Kai žurnalistai tampa rašytojais…
Užeinu šiandien į R-Kiosk Gedimino prospekte, nužvelgiu lentynas ir pamatau … G.Vagnorių.
Tokį jauną, gražų ant naujos knygos viršelio.
Ir pavadinimas tos knygos labai gražus: „Valstybės kūrimas – misija (ne)įmanoma“. Tikriausiai norėta suintriguoti:)
Perverčiau puslapius – panašu nieko labai naujo – jau matytos nuotraukos, skaityti tekstai. Sakyčiau, dar viena priešrinkiminės agitacijos lektūra.
Tačiau žvilgsnį patraukė įvadinis autoriaus žodis ir padėka „politikos apžvalgininkui T.Čyvui“, padėjusiam parengti šį leidinį.
… Man visada būdavo keista, kai žurnalistai rašydavo knygas apie politikus arba dirbdavo partijoms, o po to kaip niekur niekur skelbdavo savo komentarus apie politiką.
Šia prasme visada labai stebėjausi V. Bartasevičiumi, kuris rašydamas biografijas V.Adamkui, po to leisdavo sau rašyti politinius komentarus (ir apie V.Adamkaus veiklą) „Lietuvos ryte“.
Dabar, berods rašo knygą apie A.Zuoką..
Arba – jau ne kartą minėtas V.Laučiaus atvejis
Kiek mažiau keista buvo kai L.Radzevičienė parašė knygą apie A.Valinksą. Nes iš esmės tai nei L.Radzevičienė žurnalistė, nei A.Valinskas – politikas…
Dabar štai – T.Čyvas…
Suprantu, gyventi vien iš žurnalistikos sunkoka, bet juk visi patys pasirenka.
Kaip, pavyzdžiui, pasirinko R.Jasiulionis ir V.Valentinavičius, dabar net nebandantys vaidinti, kad jie žurnalistai.
Nes sakykit, ką norit, tačiau gavus honorarą (ar atlyginimą) iš politiko rankų, turėtų būti labai sunku išlikti visiškai nešališkam, jei vėliau tenka apie tą politiką rašyti. Turiu galvoje, žinoma, objektyvų rašymą.
(3 balsų, vidurkis: 4,33 iš 5)
Loading...
