Artūras Račas

Pamenate istoriją apie Lietuvos Tolerancijos žmogų 2008? 

Jame stebėjausi ir šiol stebiuosi, kad žmogus, kuriam homoseksualumas yra nenormalus ir nenatūralus ir primena kryžių, kurį doram vyrui tenka vilkti, tampa tolerancijos Lietuvoje  etalonu.

Ne tik stebėjausi, net laišką rašiau Sugiharos fondo valdybos pirmininkui R.Garbaravičiui, norėdamas daugiau sužinoti apie šią nominaciją bei ekspertus, patarusius fondui paskelbti M.Drungą Tolerancijos žmogumi.

Laiško iš gerbiamo fondo pirmininko negavau, tačiau vienas ekspertas atsiliepė. Tai – gerbiamas žurnalistas Saulius Spurga, kuris „Bernardinuose“ pabandė viešai paaiškinti, kodėl pačiu tolerantiškiausiu pernai Lietuvoje buvo M.Drunga.

Nors kai kurios gerbiamo S.Spurgos teksto vietos gana netolerantiškos mano atžvilgiu, tačiau nepaisant to, manau šis tekstas turi būti čia – į bendrą kolekciją apie toleranciją. Juk demokratija…

Beje, dar kartą noriu labai aiškiai pasakyti, kad kaip žurnalistas M.Drunga man visai patinka. Panašiai kaip J.Imbrasas kalbant apie politikus. Ir man jokia problema, kad kai kas nemėgsta homoseksualių žmonių, taip pat jokia problema, kad kai kas nevaikšto į bažnyčią ar nešventina savo automobilių. Aš su visais jais galiu bendrauti. 

*******************************************************************  

Kalbėsiu apie toleranciją. Pagalvojus apie šią kilnią sąvoką iškart norisi kam nors kibti į atlapus ir pamokyti jos, tos tolerancijos – visiškai netolerantiškai.

Sava tiesa – vienintelė ir nepakeičiama

Šių metų sausio pabaigoje „Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę“ paskelbė 2008 metų Tolerancijos žmogų. Juo tapo VDU dėstytojas, žurnalistas, buvęs „Laisvosios Europos radijo“ apžvalgininkas Mykolas Drunga.

Apdovanojimas sukėlė apžvalgininko Artūro Račo didelį, švelniai tariant, nusistebėjimą. Vien ką byloja straipsnelio pavadinimas „Tolerancija lietuviškai… Sugihara vartosi karste“.

A. Račo atsiliepimas – tai, kaip jis pateikia savo rūpestį ir problemą, – yra būdingas mūsų viešosios erdvės reiškinys, kurį verta panagrinėti atidžiau.

A. Račas emocingai pasakoja, kad jis labai nustebo, patyręs, kad M. Drunga išrinktas Tolerancijos žmogumi. Gyvai perteikia ir savo minčių bei veiksmų seką – ką darė, ko ėmėsi išgirdęs šią pritrenkiančią naujieną.

Visą valandą ieškojo informacijos apie M. Drungą internete. Rezultatas – surado vieną M. Drungos straipsnį, vertą pacituoti – metantį šešėlį ant M. Drungos, kaip tolerantiškiausio žmogaus, reputacijos.

Vienas straipsnis, surastas per valandą, – prastokas rezultatas patyrusiam žurnalistui. Atrodo, kad A. Račui nerūpėjo išsiaiškinti tikrąsias M. Drungos pažiūras. Valandą jis sugaišo ne stengdamasis suprasti M. Drungos pasaulėžiūros niuansus, pasverti visus „už“ ir prieš“, o vien tik norėdamas rasti įrodymų tam, ką, ko gero, jau žinojo prisėsdamas prie interneto – kad M. Drunga nevertas Tolerancijos žmogaus titulo.

Matau didelę mūsų viešosios erdvės problemą: viešieji kalbėtojai žino tik savo tiesą ir pasižymi pavydėtinu sugebėjimu nematyti kelių problemos pusių, gyvenimo spalvų ir dialektikos. Šį sugebėjimą vadinu pavydėtinu, nes iš tikrųjų jo pavydžiu. Taip lengva ir patogu matyti supaprastintą pasaulėlį, toks didelis pats sau tada atrodai. Ką parašai, tas ir tinka, išeina daug aštriau ir populiariau. Neverta prakaituoti ieškant visapusiškos informacijos, dėlioti skirtingus argumentus – o dar staiga tai, ką atrasi, gali viską pasukti kitaip ir sugriauti jau suplanuoto ugningo straipsnio planą.

M. Drunga – homofobas?

Minėtas A. Račo straipsnis siekia atskleisti, kad M. Drunga esąs homofobas. Siekiant šitai įrodyti pateikiamos net keturios – tiesa, tik to vieno aukščiau minėto straipsnio – M. Drungos citatos. Jos ilgos, tačiau nepateisina tų lūkesčių, kuriuos sukuria jausmingas šių ištraukų pristatymas A. Račo straipsnyje. Štai, pažiūrėkite, tuoj sprogs bomba, sako A. Račas. Tačiau išvysti viso labo tik šnypščiančią bengališką ugnelę.

M. Drunga homofobas, nes jis, pavyzdžiui, leidžia sau lyg niekur nieko parašyti tokią mintį: „tradicinės moralės atstovai teigia, jog homoseksualumas ne tik nenormalus, bet ir nenatūralus“. Bet man šis sakinys toli gražu neįrodo M. Drungos homofobiškumo.

Kitos citatos surikiuotos taip, lyg M. Drunga tiesiogiai nagrinėtų homoseksualizmo problemą. Tačiau M. Drunga analizuoja sudėtingą ir tragišką atvejį, kai konservatyvus politikas, iš tribūnos garsiai skelbiantis tradicines vertybes ir taip besikraunantis sau politinį kapitalą, kartu gyvena slaptą homoseksualų gyvenimą. M. Drunga vertina, kaip atrodytų šios problemos sprendimas tradicinės krikščioniškos moralės požiūriu. Straipsnis iš esmės nagrinėja veidmainystės problemą.

Taip, perskaičius šį straipsnį galima konstatuoti, kad M. Drunga greičiausiai yra tradicinės krikščioniškos moralės šalininkas arba bent jai simpatizuoja. Vien dėl to jį paskelbti homofobu, gretinti su J. Imbrasu, V. Tomkumi – nekorektiška.

Manau, kad tradicinės moralės normų laikymasis yra suderinamas su tolerancijos vertybių puoselėjimu. Tarp kitko, pati tolerancija, pagarba žmogui kaip aukščiausiai vertybei, istorijos eigoje ryškiausiai skleidėsi būtent kartu su krikščionybe. Žinoma, galimas ir kitas požiūris. Tačiau mažų mažiausia, tradicinės moralės ir tolerancijos santykis yra sudėtinga istorinė, kultūrinė, etinė problema.

Tuo tarpu A. Račui viskas aišku. Pasiskelbęs esantis gana konservatyvių pažiūrų (?!), komunizmo statytojo kodekso išpažintojo stiliumi žodžius tradicinė moralė jis rašo kabutėse, o įsivaizduojamus oponentus pliekia su įkarščiu, negailestingai: „Ir galiu pasakyti tik viena: arba aš esu visiškas beprotis, arba tokie yra tie, kurie išrinko M. Drungą Tolerancijos žmogumi.“

Beje, mano nuomone, svarbiausia Lietuvos problema yra ne tai, kad stinga tolerancijos (o jos iš tikrųjų stinga). Vis dėlto labiausiai Lietuvą gniuždo abejingumas ir vertybių krizė.

Prieš keletą metų dvi mokslininkės iš Švedijos ir Lietuvos tyrė Lietuvos gyventojų kai kurias vertybines orientacijas. Paaiškėjo, kad jaunoji Lietuvos karta yra kur kas tolerantiškesnė homoseksualų atžvilgiu nei senoji. Puiku! Kiti tyrimo rodikliai atskleidė naujų tolerancijos aspektų: jaunoji karta kur kas labiau pateisina kyšio davimą, įstatymų laužymą, važiavimą „zuikiu“, mokesčių slėpimą. Jokiu būdu nededu visų šių minėtų indikatorių ant vienos svarstyklių lėkštelės. Tiesiog noriu pabrėžti, kad negalima vertinti tolerancijos vieno kurio aspekto be bendro vertybinio, kultūrinio konteksto. Tolerancija be vertybių, tolerancija visur ir visiems nėra jokia tolerancija, o viso labo abejingumas, kuris graužia valstybės kūną.

Bepročio pastebėjimai

Noriu pažymėti, kad šio straipsnio autorius yra visiškas beprotis, nes dalyvavo renkant M. Drungą Tolerancijos žmogumi. Tiesa, rinko „Sugiharos fondo – diplomatai už gyvybę“ valdyba, o man teko dalyvauti tik kaip ekspertui.

Tiesa ir tai, kad buvau „Laisvosios Europos radijo“ bendradarbis, tad M. Drungą gerai pažįstu. Suprantami ir klausimai, kodėl tarp Tolerancijos žmogaus nominantų šiais metais buvo net trys buvę šio radijo bendradarbiai. Tiesa ir tai, kad M. Drunga yra santarietis. Tik čia galima pasakyti, kad tradiciškai santariečiai niekada nesiejo savęs ir nebuvo siejami su Bažnyčia.

Pats aš irgi pasisakyčiau už tai, kad Tolerancijos žmogaus titulas visų pirma būtų suteikiamas piliečiui, atlikusiam įsimintiną poelgį, veiksmą tolerancijos labui, kaip to iš esmės ir reikalauja Sugiharos fondo nuostatai. Tokie veiksmai buvo įvertinti skelbiant Tolerancijos žmogų, pavyzdžiui, pernai ir užpernai. Tiesa, tokio pobūdžio įsimintinų poelgių nėra daug, ir natūraliai atėjo eilė žodžio žmogui.

Pripažindamas aukščiau minėtus niuansus vis dėlto noriu pabrėžti, kad M. Drunga yra tikrai vertas Tolerancijos žmogaus titulo. Tie, kam iš tikrųjų rūpi tolerancija, o ne pasisvaidymas kaltinimais, iš šio žmogaus gali daug pasimokyti.

Susimąstykime, ar dažnai susiduriame su žmonėmis, kuriems tolerancija yra viso gyvenimo kelias, kryptinga pastanga, nuolatinis ugdymasis? Būtent toks žmogus yra M. Drunga. Tik tiems, kurie apie toleranciją sužino iš Wikipedijos (beje, tai – nepatikimas šaltinis, kurį cituoti nepatartina), ji gali atrodyti paprastas, elementarus dalykas. Kalbėdami apie toleranciją labai dažnai turime kalbėti apie ribas, kiek galime toleruoti vienokią ar kitokią agresiją aplinkinių atžvilgiu. M. Drunga turi gausybę pavyzdžių apie tolerancijos ir netolerancijos apraiškas įvairiais laikais ir įvairiose valstybėse. Situacijos yra jo išjaustos, patikrintos ir protu, ir širdimi, o išvados nėra kategoriškos, komentarai – įžvalgūs, skatinantys susimąstyti. Mažai kas yra parašęs tiek straipsnių tolerancijos tema kiek M. Drunga, ir nesvarbu, kad daugelis jų pasirodė ne Lietuvoje.

Norėčiau paminėti dar vieną M. Drungos, žurnalisto, ypatybę. Jam yra natūralus dalykas kalbant apie įvairius požiūrius juos atskleisti tiksliai, išsamiai, talpiu žodžiu. Kritikuojant kitą požiūrį lengviausia yra visų pirma jį pristatyti iškreiptą, suprimityvintą – tokį, kokį norima matyti, o ne tokį, koks yra iš tikrųjų. Tai yra labai paplitęs – ir vis labiau plintantis – reiškinys mūsų žurnalistikoje. Visų pirma iš M. Drungos mums reikėtų pasimokyti tokio korektiškumo.

(11 balsų, vidurkis: 4,55 iš 5)

Loading...