Ko prezidentė nepasakė
Prezidentė savo pirmajame ir rekordiškai trumpame metiniame pranešime pasakė daug.
Pasirinkusi pagrindiniu vertinimo matu žmogų, prezidentė pamatavo valstybę ir konstatavo, kad jei nebus permainų, gali nebelikti ką matuoti.
Atmetusi pinigus ir „ekonominį egoizmą“, prezidentė sutelkė dėmesį į teisingumo ir solidarumo trūkumą bei chaoso perteklių valstybėje – Seime, Vyriausybėje ir kitose institucijose, kurios tapo naujųjų feodalų (vadovaujančių „mažosioms kunigaikštystėms“) kovų objektu. Piliečiai (baudžiauninkai), kaip teisingai pastebėjo prezidentė, šiose kovose pastaruoju metu stengiasi nedalyvauti, nes nepaisant to, kas nugali, niekas iš esmės nesikeičia.
Šalies vadovė apeliavo į priesaiką ir ragino prisiminti sąžinę, kalbėjo apie „idėjinį stuburą“ ir „aiškius strateginius tikslus“, siūlydama iš pirmo žvilgsnio paprastą vertybinį principą: „Žmogus-Valstybė-Ateitis“.
Ji siūlė atsiverti. Visiems: valstybei, partijoms, teismams.
Ir – kaip nė vienas kitas šalies vadovas iki šiol – pateikė keletą labai konkrečių pasiūlymų, kaip būtų galima kovoti prieš tuos, kuriems „turtas yra svarbesnis už pareigą ir garbę“ ir kurie „mąsto tik ekonominėmis kategorijomis „apsimoka-neapsimoka“. Pasiūlymų, kurių dalis, vėlgi – priešingai nei anksčiau – iš žodžių jau yra virtę realiais prezidentės darbais.
Buvo ir pasiūlymų, kurie darbais kol kas dar galbūt ir nepavirto, tačiau juk po prezidentės inauguracijos dar neprabėgo nė metai. Pakeisti tai, kas buvo kuriama du dešimtmečius, nėra jau taip lengva. Turiu galvoje teismų sistemą, kurios dalį bėdų D.Grybauskaitė tiksliai įvardijo. Tai – gera pradžia, nes negali pradėti spręsti problemos jos neįvardijęs.
Šioje vietoje būtų galima sustoti ir dar kartą konstatavus, kad net ir labai trumpame metiniame pranešime prezidentė pasakė daugiau nei galbūt visuose iki šiol girdėtuose, atsistojus paploti katučių ir laukti, kuo viskas baigsis.
Bet stotis ir ploti nesinori. Ir priežastis labai paprasta: lūkesčiai.
Laukiant daugumos ankstesnių metinių pranešimų, ši probema niekada nebuvo aktuali, nes beveik visada žinojai: arba daug skaičių, arba daug nerimų stebint iš už užuolaidos.
Šį kartą lūkesčiai buvo kitokie, todėl konstatavus, kad prezidentė pasakė daug, norisi kalbėti apie tai, ko prezidentė nepasakė.
Ji nepasakė beveik nieko apie užsienio politiką. Sritį, kurioje Konstitucija šalies vadovei suteikia daug galių ir kuri akivaizdžiai keičiasi. Šie pokyčiai iki šiol kelia daug ginčų, kartais – net isterijos, tad daugiau aiškumo būtų buvę ne pro šalį. Aiškumo apie „lyderystę“, aiškumo apie „išskirtines vertybes“, aiškumo apie užsienio politikos ir to prezidentės lyg ir nurašyto „ekonominio egoizmo“ santykį.
Viso to nebuvo ir galima tik spėlioti kodėl. Galbūt nenorėta duoti dar daugiau peno isterikuojantiems? O gal užsienio politikos pokyčiai vis dėlto nėra sąmoningai pasirinkta politika?
Prezidentė daug kalbėjo apie žmogų. Tačiau bent jau aš asmeniškai klausydamas taip ir nesupratau, apie kurį žmogų ji kalba. Juk Lietuvoje mūsų – žmonių – daug. B.Lubys – žmogus, N.Numavičius – žmogus, A.Ūsas – žmogus, A.Vidžiūnas – žmogus, K.Uoka – žmogus, mano sūnus, šiemet baigiantis mokyklą – žmogus, mano mama pensininkė – žmogus, ir aš save taip pat laikau žmogumi.
Prezidentė sakė, kad „tik žmogaus viršenybės principas padės mums rasti atsakymus į daugelį klausimų“. O man neaišku, kurį „žmogų“ prezidentė turėjo galvoje. Ir kurio iš išvardytų (o visų išvardyti negaliu) viršenybei bei interesams prezidentė suteikia prioritetą.
Nes man atrodo, kad net ir tų kelių aukščiau išvardytų žmonių (įskaitant ir mane) interesai skiriasi. Drįsčiau teigti – skiriasi iš esmės. Ypač – jei kaip prezidentė kalbėsime apie „solidarumą ir teisingumą“, „sąžiningą ir protingą socialinės apsaugos sistemos reformą“, „socialinį, ekonominį, bendražmogiškąjį teisingumą plačiąja šio žodžio prasme“.
Prezidentė, tiesa, išskyrė vieną žmonių grupę ir priminė savo reikalavimą, jog „už sumažintas pensijas būtų numatytas aiškus kompensacijos mechanizmas“.
Bet ji nepasakė arba aš neišgirdau, kaip, nesutinkant su „besąlygine ekonomikos viršenybe“, tą reikalavimą reikėtų įgyvendinti. Solidariai ir teisingai, kaip ji pati siūlo. O kalbant paprasčiau – kieno sąskaita? Nes, net atmetant pinigų stygių kaip pagrindinį problemų šaltinį, energijos tvermės dėsnis lieka galioti. O jo esmė tinka ir pinigams – jie neatsiranda iš niekur, ir, norit kažkam duoti, reikia iš kažkur paimti.
Prezidentė gi, siūlydama duoti tai vienai (didžiausiai Lietuvoje) grupei, nepasakė, iš kur paimti. Tuo pat metu pabrėžtinai primindama, jog nepritarė ir nepritars „chaotiškam“ mokesčių kėlimui.
Gal esu naivus, bet man labai norėjosi išgirsti, o koks gi galėtų būti „ne chaotiškas“ mokesčių kėlimas. Juk prezidentė pripažino žinanti, jog galimybių mokesčių naštą palengvinti nėra. Tad taip ir liko neaišku, ar nekilnojamojo turto, automobilių, pagaliau – progresinis pajamų, o gal net didesnių akcizų alkoholiui būtų „chaotiškas“ mokestis, ar ne.
O gal ne „chaotiškas“ būtų kitoks nei dabar esantis pajamų pagal verslo liudijimus apmokestinimas. Kai kas teigia, kad jei tos pajamos būtų apmokestintos įprastu visiems žmonėms tarifu, biudžeto pajamos galėtų tikėtis (mano skaičiavimais) maždaug pusės milijardo litų kasmet.
Juk būtų bent jau solidaru.
Prezidentė nepasakė ir ką, jos nuomone, reikštų „sąžininga ir protinga“ socialinės apsaugos sistemos reforma. Vyriausybės kancleris, pavyzdžiui, teigia, kad šiek tiek sumažinus motinystės išmokas, būtų galima sutaupyti 800 milijonų litų. Kiti ekspertai šneka, kad beveik tokį patį efektą pavyktų pasiekti iš esmės peržiūrėjus neįgalumo pašalpas ir dar beveik tiek pat – atsisakius kelių rūšių pensijų, ir pirmiausia – valstybinių.
Ar būtų sąžininga ir teisinga, jei dalis sutaupytų lėšų būtų skirta biudžeto deficitui mažinti? O gal sąžiningiau ir teisingiau būtų tuos porą milijardų skirti pensijų kompensavimui? O gal dar geriau – pensijų didinimui?
O gal geriausia tas visas lėšas nukreipti švietimo sistemai, kad mokslas taptų prieinamas ne tik didžiuosiuose šalies miestuose gyvenančių ir turinčių darbą tėvų vaikams?
Gal būtent tokia būtų „sąžiningiausia ir teisingiausia“ reforma?
Prezidentė to nepasakė.
Bet… juk tai tik pirmas jos metinis pranešimas…
P.S. K.Girnius buvo teisus sakydamas, jog prezidentės metinis pranešimas anaiptol nesumenkina jos veiklos iki jo.
(13 balsų, vidurkis: 4,38 iš 5)
Loading...
