S.Spurgos tolerancija: M.Drunga ne homofobas, o Račas – komunizmo statytojas

Pamenate istoriją apie Lietuvos Tolerancijos žmogų 2008? 

Jame stebėjausi ir šiol stebiuosi, kad žmogus, kuriam homoseksualumas yra nenormalus ir nenatūralus ir primena kryžių, kurį doram vyrui tenka vilkti, tampa tolerancijos Lietuvoje  etalonu.

Ne tik stebėjausi, net laišką rašiau Sugiharos fondo valdybos pirmininkui R.Garbaravičiui, norėdamas daugiau sužinoti apie šią nominaciją bei ekspertus, patarusius fondui paskelbti M.Drungą Tolerancijos žmogumi.

Laiško iš gerbiamo fondo pirmininko negavau, tačiau vienas ekspertas atsiliepė. Tai – gerbiamas žurnalistas Saulius Spurga, kuris „Bernardinuose“ pabandė viešai paaiškinti, kodėl pačiu tolerantiškiausiu pernai Lietuvoje buvo M.Drunga.

Nors kai kurios gerbiamo S.Spurgos teksto vietos gana netolerantiškos mano atžvilgiu, tačiau nepaisant to, manau šis tekstas turi būti čia – į bendrą kolekciją apie toleranciją. Juk demokratija…

Beje, dar kartą noriu labai aiškiai pasakyti, kad kaip žurnalistas M.Drunga man visai patinka. Panašiai kaip J.Imbrasas kalbant apie politikus. Ir man jokia problema, kad kai kas nemėgsta homoseksualių žmonių, taip pat jokia problema, kad kai kas nevaikšto į bažnyčią ar nešventina savo automobilių. Aš su visais jais galiu bendrauti. 

*******************************************************************  

Kalbėsiu apie toleranciją. Pagalvojus apie šią kilnią sąvoką iškart norisi kam nors kibti į atlapus ir pamokyti jos, tos tolerancijos – visiškai netolerantiškai.

Sava tiesa – vienintelė ir nepakeičiama

 

Šių metų sausio pabaigoje „Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę“ paskelbė 2008 metų Tolerancijos žmogų. Juo tapo VDU dėstytojas, žurnalistas, buvęs „Laisvosios Europos radijo“ apžvalgininkas Mykolas Drunga.

Apdovanojimas sukėlė apžvalgininko Artūro Račo didelį, švelniai tariant, nusistebėjimą. Vien ką byloja straipsnelio pavadinimas „Tolerancija lietuviškai… Sugihara vartosi karste“.

A. Račo atsiliepimas – tai, kaip jis pateikia savo rūpestį ir problemą, – yra būdingas mūsų viešosios erdvės reiškinys, kurį verta panagrinėti atidžiau.

A. Račas emocingai pasakoja, kad jis labai nustebo, patyręs, kad M. Drunga išrinktas Tolerancijos žmogumi. Gyvai perteikia ir savo minčių bei veiksmų seką – ką darė, ko ėmėsi išgirdęs šią pritrenkiančią naujieną.

Visą valandą ieškojo informacijos apie M. Drungą internete. Rezultatas – surado vieną M. Drungos straipsnį, vertą pacituoti – metantį šešėlį ant M. Drungos, kaip tolerantiškiausio žmogaus, reputacijos.

Vienas straipsnis, surastas per valandą, – prastokas rezultatas patyrusiam žurnalistui. Atrodo, kad A. Račui nerūpėjo išsiaiškinti tikrąsias M. Drungos pažiūras. Valandą jis sugaišo ne stengdamasis suprasti M. Drungos pasaulėžiūros niuansus, pasverti visus „už“ ir prieš“, o vien tik norėdamas rasti įrodymų tam, ką, ko gero, jau žinojo prisėsdamas prie interneto – kad M. Drunga nevertas Tolerancijos žmogaus titulo.

Matau didelę mūsų viešosios erdvės problemą: viešieji kalbėtojai žino tik savo tiesą ir pasižymi pavydėtinu sugebėjimu nematyti kelių problemos pusių, gyvenimo spalvų ir dialektikos. Šį sugebėjimą vadinu pavydėtinu, nes iš tikrųjų jo pavydžiu. Taip lengva ir patogu matyti supaprastintą pasaulėlį, toks didelis pats sau tada atrodai. Ką parašai, tas ir tinka, išeina daug aštriau ir populiariau. Neverta prakaituoti ieškant visapusiškos informacijos, dėlioti skirtingus argumentus – o dar staiga tai, ką atrasi, gali viską pasukti kitaip ir sugriauti jau suplanuoto ugningo straipsnio planą.

M. Drunga – homofobas?

 

Minėtas A. Račo straipsnis siekia atskleisti, kad M. Drunga esąs homofobas. Siekiant šitai įrodyti pateikiamos net keturios – tiesa, tik to vieno aukščiau minėto straipsnio – M. Drungos citatos. Jos ilgos, tačiau nepateisina tų lūkesčių, kuriuos sukuria jausmingas šių ištraukų pristatymas A. Račo straipsnyje. Štai, pažiūrėkite, tuoj sprogs bomba, sako A. Račas. Tačiau išvysti viso labo tik šnypščiančią bengališką ugnelę.

M. Drunga homofobas, nes jis, pavyzdžiui, leidžia sau lyg niekur nieko parašyti tokią mintį: „tradicinės moralės atstovai teigia, jog homoseksualumas ne tik nenormalus, bet ir nenatūralus“. Bet man šis sakinys toli gražu neįrodo M. Drungos homofobiškumo.

Kitos citatos surikiuotos taip, lyg M. Drunga tiesiogiai nagrinėtų homoseksualizmo problemą. Tačiau M. Drunga analizuoja sudėtingą ir tragišką atvejį, kai konservatyvus politikas, iš tribūnos garsiai skelbiantis tradicines vertybes ir taip besikraunantis sau politinį kapitalą, kartu gyvena slaptą homoseksualų gyvenimą. M. Drunga vertina, kaip atrodytų šios problemos sprendimas tradicinės krikščioniškos moralės požiūriu. Straipsnis iš esmės nagrinėja veidmainystės problemą.

Taip, perskaičius šį straipsnį galima konstatuoti, kad M. Drunga greičiausiai yra tradicinės krikščioniškos moralės šalininkas arba bent jai simpatizuoja. Vien dėl to jį paskelbti homofobu, gretinti su J. Imbrasu, V. Tomkumi – nekorektiška.

Manau, kad tradicinės moralės normų laikymasis yra suderinamas su tolerancijos vertybių puoselėjimu. Tarp kitko, pati tolerancija, pagarba žmogui kaip aukščiausiai vertybei, istorijos eigoje ryškiausiai skleidėsi būtent kartu su krikščionybe. Žinoma, galimas ir kitas požiūris. Tačiau mažų mažiausia, tradicinės moralės ir tolerancijos santykis yra sudėtinga istorinė, kultūrinė, etinė problema.

Tuo tarpu A. Račui viskas aišku. Pasiskelbęs esantis gana konservatyvių pažiūrų (?!), komunizmo statytojo kodekso išpažintojo stiliumi žodžius tradicinė moralė jis rašo kabutėse, o įsivaizduojamus oponentus pliekia su įkarščiu, negailestingai: „Ir galiu pasakyti tik viena: arba aš esu visiškas beprotis, arba tokie yra tie, kurie išrinko M. Drungą Tolerancijos žmogumi.“

Beje, mano nuomone, svarbiausia Lietuvos problema yra ne tai, kad stinga tolerancijos (o jos iš tikrųjų stinga). Vis dėlto labiausiai Lietuvą gniuždo abejingumas ir vertybių krizė.

Prieš keletą metų dvi mokslininkės iš Švedijos ir Lietuvos tyrė Lietuvos gyventojų kai kurias vertybines orientacijas. Paaiškėjo, kad jaunoji Lietuvos karta yra kur kas tolerantiškesnė homoseksualų atžvilgiu nei senoji. Puiku! Kiti tyrimo rodikliai atskleidė naujų tolerancijos aspektų: jaunoji karta kur kas labiau pateisina kyšio davimą, įstatymų laužymą, važiavimą „zuikiu“, mokesčių slėpimą. Jokiu būdu nededu visų šių minėtų indikatorių ant vienos svarstyklių lėkštelės. Tiesiog noriu pabrėžti, kad negalima vertinti tolerancijos vieno kurio aspekto be bendro vertybinio, kultūrinio konteksto. Tolerancija be vertybių, tolerancija visur ir visiems nėra jokia tolerancija, o viso labo abejingumas, kuris graužia valstybės kūną.

Bepročio pastebėjimai

 

Noriu pažymėti, kad šio straipsnio autorius yra visiškas beprotis, nes dalyvavo renkant M. Drungą Tolerancijos žmogumi. Tiesa, rinko „Sugiharos fondo – diplomatai už gyvybę“ valdyba, o man teko dalyvauti tik kaip ekspertui.

Tiesa ir tai, kad buvau „Laisvosios Europos radijo“ bendradarbis, tad M. Drungą gerai pažįstu. Suprantami ir klausimai, kodėl tarp Tolerancijos žmogaus nominantų šiais metais buvo net trys buvę šio radijo bendradarbiai. Tiesa ir tai, kad M. Drunga yra santarietis. Tik čia galima pasakyti, kad tradiciškai santariečiai niekada nesiejo savęs ir nebuvo siejami su Bažnyčia.

Pats aš irgi pasisakyčiau už tai, kad Tolerancijos žmogaus titulas visų pirma būtų suteikiamas piliečiui, atlikusiam įsimintiną poelgį, veiksmą tolerancijos labui, kaip to iš esmės ir reikalauja Sugiharos fondo nuostatai. Tokie veiksmai buvo įvertinti skelbiant Tolerancijos žmogų, pavyzdžiui, pernai ir užpernai. Tiesa, tokio pobūdžio įsimintinų poelgių nėra daug, ir natūraliai atėjo eilė žodžio žmogui.

Pripažindamas aukščiau minėtus niuansus vis dėlto noriu pabrėžti, kad M. Drunga yra tikrai vertas Tolerancijos žmogaus titulo. Tie, kam iš tikrųjų rūpi tolerancija, o ne pasisvaidymas kaltinimais, iš šio žmogaus gali daug pasimokyti.

Susimąstykime, ar dažnai susiduriame su žmonėmis, kuriems tolerancija yra viso gyvenimo kelias, kryptinga pastanga, nuolatinis ugdymasis? Būtent toks žmogus yra M. Drunga. Tik tiems, kurie apie toleranciją sužino iš Wikipedijos (beje, tai – nepatikimas šaltinis, kurį cituoti nepatartina), ji gali atrodyti paprastas, elementarus dalykas. Kalbėdami apie toleranciją labai dažnai turime kalbėti apie ribas, kiek galime toleruoti vienokią ar kitokią agresiją aplinkinių atžvilgiu. M. Drunga turi gausybę pavyzdžių apie tolerancijos ir netolerancijos apraiškas įvairiais laikais ir įvairiose valstybėse. Situacijos yra jo išjaustos, patikrintos ir protu, ir širdimi, o išvados nėra kategoriškos, komentarai – įžvalgūs, skatinantys susimąstyti. Mažai kas yra parašęs tiek straipsnių tolerancijos tema kiek M. Drunga, ir nesvarbu, kad daugelis jų pasirodė ne Lietuvoje.

Norėčiau paminėti dar vieną M. Drungos, žurnalisto, ypatybę. Jam yra natūralus dalykas kalbant apie įvairius požiūrius juos atskleisti tiksliai, išsamiai, talpiu žodžiu. Kritikuojant kitą požiūrį lengviausia yra visų pirma jį pristatyti iškreiptą, suprimityvintą – tokį, kokį norima matyti, o ne tokį, koks yra iš tikrųjų. Tai yra labai paplitęs – ir vis labiau plintantis – reiškinys mūsų žurnalistikoje. Visų pirma iš M. Drungos mums reikėtų pasimokyti tokio korektiškumo.

(11 balsų, vidurkis: 4.55 iš 5)
Loading...
  • Orka

    Gerbiamas Sauliau,
    Na perskaitykite dar kart Drungos straipsnį ir sąžiningai atsakykite, ar ten nesimato jo homofobiškumas. Suprantu, kad reikia ginti savo mundurą, bet…

  • mantas

    Aprimo politika, dabar vieni kitus paskalbs.

  • Tadas

    Drunga idejo savo komentara po Spurgos straipsniu Bernardinuose. Manau, visiems verta pasiskaityt pries toliau komentuojant sia tema.

  • Orka

    Na viskas, pradedam cituoti, nes negražu, ponai:

    „Tačiau tradicinės moralės atstovai teigia, jog homoseksualumas ne tik nenormalus, bet ir nenatūralus, kadangi netarnauja (ir net negali tarnauti) vienai pagrindinių lytinio santykiavimo funkcijų – giminės pratęsimui. Vis dėlto, pagal krikščionišką moralę, homoseksualūs troškimai, nors ir nenormalūs bei nenatūralūs, dar nėra nemoralūs. Arba, tiksliau pasakius, jie tik potencialiai tokie. Realiai nemoralūs jie tampa tik davus jiems valią mintimis ir veiksmais, t. y. visiškai pasidavus pagundai.“

    Ar čia ne homofobija, pons Sauliau ir Mykolai?
    Kas čia bendro su tuo politiku?
    O kuo blogesnė Imbraso frazė “ Aš dar tam nesubrendau“?

    • Gytis

      Šioje pastraipoje homoseksualumas yra nagrinėjamas krikščioniškos/tradcinės (t.y. beveik tos pačios krikščioniškos) moralės atžvilgiu. Tai nieko nepasako apie autorių. Nekomentuoju viso jo straipsnio, bet pripažinkit, kad šita pastraipa lygiai taip pat sėkmingai galėjo atsirasti tekste tyrinėjančiame įvairių socialinių grupių požiūrį į homoseksualumą.

  • Dzina

    Va, is M.Drungos atsakymo: „Pastebėkite, jog nesakiau, kad kiekvienam doram homoseksualui jo lytiniai potraukiai turi būti kryžius. Toks jis gali būti tik tikinčiajam krikščioniui. Ir nesakiau, kad kiekvienas žmogus, tuo labiau homoseksualas, privalo priimti krikščionybę. Sakiau tik tiek, kad aš, nors ir dažnai nusidėdamas, ją priimu.“

    Na, vis tiek manes neitikino Tolerancijos zmogaus paaiskinimai… Ka reiskia „nesakiau, kad kiekvienas zmogus, tuo labiau homoseksualas“ Tai kodel tas homoseksualas jau toks „tuo labiau“ ? , na, kuo jis/ji kaip homoseksualas taip jau issiskiria is kitu doru krikscioniu? Juolab, kad krikscionybe yra visokia – ji musu kulturoje neapsiriboja oficialiojo Vatikano politika. Be to, kriksta dazniausiai priimame kaip asmenybes samoningai to nesuvokdami, mus krikstija tevai kai dar bunam maziukai. Tai ypac toks „juo labiau homoseksualo“ atskyrimas, isskyrimas su tolerancija (taip kaip ja suprantu as), neturi nieko bendro.

    O is tiesu labai nustebino Spurgos rasymo stilius. Labai ciniskas.

    • Dalius

      Gal tuo, kad homoseksualai paprasčiausiai negali būti krikščionimis? Tiesiog negali, nesvarbu kaip jie save vadina. O taip pat homoseksualai negali egzistuoti ir biologiškai – paprasčiausiai biologiškai žmonija nebūtų išlikusi jeigu vyrautų homoseksualumas. Jeigu netikite Dievu, tai bent tikėkite mokslu ar evoliucija, kuri taip pat teigia, kad homoseksualumas yra arba psichologinių problemų išraiška arba paprasčiausiai genetinė anomalija, kuri atsiranda dėl vyriškųjų hormonų gamybos sutrikimo. :)

      • Dzina

        Tiketi mokslu ir evoliucija yra lygiai taip pat pavojinga, kaip ir tiketi Dievu. Geriausia – kritine humanistine pozicija :)

  • Marius

    Kuo toliau tuo linksmiau… Akivaizdu, užlipot Artūrai ant skaudžios vietos tolerancijos verslininkams :) O Jūs Artūrai nekantraujat, vis atsakymo į laišką laukiat. O pabandykit Jūs parašyt tolerantiškai „Eik tu velniop…“, sutikit užduotis ne iš lengvųjų… :)

  • Benedikta Vaivadaitė

    Taip ir liko neatsakytas klausimas – kodėl apžvalgininkas Mykolas Drunga tapo tolerancijos žmogumi. „Bernardinuose“ Saulius Spurga gina Mykolą Drungą, esą jis nėra homofobas, bet nepapasakoja skaitytojams dėl ko šiam žmogui suteiktas apdovanojimas. Juk dėl to ir kilo diskusija. Galėjo gi išvardyti nuopelnus, visi būtume pasidžiaugę. Ten rašo, kad ankstesniais metais nominacijos būdavo skiriamos „už darbus“, o dabar atėjo eilė skirti apdovanojimą „už žodį“. Būtų puiku, jei M.Drungos žodis nekeltų tiek diskusijų.
    Šiaip įpareigojanti ši nominacija.

  • Auksinis kardas

    Spėju, kad M.Drunga papuolė į savo „priimamos“ krikščionybės spąstus. Būdamas nuolankus krikščioniškos laikysenos užtarėjas, jis galėjo pelnyti ir kolegų pagarbą už atitinkamų dorybių puoselėjimą, beigi už gana aptakius (=“tolerantiškus“) tikrovės vertinimus. Deja, ši katalikiška gerovė pastatyta ir ant žinomų dogmų, kurių nuosekliam katalikui išvengti, deja, nepavyksta. Taip ir tampa monoseksualus nutikimas daugmaž moraliu iki „mintimis IR veiksmais“ ribos. Lyg ši _pagunda_ galėtų skirtis nuo tos, iš kurios minčių IR veiksmų atsiranda vaikai.

    Sakyčiau, nelinksmai susipainiota moralinių atspirčių derinime su fiziologinių nukrypimų tikrove per katalikybės prizmę. Ir kiek tame gali būti išgauta tolerancijos, tiek gal jos ir yra. Tačiau bergždžia šioje kombinacijoje tikėtis tolerancijos stebuklų – ir čia Artūro nusistebėjimas, kad ir išreiškiamas nuožmiau, nei pavyksta Sauliui, atrodo labiau teisingas.

  • šiandien Lrytas rašo, kad girtas estas taranavo remontuojamą tiltą Kaune. Negirdžiu pasipiktinimo šūksnių iš „Atgimimo“ žurnalistės Dzinos.

  • Dzina

    Fredi, kai kuriais piktintis tiesiog neapsimoka, nepades :)

  • Dalius

    Reikia suvokti kas yra tolerancija. Aš galiu nekęsti ko tik noriu – žydų, čigonų, gėjų, tą man garantuoja LR konstitucija, kurioje įtvirtinta sąžinės laisvės, tačiau tai nėra netolerancija, kol aš nepradedu jiems kenkti konkrečiais veiksmais.