Mes važiuosim į Havajus!!!
… Staigmena po staigmenos…
Vakar sužinojau apie naują kolegą Darių Butkų, o štai šiandien dar viena, sakyčiau, iš koto verčianti naujiena.
Mes važiuosim į Havajus!!!
Nežinau, tiesa, kada, bet tai nesvarbu.
Daug svarbiau, kad yra žmonių, kurie nenustoja tavęs džiuginti ir stebinti. Tada žinai, kad gyvenai ne veltui.
Nors iš savo asmeninės patirties aš gal net būčiau pasiūlęs nesivelti…
O dabar – tiesiog naudojuosi šeimynine padėtimi ir, tęsdamas šio tinklaraščio tradiciją, siūlau jūsų visų dėmesiui svečio įrašą.
*******************************************************************************************************
Na štai, parašysime ką nors rimtesnio, truputį įsivelsime į reiškinį “tinklaraštininkų karai” ir pan. Žmonėms, kurie truputį pasivaikšto po Lietuvišką blogosferą šis pavadinimas turėtų kažką priminti. Ir taip tikrai, primena tokį Andrių Užkalnį ir jo straipsniuką apie mūsų (mano) kartą. Pavadintas jis nei gražiai, nei neteisingai Debilų generacijos ženklai. Yahoo avatarai: subtilus kvietimas smurtauti.
Gerbiu patį Andrių, nors manau, kad pykčio jame truputėlį per daug. Ir pats straipsnis iš pradžių buvo toks: “oho, teisingai čia.” Tik vėliau skaičiau ir skaičiau. Paskaitydavau po savaitės, po mėnesio ir vis neramia širdimi nukreipdavau akis nuo ekrano. Kažkas čia netaip. Kažkas netaip.
Brandinau, brandinau ir nusprendžiau parašyt atsakymą. Tikiuosi, pats pykčiu nepratrūksiu ir sugebėsiu tinkamai viską argumentuoti.
Kad viskas būtų dar aiškiau, esu beveik puikiai atitinkantis nupiešto “debilo” prototipą. Rašau šitą įrašą iš savo dievinamo balto Mac’o, šalia guli messenger bag’as, spintoje kito sezono laukia balti Nike sportbačiai, sėdžiu kavinėse, kurios turi nemokamą WiFi, mokausi privačiame universitete, mano siekiamybė yra turėti darbą, kuris būtų, cituoju “creative, inspiring ir promoutinti jų personal growth” Tik mano bėda yra ta, kad aš nematau čia nieko blogo. Ir neskubėkit sakyti, kad aš koks išlepęs tėvų vaikelis, nes viskas bus paaiškinta.
“Jie visą laiką kalba apie tai, ko jie nusipelno. Įkyrūs, buki, pretenzingi aukos.”
Nusipelnėme gyventi geriau. Už ką? – iškart skuba klausti. O aš atsakau, kai mes gyvensime geriau, mūsų vaikai gyvens dar geriau, o vaikų vaikai…
Gyvenimas yra ne tik imti, bet ir duoti. Kokia šitos mūsų generacijos problema? Kad mes esam pilnai kapitalistai, nesedėję prie parlamento per naktį, nesuprantantys, ką reiškia, kai nėra kur nusipirkti batų (apskritai batų, o ne tų, kur per reklamą matėm). TAIP. Mes užaugom kitoje erdvėje. Ir manot mes nesam dėkingi? Manot kiekviena sausio 13d. ar vasario 16d. mums nieko nereiškia? Manot, kad žiūrėdami, kaip 1992 metais Lietuvos rinktinė iškovoja bronzą, mes nenubraukiam ašaros?
Visi į mus tik ir žiūri, kaip išlepintą Macbook’o ir Coffee inn’o kartą. Bet nieks nesupranta, kad esame po-zi-ty-ves-ni. Mūsų tėvai mums suteikė pamatą, išvalydami visą žemę nuo šlykščių nesąmonių ir mes to jau nebepatirsim. Bet, žinot, tikiu, kad mes būsim tie, kurie pastato namą.
Mes nenorim dirbti juodo darbo, nenorim nešioti plytų stroikėse, visi nori kurti, nori surasti savo kelią, visi kalba apie laisvę rinktis. IR GERAI. Kūryba, įkvėpimas – tai pasaulio varomoji jėga. Juodadarbius keičia mašinos, kompiuteriai. Vis dažniau ir dažniau. Bet kūrybininkų kompiuteriai niekada nepakeis. Žmogus tuo ir yra unikalus, kad geba generuoti idėjas! Tad kodėl to neišnaudojus visu šimtu procentų?
Mūsų kartos požymis yra tas, kad mes siekiame komforto. Išorinio, vidinio. Pakartosiu – siekiame. Ne laukiame. Ir vėlgi, tai tik dėl geresnio pasaulio. Mano manymu.
Individualybės. Šiais laikais didžiausia blogybė yra būti “pilka mase”. Nieko negali būti blogiau už sutapatinimą su “pilka mase”. Taigi, žmonės (jaunimas) siekia individualumo. Ir vėlgi – kas tame blogo? Orvelas rašė 1984-uosiuose apie tuos vienodus žmones, galbūt dabar kas parašys apie visus skirtingus. Kišant mano nuomonę čia – įvairovė yra gerai. Spalvos. Nauji potyriai. Nemonotomiškas gyvenimas. Toks visuomenės įvairialypumas neleidžia tau pačiam dūlėti stagnacijoje, tu esi tiesiog priverstas judėti pirmyn, keistis, ieškoti naujų raiškos formų.
Daiktizmas. Panagrinėkime tai, kas Andriui kelia šleikštulį.
Messenger Bags. Taip, taip, atėjo tokia mada nešioti tašes. Na, čia pagrinde kalbam apie vyriškos giminės atstovus, nes moterys kaip turėjo rankines, taip jas ir tebeturi.
Taigi, kodėl jie reikalingi? Arba kodėl dažnai per mano petį jis būna permestas?
Pirma, tai visgi kai esi be mašinos, turi nemažai daiktų, kurie norėtum, kad būtų prie tavęs visą laiką (sąsiuvinys koks užsirašyti ką, akiniai, piniginė, telefonas ir dar visokie niekučiai nuo skėčio iki kvepalų), taigi juos susikrauni į šitą bag’ą ir esi ramus, viskas šalia. Kitas reikalas, jei daug ko nešiotis neturi, bet tarkim nenešioji švarko. Atsiprašau, bet išsipūtusios kišenės man atrodo dar idiotiškiau. Be to – žiauriai nepatogu, ypač jei daug judi, o išsitraukti reikiamą daiktą iš tos perpildytos kišenės išvis beviltiška.
Alternatyvos? Kuprinė. Taip, kartais tikrai neblogai ir patogu, ir talpu. Kita vertus tragiškai nedera prie rimtesnių rūbų ar rimtesnių situacijų. Kas dar? “Pyderaskės”. Va čia tai jau išvis nupušimas. Nežinantiems – čia tokios mažos mažos tašytės, kurių žmonės dažniausiai niekad nenusiėma. Nežinau, man toks “pyzdukas” atsiprašant kabantis prie kelnių jokio estetikos jausmo nekelia. Taigi messenger bags – win. (apie jų stilių nediskutuosiu, pats turiu konservatorišką juodą, be jokių raštų ir tiek.)
Apple. Taip, taip. Dabar visi nori apple’o. Tik dėl to, kad jis yra apple’as. Dėl šito nesiginčysiu, apie Mac’ą svajojau jau labai senai, o kai galiausiai atėjo galimybė jį gauti (ačiū nuostabiems tėvams ) jis buvo truputį nupopsėjęs. Kaip ray ban’ai ar stojimas į vadybą. Kita vertus, norėjau jo ne dėl to, kad jis baltas ir labai gerai atrodo, o dėl to, kad jis puikiai pritaikytas darbui su medijomis ir kaip tik šiandien nagrinėjau muzikos įrašinėjimo galimybes ir negalėjau sustot džiaugtis. iPod’ai, iPad’ai ir kt. Nežinau, neturiu, bet šiaip manau, kad daiktas geras, veikia gerai ir negenda. Per savo gyvenimą turėjau tiek sugedusių ausinių ir mp3 playerių, kad būtų išėjęs labai geras iPod’as, kuris, galiu lažintis, iki dabar veiktų.
Rūbai ir kt. Va čia mano karta man labiausiai patinka. Nes jie peržengė ribą. Pas Andrių komentaruose radau vieno žmogaus pasišaipymą iš “tų penkiasdešimtmečių, kurie vis dar trina džinsus”. O aš jiems sakau – super! Populiarieji fix’ai yra ne kas kita, kaip iš senelio garažo ištrauktas ir prikeltas dviratis, kiek turiu draugių, kurios iš naujo atranda savo mamos rūbus. Mes esam atviri. Mums negėda eiti į Humana, kai joje viskas po litą. Mes norim būti įvairūs, mes norim būti spalvoti, mes norim būti pozityvūs.
Taip, matyt, šita karta yra naujieji hipiai. Kurie toleruoja viską, nori būti ekologiški ir bla bla bla. Ir esu vienas iš jų, todėl mano nuomonė čia yra visiškai subjektyvi. Bet man patinka tai, kaip mes gyvenam ir aš nesu nusivylęs ir vien dėl to nesustosiu tikėti pasaulio gerove.
O kai galiausiai užsidirbsiu, dalykas kurį padarysiu – padovanosiu tėvams kelionę į Havajus. Viešai prižadu. Nes už kiekvieno mano patogaus žingsnio slypi daugelio metų tėvų darbas. Ir tą vertindamas aš auginsiu savo vaikus, kurių gyvenimo būdą gal pats keiksiu. Bet būsiu pamoką išmokęs. Stengiamės ne tik dėl savęs, stengiamės ir dėl kitų.
Ir mes liekam veržlūs, įvairūs, toleruojantys, daugiau ir plačiau besišypsantys. Tik nesam mes bukapročiai. Mes domimės istorija, domimės tuo, kas vyksta aplink mus. Mes grojam, šokam, piešiam, kuriam. Mes savanoriaujam. Mielu noru. Ne visiems rūpi jų CV eilutės. Jie tiesiog tai daro dėl gyvenimo.
O bukų visada bus. Tie patys buki žmonės parašo komentarus po Andriaus įrašu, skelbiančius, kad jis yra kokia nors akmens amžiaus liekana. Juos reikia smerkti. O gal geriau nekreipti dėmesio. Jie persipildę pykčiu.
Tegu juos užlieja ta LindyHop’ą iš naujo atradusi karta.
Padžiazuojam.
P.S. Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija
P.P.S. Redakcija į turinį nesikišo
P.P.P.S. Redakcija klaidų netaisė (apie tai bus kalbama su autoriumi asmeniškai)
(11 balsų, vidurkis: 2,82 iš 5)
Loading...
