Artūras Račas

... Pirma mintis, perskaičius paskutinį Vladimiro Laučiaus tekstą buvo maždaug tokia: "Vladimirai, gal pablūdai!!." Siūlyti prezidentinį valdymą valstybei, kurioje iš esmės nėra pilietinės visuomenės, partinė sistema baigia save sunaikinti, o bendra politinė tikriausiai prilygsta buvusiai Lietuvoje 1926 metais, mano supratimu yra beveik tas pats, kas siūlyti gydyti gripą ledo voniomis. V.Laučius sakosi "niekada nebuvęs ir nesąs" prezidentinio valstybės valdymo modelio entuziastas ir šalininkas, tačiau, jo nuomone, šiandien tai "gali būti mažesnė blogybė nei partinių žaidimų balaganu virstantis status quo." Jei gyventume tik šiandien - galbūt ...

Ir aš nusprendžiau pasisakyti. Trumpai. Tai štai, mano nuomone, pagrindinis D.Grybauskaitės pirmosios kadencijos 100 dienų pasiekimas yra tai, kad ji iš dalies sugrąžino prezidento institucijai Konstitucijos numatytą - valstybės vadovo - reikšmę.  Vadovo, kuris yra ne pritarėjas, o iniciatorius, ne laimintojas, o kūrėjas.   Tą reikšmę prezidento institucija Lietuvoje turėjo 1998-1999 metais, po to ji pamažu nyko, kol iš esmės nunyko visiškai. Antras pasiekimas - D.Grybauskaitė priminė Lietuvai, ką reiškia politinė lyderystė. Aš sakyčiau, kad šį fenomeną Lietuva buvo pamiršusi tikriausiai jau nuo 1989-1990, kai faktiniu valstybės vadovu buvo V.Landsbergis. Ir ...

Daug buvo komentarų apie prezidentės Dalios Grybauskaitės pirmąsias šimtą dienų. Vieni sakė, reikia džiaugtis, kiti - pasipūtusi ir stačiokė, tretiems viskas per miglą matėsi. Pagalvojau, reikia susidėti viską į vieną vietą, po kiek laiko gali būti visai įdomu vėl pasiskaityti... Vladimiras Laučius. Prezidentės šimtadienio aplinkybės Rimvydas Valatka: Šimtas D.Grybauskaitės dienų kovos už reitingą Marius Laurinavičius: Miglos neišsklaidė ir šimtas dienų Kęstutis Girnius: 100 Grybauskaitės dienų: yra kuo džiaugtis Bronius Nainys: Trys ant kilimėlio Stasys Gudavičius: Prezidentė – arogantiška stačiokė? Viktor Denisenko: Lietuva ir real ...

Lietuvoje jau įprasta, kad apie politikus bei jų sugebėjimus sprendžia visokie akių, ausų, nosių ir veido formos specialistai. Pažiūri jie į kokio politiko nuotrauką - ir viskas aišku: tas kvailas, anas silpnas, trečias neįgalus, ketvirtas - autokratiškas ir t.t. Iki šiol tie specialistai dažniausiai būdavo užsieniečiai: italai, amerikiečiai, gruzinai... Bet štai pagaliau turime savą specialistą - žmogų, kuriam žinoma, ką reikia daryti, kad Lietuvos ekonomika atsigautų. Štai koks to specialisto genialus planas Lietuvos ekonomikai gelbėti:

Reikia sušvelninti mokesčių naštą, kelti darbingumą, skatinti verslo liudijimų išdavimą,

...

Ligitos puslapyje radau nuorodą į A.Ramanausko-Greitai juokelį apie pedofilijos skandalą - "Radioshow. Pareiškimas". Paklausiau, paskaitinėjau komentarus... Dėl skonio, kaip sakoma, nesiginčijama, bet man pasirodė, kad tai jau žemiau bet kokio skonio (žinau, kad Aidas, Modestas ir Justinas nesutiktų). Mano labai subjektyvia nuomone, puslapiams su tokiais tekstais, neturėtų būti leidžiama gyvuoti, bet Lietuva juk labai demokratiška šalis... Todėl nesitikiu, kad kas nors sureaguos, juo labiau, kad daugelio nuomone, tai, ką daro A.Ramanauskas-Greitai yra tiesiog viena iš meno rūšių. Keiksmažodžiai ir atviri įžeidinėjimai, sklindantys iš ...

Blogai. Sunkmetis, atrodo, vis dėlto daro savo juodus darbelius... Visose srityse, įskaitant žiniasklaidą. Bet gal apie viską iš pradžių. Viešieji ryšiai jau gana senokai tapo galvos skausmu žiniasklaidai. Ta prasme, kad PR srautas nuolat didėja, o dėl mažėjančių pajėgumų pagunda naudoti Ctrl-C - Ctrl-V instrumentą kaip pagrindinį "žurnalistinio" darbo metodą, nuolat didėja. Kovoji su ta problema kovoji, aiškini, kad PR nėra žurnalistika ir kad būtinas kritiškas žvilgsnis į kiekvieną "naujieną", bet tik nusisuk minutei ir, žiūrėk, vėl įvartis. Kartais, žinoma, būna, kad susiginčiji: ar naujiena, pavyzdžiui, ...

Pradėkime nuo citatos:

Tai, kad prezidentė spjovė į Seimo, buvusio šalies vadovo Valdo Adamkaus ir užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko dar prieš pusmetį priimtą sprendimą, būtų dar pusė bėdos.

Blogiausia yra tai, kad tenkindama savo ambicijas, prezidentė spjovė į Ispanijos karalystės sprendimą sutikti su V.Baliukonio paskyrimu ambasadoriumi Madride.

Taip vienas iš šalies dienraščių įvertino prezidentės D.Grybauskaitės sprendimą neskirti buvusio prezidento V.Adamkaus patarėjo  V.Baliukonio Lietuvos ambasadoriumi Ispanijoje. Nuomonė gan griežta, tačiau juk demokratija. Tad nuomonės gali būti įvairios ir skirtis viena nuo kitos. Manoji, pavyzdžiui, yra visiškai ...