Kažkas Lietuvoje labai negerai

Savaitgalį praleidau Londone. Kartu su dviem savo mylimiausiomis moterimis. DSC_0070

Tikslus turėjome du – pigiau atnaujinti spintų turinį, o apie antrą tikslą jums visiems nebūtina žinoti, bet jis buvo įgyvendintas su kaupu ir turės tęsinį.

Skridome lėktuvu, kurio keleiviai, lėktuvui nusileidus, ploja, nors vienas rašytojas tvirtina, kad elitas taip nesielgia. Tačiau tie ploję žmonės, mano požiūriu, buvo kokius 127 kartus didesnis elitas nei tas rašytojas, nes jie garsiai nesikeikė, neapkalbinėjo moterų ir vyrų kūno formų ir galbūt net nebuvo teisti.

Laukiant įlaipinimo, kaip visada, stebėjau eilėje stovinčius žmones. Profesinis įprotis. Galvoje kirbėjo mintis, kad kažkas ne taip, tačiau tada Vilniuje, taip ir nesupratau, kas.

Nušvitimas atėjo Londone, jau laukiant autobuso oro uoste, kai priėjo būrelis garsiai kalbančių jaunų lietuvių su buteliais ir skardinėmis rankose ir visiems aplinkui esantiems leido suprasti, koks jų santykis su elitu. Tada ir supratau, kas, Vilniuje laukiant kol prasidės laipinimas į lėktuvą, buvo negerai.

Tai žmonės.

Dauguma stovėjusių eilėje buvo jauni, šviesūs, kultūringi Lietuvos piliečiai. Nedariau apklausos, bet man pasirodė, kad ne mažiau trečdalis jų buvo su aukštuoju išsilavinimu, turintys profesiją, žinantys, ko nori iš gyvenimo ir bandantys kažką pasiekti. Žodžiu, žmonės, kurie galėtų kurti Lietuvos ateitį ir ją keisti. Į gerąją pusę.

Kodėl man tai pasirodė negerai? Ogi todėl, jog prisiminiau, kad kai skrisdavau į Londoną prieš kelerius metus, daugiau nei pusę keleivių sudarydavo jaunuoliai, priklausantys vadinamajai gezų socialinei grupei. Tada, pamenu, matydamas, kaip tie gezai girti skeryčiojasi lėktuve ir rėkauja, galvodavau, gerai, kad jie išskrenda – Lietuvoje bus švariau.

Šį kartą vieninteliai neblaivūs ir rėkaujantys žmonės lėktuve buvo britai. Palydovai juos greitai nuramino.

O man visą laiką, kol buvau Londone ir iki pat dabar yra liūdna nuo to vaizdo, kurį mačiau oro uoste. Liūdna, nes po pokalbių Londone su lietuviais, kurie vis dar turi Lietuvos pasą, supratau, kad visi tie, kurie atvažiuoja į Didžiąją Britaniją ne pešti vištų, padavinėti kontrabandinių cigarečių ar vogti, dažniausiai niekada nebegrįžta.

„Aš čia pasijaučiau žmogumi, galiu kvėpuoti, galiu gyventi“, sakė vienas mano draugas, išvažiavęs iš Lietuvos prieš metus. Jam dar tik apie 40, jis turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau Lietuvoje jis niekaip negalėjo susirasti darbo, kuris leistų jam normaliai gyventi. Londone jam tai pavyko per porą savaičių.

„Nebegrįšime“, – sakė man kitas Lietuvos pilietis, kuris Didžiojoje Britanijoje jau 14 metų. Čia prasidėjo jo draugystė su kita Lietuvos Respublikos piliete, vėliau peraugusi į santuoką, kurios rezultatas buvo dar trys nauji Lietuvos Respublikos (ir tikriausiai Didžiosios Britanijos) piliečiai. Šis žmogus taip pat turi aukštąjį išsilavinimą ir jam taip pat nepavyko rasti darbo Lietuvoje. Londone jis turi darbą, kuris leidžia jam išlaikyti šeimą, nuomoti namuką gerame rajone ir karts nuo karto išvykti į Maldyvus.

Prisipažinsiu, beveik norėjosi verkti supratus, kad Lietuva juos visus prarado ir tikriausiai niekada nebesusigrąžins. Ir ne tik todėl, kad jiems ten geriau šiandien.

Dar ir todėl, kad kai Londono baruose mačiau kompanijas, kurių amžiaus vidurkis buvo apie 65 metus, kaip virbalu į ausį dūrė suvokimas, kad tie šešiadešimtmečiai bare yra tai, kas skiria Lietuvą nuo normalių valstybių. Pastarosiose žmonės, išėję į pensiją, gyvena normalų gyvenimą, nes vardan to, jie visą gyvenimą sąžiningai dirba. Lietuvoje išėjimas į pensiją daugeliui reiškia mirtį. Ne tiesiogine prasme, bet juk suprantate, ką noriu pasakyti.

Protingi lietuviai, nuvažiavę į Londoną ne vogti, o dirbti, manau, tai labai greitai supranta, nes protingi žmonės galvoja ne tik apie šiandieną, bet ir apie ateitį. Ateitį, kurią Didžioji Britanija jiems gali suteikti ir kurią Lietuvos valstybė iš daugelio žmonių yra atėmusi.

Aš tuos žmones suprantu.

Bet sėdžiu ir galvoju: kada Lietuva pasuko keliu, kuris šiandien jaunus žmones priverčia rinktis tarp normalaus gyvenimo ir tėvynės? Koks buvo tas pirmas žingsnis ir kas buvo jo autorius, kai pradėjome eiti ne ta kryptimi?

Nerandu atsakymo, bet žinau, kad šiandien Lietuvoje kažkas yra labai negerai. Ir nežinau, ar dar galima ką nors pakeisti ir bandyti sugrįžti į kelią kuris nebeišstumtų jaunų žmonių iš Lietuvos.

Va todėl man ir liūdna

faktai.lt

(3 balsų, vidurkis: 3,33 iš 5)
Loading...
  • Linas

    Bet, manding, vertėtų džiaugtis, kad tie jauni žmonės turi galimybių pasirinkimo ir realizavimo laisvę. Ilgai to neturėjome.

    • ArturasR

      Linai, tai tiesa. Bet kas bus, jei visi jauni ir protingi pasirinks būtent tai? Ką darysime mes – seni ir ne tokie protingi?

      • Linas

        O mums, ne tokiems protingiems, turbūt tereiktų išmintingai, su tinkamu atsargumu, neriboti imigracijos.
        Pacituosiu Dominyką Blyžę iš diskusijos twitter`yje: „Jei protai niekur nevažiuoja ir neatvažiuoja – nevyksta idėjų maišymasis ir kultūros augimas.“

        Taip, imigracija atneša savas problemas, bet mes galim pasimokyti iš kitų šalių, pvz. Prancūzijos, klaidų, ir jų nebekartoti. Mano supratimu, ne imigracija problema. Problemas kuria tamsumas. Kuo stipresnė švietimo sistema, tuo pačiu atvykstančių, o ir šalies senbuvių deramas švietimas yra atsakas.
        Tai trumpai turbūt taip.

  • Auksinis_kardas

    1. Jei galimybių pasirinkimas ir realizavimas vyksta su netektimis mūsų kraštui, tai ne tik panašu į, bet ir betarpiškai yra pjovimas šakos, ant kurios sėdi. Kai norėjome atgauti šalies laisvę, galvojome apie ją, ir apie save joje. Jei viskas apsisuka tik apie save, ir ne apie ją, reikalai gerokai kitokie – šitą ribą peržengiamą matyti verta.
    2. Imigracija ir atvirumas sprendžia matomą iššūkį tik tiek, kiek sprendžia masinis savųjų pakeitimas svetimais. O toks ne tiek sprendžia, kiek kuria sekančias problemas. Pavienis laisvas judėjimas, kol jis yra šalutinė atplukdoma įvairovė, nėra kažkuo blogas, netgi atvirkščiai, bet ir nieko iš esmės nelemia.
    3. Socialinės pensinio aprūpinimo gerovės lyginimas su įsisenėjusio kapitalizmo šalimis ydingas, nes tik viena lyginama šalis investavo į ilgainiui tvarias gerovės formas. Ūkio ir santaupų visuotiną nubraukimą patyrė tik viena lyginama šalis.
    4. Skaudu pripažinti tai, kad būtent galimybė nešti kudašių iš netobulos gimtinės progresyviai gilina bėdas: asmenys, kuriems išugdyti bei apmokyti atiduota viskas, kas priklauso, pasitraukia iš veiklos šalies labui, ir pasitraukia iš dalyvavimo pensijų fondų gyvybingumo palaikyme. Jų tėvai-seneliai aprūpinami pensijomis, jie patys neaprūpina savo tėvų-senelių pensijomis. Tuo tarpu išlaidos žmogui subrandinti patirtos būtent mūsų krante. Taip kiekvienas statistinis minusas mums yra minusas kvadratu, ir gerovės prieaugis kvadratu jiems.
    5. Ne mažiau skaudu, kad būtent tėvai, linkėdami nuostabios ateities ir „gyvenimo, kaip žmonėms“ atžaloms, dažnai pirmieji užsiima minėtu nukreipimu. Patys lieka šiame krante raudoti kaip viskas blogai. Nereikia blogai daryti, ir nebus taip blogai.
    6. Kapitalizmas išvis turi sukaupęs savų problemų, ir kuo baigsis jų tolesnis aštrėjimas anaiptol nežinia. Šiandienės gerovės valstybės turi tiek pat užtikrintą rytojų, kiek jo turėjo Romos imperija prieš žlungant.

  • Justas

    Kaip Račui smukti dar žemiau, nei būti rusonacistinių šiukšlių ruporu Lietuvoje? Easy! Paverkti apie emigraciją.

    • Oi, mielas Justai, kai žiūriu žemyn ir vos įžiūrių tamstą rudoje tirštoje dvokiančioje masėje, suprantu, kad smukti dar yra kur. Ačiū, kad skaitote.