Artūras Račas

Visko iš karto, žinoma, neišeis įvertinti, tačiau pabandysiu po truputėlį.

Ir pradėsiu gal nuo geros žinios.

Ji tokia: iš politinės sistemos pagaliau pamažu atsisijoja ne partijos, o vien veido laimėti rinkimus jau nebeužtenka.

Turiu galvoje pirmiausia socialliberalus ir valstiečius liaudininkus. Pirmieji iš politinio žemėlapio visai išnyko, K.Prunskienė dar turi šiokį tokį šansą, tačiau tikiuosi, kad V.Stundys Molėtuose vis dėlto laimės kaip kad ir būdavo gana ilgai iki šiol.

Labai įdomus yra A.Paulausko fenomenas. Visa rinkimų kampanija buvo pastatyta iš esmės ant jo (na, dar A.Monkevičiaus šiek tiek) ir daug kas, įskaitant mane, galvojo, kad tai vienintelis teisingas sprendimas, nes partijos kaip ir niekada nebuvo, o paties A.Paulausko įdirbis ir viešasis įvaizdis buvo gana neblogas. Tą beje, rodė ir populiariausių politikų apklausos. 

Tačiau, panašu, atsibodo – kai labai ilgai tik šneki ir verki dėl postų, daraisi neįdomus.

K.Prunskienės ir jos valstiečių atvejis gal kiek kitoks. Spėju, kad įtakos turėjo ir Šatrijos skandalas ir tai, beje, kaip ir patvirtintų mano spėliones, kodėl jis kilo būtent dabar, prieš Seimo rinkimus. Kita vertus, labai norėčiau tikėti, kad ir K.Prunskienės atveju suveikė tas pats faktorius, kuris paskandino A.Paulauską – vien gražiu ilgai būti negali. Reikia dar ir kažkokios bent jau minimalios ideologijos bei vertybių sistemos su konkrtečiomis idėjomis.

Spėju, kad tuoj sakysite: o kaip gi su A.Valinsko „partija“, „Tvarka ir teisingumu bei Darbo partija?

Turiu atsakymą: tiek A.Paulauskas, tiek K.Prusnkienė ir jų „partijos“ Lietuvos politikoje jau ilgiau nei tvarkiečiai ar darbiečiai, nekalbant jau apie A.Valinską.

A.Paulausko politinio gyvenimo pradžia – 1997 metai, kai jis kandidatavo į Prezidentus, o jo partijos – 1998.

K.Prunskienės „politinis gyvenimas“ nuo Sąjūdžio laikų, tačiau savo partiją ji įsigijo tik 1995 (Moterų partija, vėliau tapusi Naujaja demokratija).

Valstiečiams vadovauti K.Prunskienė pradėjo 2001 metais.

Šiek tiek skiriasi, bet iš esmės labai panašu – dvi Seimo kadencijos.

Grįžtant prie Tvarkos ir teisingumo ir Darbo partijos (apie jas atskirai – kitą kartą) skirtumas akivaizdus – tai yra, vienos Seimo kadencijos.

Taigi, gal galima daryti išvadą, kad „partijoms“ be ideologijos gyvuoti duota ne daugiau dvi Seimo kadencijas?

Bet – turint galvoje, kad visa politinė sistema pamažu bręsta, kaip, beje, ir visa visuomenė, gali būti, kad ateityje tas laikas trumpės.

Gal vis dėlto yra šviesa tunelio gale?

P.S. Beje, jau pasigirdo kalbų, kad liberalai svarsto galimybę kaip nors bendradarbiauti su socialliberalais, galbūt net susijungti. Apie tai kalbėjo A.Zuokas ir tai gali būti jo ėjimas siekiant sustiprinti savo pozicijas.

Aš asmeniškai manau, kad toks žingsnis būtų didžiausia liberalų klaida. Tokia pati, kokia kažkada buvo padaryta, kai užsibuvus opozicijoje partija buvo perduota R.Paksui.

(7 balsų, vidurkis: 4,14 iš 5)

Loading...