Lietuvai reikia Tautos vado?

… Pirma mintis, perskaičius paskutinį Vladimiro Laučiaus tekstą buvo maždaug tokia: „Vladimirai, gal pablūdai!!.“

Siūlyti prezidentinį valdymą valstybei, kurioje iš esmės nėra pilietinės visuomenės, partinė sistema baigia save sunaikinti, o bendra politinė tikriausiai prilygsta buvusiai Lietuvoje 1926 metais, mano supratimu yra beveik tas pats, kas siūlyti gydyti gripą ledo voniomis.

V.Laučius sakosi „niekada nebuvęs ir nesąs“ prezidentinio valstybės valdymo modelio entuziastas ir šalininkas, tačiau, jo nuomone, šiandien tai „gali būti mažesnė blogybė nei partinių žaidimų balaganu virstantis status quo.“

Jei gyventume tik šiandien – galbūt sutikčiau. Tačiau kadangi žadu gyventi mažiausiai iki 80 metų, manau, kad tai, ką siūlo V.Laučius, ypač esant dabartinei situacijai, Lietuvai visiškai nepriimtina.

Net nepaisant to, kad D.Grybauskaitės pirmosios 100 dienų prezidento poste man visai patinka ir kad aš viliuosi, jog kitos 100 ir dar keli šimtai dienų ateityje bus dar geresnės.

Bet ar tai reiškia, kad dėl to D.Grybauskaitė turi tapti Lietuvos V.Putinu ar A.Lukašenka? Ir dar kaip siūlo V.Laučius su „visuomeniniu judėjimu ar net partija“, kurie galėtų „rastis“ ir esant reikalui telkti piliečius referendumui.

Tautos vadas su Tautos partija? Neklystantis prezidentas ir neklystantį prezidentą remianti ir daugiau nei pusę vietų Seime turinti Neklystančiųjų partija? Kažkur jau matyta…

Ir žinote, kas labiausiai neramina?

Kad ši idėja, kelias gerovės link, kuri siūlo V.Laučius, panašu, pamažu braunasi į visuomenės sąmonę. 

Įspūdis toks, kad ši „idee fixe“ priimtina labai skirtingų kategorijų – nuo vadinamųjų „valstybinkų“ iki radikalų – atstovams, kurie karts nuo karto vis primena apie tokią „geresnio valdymo“ galimybę.

Apie tai, kad prezidento galių stiprinimas „praskaidrintų“ Lietuvos politiką yra rašęs paslaptingasis „Lietuvos ryto“ komentatorius Algis Tilindis, per rinkimus į Seimo prezidento galių išplėtimo idėją aktyviai kultivavo A.Paleckio „Frontas“, o prieš prezidento rinkimus apie ją kaip apie beveik neišvengiamą būtinybę kalbėjo LSDP atstovas V.Juškus.

Dabar štai konservatorius pagal ideologiją V.Laučius.

Jei būčiau koks P.Malakauskas, įžvelgčiau sąmokslo teoriją, o jei M.Laurinkus – tai gal net grėsmes nacionaliniam saugumui.

Tačiau nesu nei vienas, nei kitas todėl įžvelgiu tik tam tikrą vidinę impotenciją ir norą nusimesti atsakomybę nuo savęs, perduodant ją kažkam kitam. 

Tokia savotiška religijos atmaina – reikia kažko, kas būtų už materialaus pasaulio ribų, kažko, kas padarytų tai, ko nesugebu padaryti aš, pagaliau kažko, ant kieno peties būtų galima paverkti, paprašyti malonės ir galiausiai – jei vis tiek nepasiseka – suversti visą kaltę.

D.Grybauskaitė šiandien galbūt tam tinka, nes per pirmuosius tris mėnesius ji elgėsi kiek kitaip nei buvome įpratę matyti elgiantis mūsų politikus.  Tačiau kas gali garantuoti, kad ji taip pat elgsis ir po metų ar trejų.

V.Adamkus pirmaisiais savo pirmosios kadencijos metais taip pat elgėsi kitaip nei baigiantis antrajai kadencijai.

Ar norime Tautos vado, turinčio neribotas galias ir stovinčio už užuolaidos?

Gal geriau nereikia.

Gal vis dėlto geriau turėti valdžią, kuri viena kitą bent šiek tiek kontroliuoja, nors ir ne taip gerai, kaip mums norėtųsi. Nors iš tiesų tai kontroliuoja būtent tiek ir būtent taip, kaip mums norisi, nes tą valdžią mes patys išrenkame (arba atsisakome rinkti).

Pagaliau, neprotinga yra modeliuoti valstybės valdymą žiūrint į vieną, tegul ir patį populiariausią – o kai kurių nuomone – galbūt ir šiandien  patį geriausią politiką. Prisiminkime R.Paksą, kuris nebuvo nei populiariausias, nei geriausias, pagaliau prisiminkime tai, kad žmonės yra mirtingi ir paklauskime savęs, ar norėtume, kad kam nors iš dalyvavusiųjų paskutiniuosiuose prezidento rinkimuose būtų suteikta vienasmeninė atsakomybė ir atitinkama galia.

A.Butkevičiui? O gal L.Graužinienei? Ar A.Valinskui?

Lietuvai būtų geriau?

Aš asmeniškai tuo labai abejoju…

(13 balsų, vidurkis: 4,31 iš 5)
Loading...