„Obuolys“ mina sankabą…
Jau rašiau, kad „Obuolio“ leidyklai verkiant reikia korektoriaus.
Dabar, kai baigiau skaityti „Merginą, kuri žaidė su ugnimi“, galiu pasakyti, kad „Obuoliui“ reikia ne tik korektoriaus…
Bent jau sprendžiant iš to, kaip knygos herojai važinėja automobiliu:
… Buvo neaišku, ar tai ir yra furgonas, tačiau tai vienintelis matomas automobilis, ir Paolo Roberto iki galo užmynė sankabą. Prie Longholmo gatvės teko sustoti ties raudona šviesa ir praleisti automobilius, važiuojančius iš Kungsholmeno, tuo tarpu tiksėjo brangios sekundės. Kai priekyje sankryža liko tuščia, jis vėl paspaudė sankabą iki pat galo ir nulėkė per raudoną šviesą, iš visos širdies trokšdamas šiuo metu išvengti susidūrimo su policija.
[…] Užuot svarstęs, vėl pabandė laimę, iki galo užmindamas sankabą. Jis lėkė zigzagais, šimtu penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu….
O gal Švedijoje automobiliai kitokie – mini sankabą ir leki, leki, leki…