Ramūnas Garbaravičius: Tolerancija ir žodis

Kažkaip net nepastebėjau, kad Sugiharos fondo valdybos pirmininkas Ramūnas Garbaravičius jau po Tolerancijos žmogaus 2008 apdovanojimo ceremonijos pasidalijo savo mintimis apie Sugiharos fondo veiklą ir Tolerancijos žmogau titulo svarbą. 

Kadangi esu apie tai rašęs, manau, kad R.Garbaravičiaus mintys neturi liktos nepastebėtos. Siūlau jas jums visiems.

********************************************************************
Kiekvienas sausis „Sugiharos fondo-Diplomatai už Gyvybę“ valdybai iškelia labai svarbius ir sunkius galvosūkius. Kadaise, rausdami iš gėdos nuo buvusio Kauno miesto mero Vytauto Šustausko antisemitinių pareiškimų, nusprendėme, kad kažkaip turime prisidėti prie pastangų kitokių žmonių- žmonių, kurie dar nėra praradę nei vilties, nei ryžto, nei užsispyrimo pasipriešinti tamsiausių gaivalų šėlsmui mūsų visuomenėje. Mes niekieno neprašyti ryžomės sustiprinti, išgarsinti balsus tų taurių mūsų piliečių, kurie bendro gėrio siekdami kalbėjo tiesos ir tolerancijos žodžius įpykusiai miniai, įsijautusiems valdžios ir turto galiūnams, savo prietaruose paklydusiems ir abejojantiems gentainiams. Mes siekėme ir sieksime visa širdimi atiduoti jiems pagarbą, kviesdami visus patikėti, kad geri ir drąsūs žingsniai gali būti sektini.

Nors ir nedidelio fondo ir jo bičiulių vardu yra skelbiamas Tolerancijos metų žmogus, tačiau būtent tokiu aktu yra prisiimama didžiulė atsakomybė, patikrinamas savų ir svetimų žmonių moralinis jautrumas, suvirpinama visuomenės klausa. Kasmet diskusijos ir sprendimai yra palydimi įvairių komentarų, abejonių ir siūlymų. Kasmet iškyla ir būtinumas užčiuopti, kur link judėjome, kas darėsi viešojo gyvenimo sraute, kas keitėsi per tuos metus, kuo jie buvo ypatingi, ko pareikalavo iš tų, kurių pavardės jau yra įrašytos tarp nominantų 2008 metų Tolerancijos žmogaus titului. Per kiekvienas Sugiharos fondo iškilmes vienu ar kitu kampu būdavo paliečiama tolerancijos samprata, jos turinio savybės, dažniausiai pastebint tam tikras įtampas, atsirandančias dėl aktyvaus, karingesnio pasipriešinimo netolerancijai, antisemitizmo priepuoliams ir ksenofobijai. Tokia pozicija reikalauja daugiausia drąsos: nesusitaikymas su netolerancija, kova su stipriais, psichotiniais minios skoniais ir tamsybe visados pastato į pavojų jei ne fizinę, tai emocinę savijautą. Tolerancijos žmonėmis tampa dažniausiai tie, kurie greičiausiai jau ir norėdami negalėtų pasirinkti ramaus, hedonistinio savo gyvenimo scenarijaus. Toks scenarijus greičiausiai neturėtų jiems jokios prasmės.

Per praėjusius metus Lietuvos viešasis gyvenimas nebuvo ramus. Pradedant pseudopatriotinėmis manifestacijomis Vilniaus gatvėse, menko skonio ekscesais dėl neįprastos žmogaus odos spalvos ir baigiant kaip niekada susipriešinusia, iki turgaus retorikos ir provokatyvių skandalų nusiritusia žiniasklaida – visa tai gali tilpti praėjusių metų charakteristikoje. Dar reikėtų priminti, kad vietoje viešų ginčų, savų idėjų gynimo ir argumentų kalbos viešojoje arenoje daugiau regėjosi negeistinas nuomones reiškiančių žmonių juodinimas, nuolat buvo vaikščiojama ant viešų šmeižtų ribos, o tai, kas anksčiau buvo vadinama rinkiminėmis ar priešrinkiminėmis „juodosiomis technologijomis“, ėmė ir pasidarė kone vieša kasdienybe. Blogiausia, kad į visa tai netiesiogiai įsimaišė ir dideles galias turinčios valdžios institucijos, pradėjusios kelti baimę sovietinio režimo dar nepamiršusiems piliečiams.

Tolerancijos idėja šiandien turėtų labiausiai kreipti visų mūsų dėmesį į šioje pasaulio dalyje lengviausiai pamirštamą dalyką- į individą, į jo be galo trapias teises, į jo privatumo ir jautrumo slenksčius. Neseniai išdaužyti Seimo langai, sunkmečio į gatves vejami mūsų piliečiai, kurie nori būti pastebėti, išgirsti, gal net suprasti, turi priminti daugelį istorijų. Tokiais nerimasties ir stiprėjančio susipriešinimo momentais tolerancijos gali prireikti visiems. Kas nors sakys, kad pirmiausiai valdžiai. Tačiau prie to šiandien pridurčiau, kad išminties ir iš jos plaukiančios tolerancijos labiau negu ankstesniais metais prireiks kiekvienam iš mūsų. Tokiais momentais itin sunku įveikti pagundą imti galvoti, kad tik mūsų požiūriai yra grįsti teisingais argumentais. Tokiais momentais, kai viskas srūva greitai it įkaitusi minia sostinės gatvėse, nesunkiai gali pritrūkti laiko išklausyt, išgirst, suprast kito ir kitokio žmogaus argumentus. Tolerancija galbūt ir yra ne kas kita, o gebėjimas surasti laiko Kitam, kalbėt su Kitu.

Neatsitiktinai praėjusių metų Tolerancijos žmogaus titului buvo nominuoti L.Jonušys, D.Žalimas, K.Girnius ir M. Drunga, žmonės, kuriems tolerancija nėra tik žodis. Bet tuo pačiu svarbu pastebėti, kad visi nominuotieji Tolerancijos žmogaus titului yra žodžio žmonės. Jie yra tokie todėl, kad jiems žodis yra ne tik ginklas ir įrankis siekiant kilnaus tikslo, bet ir tai, ko verta laikytis it priesako.

(2 balsų, vidurkis: 1,00 iš 5)
Loading...
  • Marius

    o idomu tas sugicharos fondas, čia vietinė R Garbaravičiaus saviveikla, ar tarptautinė organizacija? jei tarptautinė, mož galima kokią žinią centrinei būstinei nusiųst apie draugų kompanijos veiklą.

  • Marius

    kaip rodo visagalis google, tai Sugiharos fondukas matyt Belgijos intelektualų ir Lietuvos verslininkų kūrinys… va tep va..

    • Mielas Mariau, aš pradžiai parašiau laišką Sugiharos fondo valdybos pirmininkui…

      • Marius

        tada belieka tikėtis, kad fondo valdyba padarys išvadas…

    • Kažkaip tų Belgijos intelektualų ten nebesimato..:)

      O fondo valdyba išvadų nepasidarys – o ir kodėl turėtu? Jie į šitą reikalą žiūri, kaip į savo kromelį, tai kam jiems patarimai iš šalies?

      Buvo ten kažkokių keistų kaunietiškų istorijų su to Sugiharos namuko nuosavybę, jo remontais už japoniškus pinigus ir pan., bet patingėjau gilintis.

      Užtenka ir to, ką matome tuose Tolerancijos žmogaus skyrimuose.

  • Auksinis kardas

    Man tai ne tiek šios gražiai paraitytos mintys įdomios, kiek žinojimas apie Garbaravičių ir Lietuvos energetikos koreliaciją.