Artūras Račas

Lietuvos valstybės ordininkas, LRT Naujienų direktorius bučiuoja Lietuvos valstybės vėliavą ir perduoda savo vertybes sūnui Kristijonui

Niekada nieko nedarau negalvodamas apie pasekmes. Kai įrašiau pirmą pavardę į SąRaČą buvau 127 procentais įsitikinęs to žingsnio prasme, reikšme ir ateitimi.

Tada nežinojau, bet jaučiau, kad tai turi prasmę. Nes paprasčiausiai galvojau, kad mes augsime, tobulėsime ir net tada, kai manęs jau nebebus, vis tiek bus svarbu, kas yra aplink mus, su kuo mes dirbame, bendraujame ar darome verslą.

Juk svarbu žinoti, kas yra šalia – ar žmogus, turintis vertybes, principus, suvokimą apie gyvenimą visuomenėje ar paprasčiausias atmata, besiturškiantis fekalijose – toks kaip TS-LKD partijos numylėtinis Algis Ramanauskas.

SąRaČas daug kam nepatiko. Ypač tiems, kurie jame rado save. Tarp jų buvo įvairių žmonių – pradedant nuo visuomeninės televizijos naujienų direktoriaus A.Matonio, „Google“ darbuotojo V.Kubiliaus, Seimo nario Manto Adomėno ir jo sutuoktinės Viktorijos.

Pamenu, teko atsakinėti ir šaipytis iš neprofesionalios TV3 vadybininkės Lauros Blaževičiūtės (deja, ji vis dar vadovauja ir rezultatus visi matome).

Buvo liūdna gauti kvailą laišką iš žmogaus, turinčio teisininko išsilavinimą, kuris šiandien yra advokatų kontoros SPC partneris.

Liūdna, nes Kaip Lietuvos pilietis, norėčiau, kad advokatais mano valstybėjė dirbtų kompetentingi žmonės, o ne juokdariai, nesuprantantys, ką ir kodėl daro. (Šiandien yra dar liūdniau, nes žinau, kad juokdarius kažkas samdo ir jiems moka algą. Ir kad jie kažkam atsovauja teismuose. Kaip ir Mindaugas Ginkus.)

Nekalbu jau apie psichiatrą Liną Slušnį, kuris iki šiol nesuteikė psichologinės pagalbos A.Ramanauskui. Nes, mano nuomone, yra kažkuo panašus į potencialų pacientą.

Bet šis įrašas ne apie Liną Slušnį, Laurą Blaževičiūtę, Mindaugą Ginkų, Mindaugą Rimkų ar Mantą Adomėną.

Šis įrašas yra apie SąRaČą, apie jo išliekamąją vertę ir apie šeimos vertybes.

Šiaip jau laikausi principo, kad vaikai neatsakingi už savo tėvus. Turiu patirties – mano Anapilin jau išėjęs tėvas mušė mano mamą ir buvo alkoholikas.

Kita vertus, visą laiką buvau įsitikinęs, kad šeima, o ne mokykla ar aplinka, yra ta vieta, kurioje susiformuoja vertybės, principai ir požiūris į gyvenimą.

Šiandien tuo dar kartą įsitikinau.

Skydinės direktoriaus vadovaujanoje „visuomeninėje televizijoje“ naujienų direktoriumi dirbantis Audrius Matonis buvo vienas pirmųjų SąRaČo garbingų narių. Jis to nusipelnėė su kaupu ir už tai yra gavęs Lietuvos valstybės apdovanojimą iš prezidento V.Adamkaus rankų.

Šiandien į SąRaČą įrašiau jo sūnų Kristijoną, kuris valstybės apdovanojimo dar nėra gavęs, bet galbūt ateityje gaus. Nes, nors jis ir nėra atsakingas už savo tėvą, bet perėmė jo vertybes. Man dėl to šiek tiek liūdna, nes kai mačiau jį bėgiojantį po stalu, galvojau, kad jis užaugs normaliu žmogumi. Deja, gyvenimas pilnas nusivylimų.

Kartu su Kristijonu Matoniu, kuris, užuot tapęs normaliu Lietuvos piliečiu, pasirinko gyventi A.Ramanausko atmatų duobėje, šiandien į SąRaČą įrašiau/įrašysiu dar kelis šimtus padugnių.

Spėju, kad šia proga vėl gausiu nevykėlių vadybininkų, advokatų, direktorių, psichiatrų ir kitokių dundukų laiškų, į kuriuos pažadu viešai atsakyti.

Aukosiu tam savo brangų laiką, kad Jūs visi suprastumėte, jog SąRaČas yra visų Jūsų kelrodė žvaigždė, jei Jūsų siekiamybė yra Lietuva, kurioje valdo ne padugnės, o žmonės.

SąRaČas bus pildomas.

P.S. Vis dar neapsisprendžiu, ar jame turėtų atsirasti Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri į Lietuvos Respublikos Prezidento rūmus pasikvietė atmatą A.Ramanauską, prieš tai viešai apdergusį Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovą Algirdą Butkevičių ir tuziną garbingų Lietuvos piliečių, ir meiliai su juo šnekučiavosi.

Linkstu prie to, kad D.Grybauskaitė nusipelno būti SąRaČe. Nes į jį patenka visi, kurie yra padugnės arba kuriems padugnės patinka.

(7 balsų, vidurkis: 3,86 iš 5)

Loading...