Artūras Račas

Naujosios prezidentės kalba Seime buvo gera.

Gera įsipareigojimų ,deklaruojamų vertybių ir akcentų prasme: pilietis, žmogus, padorumas, moralė.

Tiesa, šiek tiek nustebino pažadas ginti piliečių interesus ne tik „Prezidento žodžio, bet ir moralinio autoriteto galia“.  Nes pirmasis jau yra, o antrąjį vis dėlto dar reikės užsitarnauti.

Nebent prezidentė turėjo galvoje buvusio prezidento „moralinį autoritetą“, kuris paveldėjamas kartu su postu.

Tikiuosi, ne.

Bet dar labiau mane nustebino prezidentės pasvarstymai apie kritiką:

Kritikuokite valdžią – ir mane, kaip jos dalį, jei to reikia! Bet nepamirškite: nuo valdžios kritikos iki valstybės griovimo gali būti tik vienas žingsnis. Tuščia kritika neišspręs nei vienos problemos.

Atvirai kalbant, ne tik nustebino, bet ir nepatiko.

Nesupratau, ką reiškia: kritikuokite „jei to reikia“?

Nesupratau, nes man neaišku, kas nuspręs, reikia kritikos, ar ne?

Ar spręs Prezidentė? O gal Vyriausybė arba Seimas?

Kaip, pavyzdžiui, sprendė P.Gražulio atveju, kai šis kritikavo prezidentą V.Adamkų ir vadino jį oligarchų, kagėbistų ir gėjų gynėju.

Nepritariu P.Gražulio pozicijai, bet dar labiau nepritariu tam farsui, kuris liepos 7 dieną vyko Seime, kai 55 Tautos išrinktieji balsavo už tai, kad P.Gražuliui būtų pareikštas įspėjimas už tai, kad jis išreiškė savo (ir – pripažinkime tai – nemažos dalies savo rinkėjų nuomonę) apie šalies prezidentą. Juk kaip ten bebūtų, P.Gražulis daug ir nesumelavo: pakanka prisiminti A.Pocių, A.Valionį, „Leo LT“…

Kaip sutarsime, ar kritikos reikia, ar ne, jei aš, pavyzdžiui, galvosiu, kad Prezidentė neteisi, sakydama, jog progresinių mokesčių Lietuvai nereikia, o man atrodys, kad jie reikalingi ir yra geresnė išeitis siekant papildyti biudžeto pajamas nei socialinio draudimo įmokų didinimas?

Kas bus teisėjas, jei man atrodys, kad nesąžininga yra vienodai karpyti algas ir mokytojams ir valdininkams bei teisėjams, nes pastarųjų darbo užmokestis yra neproporcingai didelis, o Prezidentei atrodys, kad tai yra vienintelis būdas mažinti išlaidas?

O jei sakysiu, kad prieš mažinant pensijas visiems, pirmiausia reikia priimti sprendimą, kad visi pensininkai Lietuvoje turi gauti tik vieną pensiją, o Prezidentė laikysis kitos nuomonės?

Ar griausiu valstybę, jei kritikuosiu Prezidentę, kai Seimui priėmus Pilietybės įstatymo pataisas, ji galbūt jas pasirašys, nors man atrodys, kad tos pataisos prieštarauja Konstitucinio Teismo nutarimui?

Kur bus ta riba, kai kritika taps valstybės griovimu. Kas nustatys, kada kritika „tuščia“, o kada ją galima laikyti „pilna“?

Pagaliau, juk yra skirtingos ideologijos, skirtingas požiūris į valstybės vaidmenį reguliuojant ekonomiką, bažnyčios vietą valstybėje, švietimo sistemą ir daugelį kitų dalykų.

Ir apskritai – ar tikrai kritikuojant valdžią, galima griauti valstybę?

Man iki šiol atrodė, kad ne.

Nebent valdžią supranti kaip valstybę.

Suprantu, kad kai kam iš šiandien valdžioje esančių to labai norėtųsi. Neabejoju, kad ne vienas, šiandien sėdintis Seime ar Vyriausybėje, šventai tiki, kad tik jis žino, kokie sprendimai Lietuvai yra geriausi. Bet ar tai reiškia, kad taip iš tikrųjų ir yra?

Anaiptol. Ir pastarojo pusmečio istorija tą kuo puikiausiai jau spėjo įrodyti.

Todėl sukritikuosiu prezidentę ir pasakysiu: ne valdžios kritika griauna valstybę, o valdžios nesugebėjimas į kritiką įsiklausyti.

(7 balsų, vidurkis: 3,86 iš 5)

Loading...