Katalikų Bažnyčia kišasi į politiką. Naujiena?
Įdomi čia diskusija pastaruoju metu užvirė…
Kolegos apžvalgininkai susirūpino, kad Lietuvos Katalikų bažnyčia kišasi į politiką.
Vienas jų, kaip visada, rūpinasi konservatyviosios ideologijos grynumu ir netikėtai atranda, kad bažnyčios hierarchų pareiškimai, susiję su Seimo ketinimu liberalizuoti alkoholio politiką, yra galios žaidimai ir ryškus Bažnyčios įsitraukimo į politiką pavyzdys.
Kitas žiūri platesniu žvilgsniu – net į Europą – ir aimanuoja dėl to, kaip toje Europoje atrodys Lietuva, kurios vyskupai savo parapijų lentose surašys pavardes tų Seimo narių, kurie balsuoja ne pagal Bažnyčios mokymą. Ir ne tik aimanuoja, bet dar ir gąsdina artėjančia kunigų diktatūra…
Šiaip jau būtų visai juokinga.
Beveik kaip skaitant pasaką apie Mikę Pūkuotuką. Pamenat:
Tas dūzgimas kažką reiškia. Toks dūzgiantis dūzgimas be niekur nieko nedūzgia. Jeigu girdžiu dūzgimą, vadinasi, kas nors dūzgia, o kiek žinau, dūgzti gali tiktai bitės.
Bet Mikė Pūkuotukas yra personažas. Filosofiškai juokingas.
Lietuvos vyskupai yra tikrovė. Ir bent jau man visai nejuokinga.
Nejuokinga todėl, kad jų bandymas kištis į politiką man jau seniai nesuprantamas ir atgrasus.
Nekalbu apie šį konkretų atvejį, dėl kurio taip sunerimo mano kolegos apžvalgininkai. Sakyčiau, netgi priešingai – aš vyskupams pritariu. Nes manau, kad nereikia ilginti prekybos alkoholiu laiko ir nereikia mažinti akcizo degtinei.
Mano asmeninė patirtis man sufleruoja, kad alkoholio pramonės pelnas neatperka tos žalos, kurią visuomenė patiria dėl besaikio alkoholio vartojimo. Jei būtų mano valia, aš pasisakyčiau už specializuotas alkoholio parduotuves ir kitas alkoholio įsigijimo ribojimo priemones.
Kalbos apie tai, jog tokios priemonės didina kontrabandą, mano supratimu, yra tiesiog paistalai, nes kontrabandos mąstai priklauso nuo valdžios noro ir sugebėjimo su ja kovoti.
Bet nukrypau… Ne apie tai norėjau kalbėti.
Norėjau pasakyti, kad keista yra girdėti nustebimo šūksnius apie Katalikų Bažnyčios kišimąsi į politiką.
Nė velnio ji nesikiša.
Tai Lietuvos politikai ilgai ir nuobodžiai stengėsi Bažnyčią į politiką įtraukti. Visi be išimties.
Pradedant velioniu LKP CK pirmuoju sekretoriumi A.Brazausku ir baigiant laisvamanių Santaros-Šviesos atstovu V.Adamkumi.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia labai nesipriešino. Kaip tikriausiai nesipriešintų ir bet kuri kita visuomeninė organizacija, kuriai naudinga yra naudotis mokesčių mokėtojų pinigais ir valdžios palankumu. Juo labiau, kad buvo dėl ko stengtis – vyko restitucija, buvo priiminėjami nauji įstatymai.
Nepaisant to, kad reguliariai besilankančių maldos namuose žmonių skaičius nuolat mažėjo, biužeto lėšomis buvo finansuojamos naujų bažnyčių statybos, renovuojamos senosios, katalikų kunigai šventino ne tik naujus teismų rūmus, bet ir savivaldybių pastatus ir jų įsigyjamus naujus automobilius. Nepaisant to, kad Konstuticija aiškiai skelbia, jog Lietuvoje nėra valstybinės religijos, vienintelės religinės bendruomenės atstovai per visas valstybines šventes skelbdavo savo tiesas iš Seimo tribūnos.
Ir ne tik skelbdavo. Reikalaudavo, kad į jas būtų atsižvelgiama sudarant autonomiškų aukštųjų mokyklų studijų programas. Ir į tuos reikalavimus nuolankiai būdavo atsižvelgiama, įtraukiant reikalautojų atstovus į Vyriausybės sudaromas darbo grupes.
Niekam tai neužkliuvo.
Niekam neužkliuvo ir tai, kad sielų ganytojai vieną dieną staiga ėmė ir tapo Lietuvos Respublikos (kurioje nėra valstybinės religijos) oficialiais asmenimis.
Ne problema yra ir vienos religinės bendruomenės apeigų nuolatinės transliacijos per visuomeninę televiziją. Kokia problema – juk tos religinės bendruomenės atstovas spaudai sėdi pačioje LRT Taryboje…
Tai, tiesa, dabartinė istorija.
Prieš tai dar buvo Vyskupų konferencijos laiškai rinkėjams prieš kiekvienus Seimo rinkimus, kuriuose vyskupai visiškai nesikišdami į politiką, gana aiškiai pasakydavo savo ganomiesiems už ką balsuoti galima, o už ką – nevalia.
O dar anksčiau buvo ir vyskupų kreipimasis į Lietuvos žmones dėl politinės valstybės vadovo krizės, kuriuo lyg vėliava tada mojavo tie, kuriems tas valstybės vadovas labai nepatiko.
Tada viskas buvo gerai?
Jei taip, tai kodėl blogai yra šiandien?
Juk niekas nepasikeitė. Vyskupai kaip norėjo kištis į politiką, taip nori ir iki šiol. Kaip bandė tai daryti, taip ir tebebando.
Taip pat, kaip A.Paleckis ir jo „Frontas“, Europos Parlamente nusėdęs V.Landsbergis ar „Naujoji Kairė“ pabandžiusi sukelti isteriją dėl „Holokausto neigimo“ Lietuvoje.
Bandymai kištis į politiką jokia problema. Problema yra tai, kaip į tuos bandymus reaguoja tuo metu esantys valdžioje.
Didžiausia Lietuvos problema yra ta, kad visi buvę valdžioje į vyskupų bandymus kištis į politiką reagavo vienodai – skatino ir pataikavo tikėdamiesi sau dividendų.
Paradoksas, bet ne visi tuos dividendus gavo. Velionis A.Brazauskas šia prasme yra geriausias pavyzdys: pradėjęs savo karjerą nuo Arkikatedros „grąžinimo“ tikintiesiems, jis savo karjerą užbaigė ekskomunikacija.
Jei sakoma, kad protingi mokosi iš svetimų klaidų, tai tektų konstatuoti, kad Lietuvos didžiojoje politikoje proto ne per daugiausia…
O juk viskas iš esmės labai paprasta. Tereikia pagaliau suaugti, atskirti tikrovę nuo pasakų ir realų gyvenimą visuomenėje nuo įsivaizduojamo gyvenimo namuose su kryžiumi ant stogo. Suprasti, kas yra tikrovė, o kas tik iliuzija. Panašiai kaip šiek tiek paaugę vaikai supranta, kad Kalėdų Senelio nėra. Jiems būna liūdna, tačiau suaugę jie vėl deda dovanas po eglute savo vaikams. Žinodami, kad Kalėdų Senelis yra graži iliuzija, o už dovanas reikia mokėti realiais, savo uždirbtais pinigais.
… Neturiu nieko prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią ir jos deklaruojamas vertybes. Kaip ir sakiau, kartais net joms pritariu.
Tačiau Kalėdų Seneliu jau seniai nebetikiu.
Viliuosi, kad kada nors Lietuva taps valstybe, kurioje Katalikų Bažnyčia ir Kalėdų Senelis turės tą patį statusą.
Tada niekas nebesipiktins vyskupų pareiškimais, kaip nesipiktina ir Kalėdų Senelio atnešamomis dovanomis.
Pasakos juk neturi kelti pykčio.
P.S. Nuotrauka iš valstybės valdomo Vilniaus oro uosto ką tik atidaryto Maldos kambario.