiame tinklaraštyje yra laikas, o kada ne. Bet savo vertinimus dundukai, žinoma, gali pateikti lygiomis teisėmis su kitais komentatoriais. Jų vertė yra atvirkščiai proporcinga dundukų nuomonei apie savo talentą.

      • kolega

        Bijau, kad nedunduku cia mazeja progresyvine tvarka :))))

        • nebijokite, „kolega“. Bet jei paskaitytumėte dar kartą, ką parašėte, gal ir išsigąstumėte:)

  • Fredis*

    Žiniasklaidininkai (visuomenės atstovai) daro spaudimą politikikams ir juos visuomenės vardu kontroliuoja,
    pavieniai visuomenės nariai (Fredis*) daro spaudimą žiniasklaidininkams, kurie įsivaizduoja, kad atsovauja visuomenės interesus, tačiau pati pagrindinė demokratinio vyksmo ir savikontrolės grandis yra apatinė, tai tie, kurie kontroliuoja Fredį*. Regi, į pageidavimą bandysiu atsižvelgti, tačiau savo gėdai turiu prisipažinti, kad pateikti gilesnį ir išskirtinesnį požiūrį nei pateikė R.Vilpišauskas ir M.Larinavičius nesugebu.

    • Regis

      Galėtum bent pasistengti :) Kodėl gi čia neatsiradus trečiajam frediškajam požiūriui? Galėtum pvz. komentuoti kaip valdantiesiems sekasi spręst okupacijos žalos atlyginimo klausimą dėl kurio vilkinimo taip mėgdavo patarkuoti kairiųjų užsienio reikalų ministrus pvz. P.Vaitiekūną:

      „Kuo ilgiau tylėsime, tuo greičiau Rusija grąžins pinigus? Atleiskite, bet keista šita pozicija, – stebėjosi Tėvynės sąjungos frakcijos narys Antanas Stasiškis. – Reikia nuolat sekti ir kelti žalos atlyginimo klausimą. Tai nereiškia, kad reikia kelti piketus ir skelbti bado streiką”.

      (šaltinis: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=14439744)

  • max

    man atrodo, kad Laurinavičių Valatką) įtikintų tik Rusijai priėmus sprendimą sumažinti Lietuvai dujų kainą dvigubai. Priešingu atveju – visiška Grybauskaitės politikos fiasko.

  • Khhm, skaitau aš tuos „draugiškus apsikeitimus nuomonėmis“ ir apima mane liūdesys dėl prarastų kai kurių viešųjų disputų tradicijų!

    Viduramžių Europoje, kurioje buvo populiarūs vieši disputai tarp įvairių religinių srovių ar šiaip universitetų atstovų, buvo įprasta, kad ginčo šalims išsakius savo pradinius teiginius, kiekviena jų turėjo atkartoti oponento poziciją – „Mano didžiai gerbiamas oponentas sako, kad…..“ ir debatai neprasidėdavo tol, kol tas oponentas nepatvirtindavo – „Taip, aš teigiu būtent tai, ką jūs girdite iš mano gerbiamo oponento lūpų“, nors tekdavo ir dešimt kartų performuluoti išsakytą.

    O juk įvedus šią pamirštą taisyklę didžioji pusė nūdienos ginčų virtualybėje taip ir neprasidėtu…:)

    • mielas Zeppelinus, ačiū už šią įžvalgą. Bet yra viena problema: jūsų minimais laikais disputai tikriausiai vykdavo tarp dviejų oponentų. Šiuo gi atveju bijau, kad atsibostų kartoti „Mano didžiai gerbiamas oponentas“. Be to, pavyzdžiui, austras galėtų pasakyti: „taip, aš teigiu, kad tai, ką jūs girdite iš A.Račo lūpų, tai yra, kad jis kolioja komentatorius, nekenčia kitos nuomonės ir daugumą komentatorių laiko dundukais, yra tik niekuo nepagrįsta mano asmeninė subjektyvi nuomonė“. O apie ką tada toliau diskutuoti?…:)

      • austras

        Gerbiamas Artūrai, Jūsų „didžiai gerbiamas oponentas“ niekuomet nepamirš kaip Jūs iš penkių tuomet „būsimojo mokslų daktaro“ sakinių sugebėjot priskaldyti vežimą malkų.. :)

        • mielas austrai, prisimindamas gerbiamo Zeppelinus ekskursą į istoriją, norėčiau pasakyti, kad mano didžiai gerbiamas oponentas tada dar būsimas mokslų daktaras sugebėjo priskaldyti penkis sakinius nesinaudodamas nė vienu mano sakiniu, tad, manyčiau, kad penki sakiniai ir vežimas yra tolygi proporcija.

          • austras

            Gerbiamas Artūrai, dėl „tolygios proporcijos“ drįsčiau pasiginčyti – ypač prisiminus kokiais komentarais šį Jūsų įrašą pašlovino gerbiamas mdxacuk ir kiti gerbiami komentatoriai… Kiek žinau, gerbiamo Maro blogą, skaito „truputį“ mažiau asmenų negu racas.lt

          • mielas austrai, keistokas jūsų požiūris… jei niekas nemato, tai galima ir į snukį?…:))

          • austras

            Gerbiamas Artūrai, aš nemanau, kad „jei niekas nemato, tai galima ir į snukį“ ir nemanau, kad tas Maro įrašas buvo teisingas, tačiau lygiai taip pat, neteisingas buvo ir Jūsų įrašas, kuomet besiremdamas penkiais tuomet būsimojo mokslų daktaro sakiniais Jūs pareiškėte, dar kartą cituoju: “Man taip pat labai liūdna, kad aplink tokių būsimų ar jau esamų mokslo daktarų gana daug. Jie, atrodo, taip įtikėję savo talentu ir gebėjimais, kad jiems atrodo, jog jau vien už tą talentą jiems turi būti gausiai atsilyginta. Nepaisant to, kaip jie tą tikrąjį ar tik įsivaizduojamą talentą naudoja: ar savo reikmėms, ar visuomenės gerovei. Jie nori visko čia ir dabar. Būti įvertinti, būti pripažinti. Greitai. Ir už daug. Jie verkšlena, kad taip nėra ir pavydi tiems, kurie panaudojo ne tik savo talentą, bet ir įdėjo daug darbo tą talentą realizuodami. Jiems, panašu, netgi atrodo, kad jų talentas turėtų garantuoti tą “greitai ir daug” ne tik jiems patiems, bet ir jų sutuoktiniams, vaikams, o galbūt net tėvams, uošviams bei broliams ir seserims.”

            Nejaugi tie penki Maro sakiniai Jums leidžia daryti „visaapimančias išvadas“ ir teigti, cituoju: „Jiems, panašu, netgi atrodo, kad jų talentas turėtų garantuoti tą “greitai ir daug” ne tik jiems patiems, bet ir jų sutuoktiniams, vaikams, o galbūt net tėvams, uošviams bei broliams ir seserims.“

          • mdxacuk

            Austre, man rodos jūs galėtumėt priminti p. Račui, kad istorikų-kankinių klausimas nėra vienintelis, reikalaujantis satisfakcijos. Kiek prisimenu jis taip ir neatsakė jums apie savo idėjinę orientaciją.

          • austras

            Mdxacuk, o Jūs galėtumėt įdomumo dėlei ir nesikišti į kitų asmenų diskusiją. Jūsų paties „idėjinė orientacija“ čia niekam nekelia abejonių.

      • laila

        Komentaras pašalintas A.R.

  • mielas austrai, jūs arba nesuprantate arba specialiai klaidinate. Tamstos cituojama ištrauka nėra skirta konkrečiam neįvertinatm talentui. Ji apie žmones, kurių per savo trumpą gyvenimą mačiau ne vieną ir ne du. Taip, man tokie nepatinka, nes mano gyvenimo filosofija kita. Tik tiek ir tepasakiau. Jei kas nors priskyrė tuos žodžius sau – gal jie tokie ir yra.

    Beje, nesikartosiu ir nekalbėsiu apie tai, kad neįvertintas talentas kaip ir ne vienas šiame tinklaraštyje besilankantis, savo mintis priskyrė man ir po to už jas mane apšaukė begėdžiu. Klasikinis diskusijos pavyzdys.

    • austras

      Gerbiamas Artūrai, mano nuomone, cituojama ištrauka Jūsų buvo skirta to straipsnio pradžioje paminėtam „būsimajam mokslų daktarui“ įžeisti. Ir taip buvo stengiamasi atsilyginti už žodį „begėdystė“, kurį savo koemtare pavartojo gerbiamas Maras.

  • Komersantas

    Visos „diskusijos“, kuriose bent viena pusė nesugeba pripažinti, kad kitos pusės pozicija gali būti teisinga, yra beprasmiškos.

  • Priena katinas prie visiskai girto suns. Patampo uz usu. Atsoka. Atsargiai ispiria. Jokios reakcijos. Isidrasines ima spardyti. Susyla. Isiutes sukniaukia: „Ty chotia-by polaij“. Suo – lai lai laiiiii. Laila.

  • Komentaras pašalintas A.R.

  • Ne į temą
  • mdxacuk

    O kokios įdomu „dilemos“, anot Vilpišausko, Lietuvai kyla? Man atrodo, dėl „Mistralių“ tai galėtume tiktai džiaugtis. Nes tai yra pats tikriausias įrodymas, kad rusai priėjo liepto galą. Karinės technologijos buvo viena iš nedaugelio sričių, kur rusai dar galvojo turį ką parodyt. O dabar prašom – tenka pripažinti savo „polnuju nesostojatelnotstj“ ir kaulyti laivų iš prancūzų arba, o Viešpatie!!!, iš ispanų. Nemanau, kad rusų generolai lengvai tam pasiryžo, nemanau, kad apsidžiaugė rusų ginkų pramonė. Bet tenka nori nenori savo sunkiai išsunktus neftedolarus atiduot už prancūzišką geležį. O kartu atsiduoti tam tikra dalimi ir užsienio malonei, nes laivai tai nėra koks prosas. Jie tarnauja dešimtmečius, jiems reikia atsarginių dalių, jų techninės ir kovinės savybės tampa žinomos potencialiam priešui. Rusija, anot Lenino, tampa apgailėtinu Vakarų imperializmo žaliaviniu priedėliu, nes pernai apie 85 proc. jų valiutinių pajamų buvo gauta už žaliavų eksportą. Rusija praranda savo karines technologijas, „Aeroflotas“ skraido „Boeingais“ (pats neseniai skridau, rusiškos ten buvo tiktai stiuardesės, tegu ir neblogos. Net kapitonas buvo užsienietis), net olimpiadoj rusai nesugeba pralenkti tokios šalies kaip Olandija. Rusų „Mistraliai“ Lietuvos padėties daug nepablogina, nes ir taip karinis pranašumas yra šimteriopas. Bet užtat politiškai Lietuvai šis sandoris gali būti betgi naudingas. Grybauskaitės reikalas kaip tik tokiu jį ir paversti.

  • Bobutė

    Citata iš http://www.ligita.xz.lt

    “Artūras Račas
    March 8th, 2010, 5:28 pm
    Na, nesusilaikysiu ir įsiterpsiu į diskusiją apie fredžio norą būti Aurelijumi. Na, nebūkite naivūs – pakanka palyginti jų tekstus ir net plika akimi iš karto bus matyti skirtumas tarp jauno narcizo primityvizmo ir išsilavinusio žmogaus, valdančio tekstą ir turinį. …“

    Perskaičius šį, o ir ne tik šį, p. A. Račo komentarą, bent man, nekyla jokių iliuzijų dėl šio pono… Tiesa, p. Fredis ir kiti komentatoriai pasielgė labai teisingai – ignoravo minėtą poną… Šiaip jau, tai situacija savotiškai juokinga…

  • Su Vilpišausko tekste yra gerų įžvalgų, nors rimtesnės analizė turėtų prasidėti nuo tarptautinio konteksto, o ne nuo diskusijų apžvalgos. Diskutuok, kiek nori, kai pasirinkimai riboti.
    Bet jo teiginiai apie vidaus politiką abejotini. Pavyzdžiui teiginys, kad „kodėl iki šiol dauguma stambių projektų arba struktūrinių reformų Lietuvoje vėluoja ar apskritai yra sunkiai įgyvendinamos. Priežasčių galima ieškoti pirmiausia politikos elito sprendimuose, orientuotuose į rinkiminius ciklus“. Kitose valstybėse irgi yra rinkiminiai ciklai, bet vis tiek dirba politikai. Reikėtų žiūrėti plačiau, atkreipiant dėmesį į verslo ir politikos simbiozę bei valstybės institucijų degradaciją.
    Bet 100% galima sutikti su teiginiu, kad „Be rimto proveržio šalies viduje, sprendžiant esmines ekonomikos augimo, gyvenimo kokybės problemas Lietuva taps ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai stagnuojančia šalimi, ne traukiančia, bet išstumiančia žmones, investicijas ir idėjas „pilkąja provincija“. Deja, jau tapo.
    O Laurinavičiaus straipsnis, na, nėra ten ką komentuoti. Gali ir neberašyti.

  • Teisinga užsienio kryptys sakyčiau. Reikia „kad būtume matomi ES“, bendraujam ir bendradarbiaujam su VOK ir PRANC. Norime dujų ir kitų „goods“, bendraujam su ,kad ir nelabai mėgiamais kaimynais – šiaip ar taip 20-ties metų spjaudymasis visiškai jokios naudos nedavė. Puikios išvados, kryptinga ir veiksminga (labai tikėtina) Dalytės užsienio politinka.