Ar tikrai V.Laučių iš darbo atleido A.Kubilius?
Man patiko pirmieji keturi žurnalo „IQ. The Economist“ numeriai. Juose buvo ką skaityti, nors kai kurių autorių dėstomi požiūriai ne visada atitikdavo manuosius.
„IQ. The Economist“ vyriausiojo redaktoriaus tekstai pastaruoju metu man nepatikdavo. Mano supratimu, per daug juose buvo kažkokios asmeninės nemeilės A.Kubiliui ir labai jau dirbtinis buvo bandymas supriešinti pastarąjį su I.Degutiene.
Tačiau per savo žurnalisto karjerą V.Laučius yra parašęs tikrai nemažai gerų ir dėmesio vertų tekstų. Įskaitant ir tuos, kuriuose išsakomi požiūriai nesutapdavo su manaisiais. Nors pats Vladimiras sako, kad iš esmės skirtingų požiūrių negali būti. Nes yra tik bloga ir gera, teisinga ir neteisinga, juoda ir balta, o visi, bandantys svarstyti, ar pilka vis dėlto egzistuoja, yra Buridano asilai.
Aš tokiam požiūriui taip pat nepritariu, bet nepaisant to, šiandien perskaitęs pirmą žinią apie tai, kad V.Laučius atleistas iš užimamų pareigų ir kad jis nežinąs atleidimo motyvų, nustebau. Dar labiau nustebau perskaitęs, jog , pasak paties V.Laučiaus, atleidimo priežastimi galėjo būti jo tekstai, kritikuojantys A.Kubiliaus vyriausybę ir kad:
galėjo taip atsitikti, kad savininkai buvo priversti mane atleisti.
Šiandieninė padėtis Lietuvos žiniasklaidoje, kai ne vienas verslo koncernas yra investavęs į žiniasklaidą ir ja kartais bando pasinaudoti kaip įrankiu savo pagrindiniam verslui plėtoti, V.Laučiaus spėlionės gali turėti pagrindo.
Sakau „gali“, nes konkrečių pavyzdžių nėra labai daug. Turiu galvoje tuos atvejus, kai savininkai nurodinėja, ką rašyti ir ko nerašyti.
Dažniausiai ką nors rašo arba ko nors nerašo patys žurnalistai, iš anksto taikydamiesi prie savininkų interesų, nes retas jų nežino, kur ir pas ką ateina dirbti. Beje, lygiai taip pat elgiasi ir savininkai, samdydami žurnalistus arba redaktorius – jie taip pat taiko pstaruosius prie savo interesų, kurie, reikia pripažinti, gali būti labai skirtingi.
Eidamas dirbti į „IQ. The Economist“, V.Laučius neabejotinai žinojo, kas yra žurnalo savininkai, o pastariesiems lygiai taip pat neabejotinai buvo žinoma, koks yra V.Laučiaus požiūris į A.Kubilių ir jo vyriausybę.
Per pastaruosius keturis mėnesius nepasikeitė nei „IQ. The Economist“ savininkai, nei jų interesai, nei V.Laučiaus požiūris į A.Kubilių.
Todėl šiek tiek pasimečiau, kai antrame tekste apie V.Laučiaus atleidimą perskaičiau pastarojo jau šiek tiek išplėtotą mintį, kad „IQ. The Economist“ akcininkai galėjo patirti spaudimą ir kad:
turint omenyje jų verslo interesus, manau, tas spaudėjas galėjo būti Vyriausybė, kuri galbūt ką nors gero padarė, o štai jų samdomas vyriausiasis redaktorius apie Vyriausybę leidžia rašyti blogai.
Gali būti, kad ko nors nežinau ar ko nors nepastebėjau, tačiau mano kukliomis žiniomis, per pastaruosius ketverius mėnesius A.Kubiliaus bei A.Sekmoko požiūriai į energetikos sektorių, elektros energijos importą ar elektros biržą iš esmės nepasikeitė. Gal ką nors pražiūrėjau, tačiau taip pat nepamenu jokio Vyriausybės ar valdančiosios koalicijos veiksmo, kuris būtų kaip nors palengvinęs ar padaręs pelningesne „Scaent Baltic“ veiklą Lietuvoje. Net ir pasigirdusios kalbos apie tai, kad elektra Lietuvoje kitąmet gali brangti, pastaruoju metu, berods, nutilo.
Tam tikra prasme ši situacija – ne nauja. V.Laučius nėra vienintelis Lietuvoje politikos apžvalgininkas, nedraugaujantis su ekonomika. Energetika, mokesčiai, biudžeto deficitas, valstybės skolinimasis – prie šių temų klumpa net kelias kadencijas Seime prabuvę politikai. Kalbėti apie Rusijos grėsmę, moralią politiką, kvailą valdžią yra gerokai paprasčiau.
Tačiau V.Laučiaus patirtis vis dėlto turėjo jam patarti pirmiausia pagalvoti apie tai, ką gi Vyriausybė galėjo padaryti gero „Scaent Baltic“ bendrovei ir tik jau po to apie tai garsiai samprotauti.
Žinoma, gali būti, kad V.Laučius tiesiog nusprendė neskubėti. Ir mes visi dar apie tuos „gerus“ Vyriausybės darbus išgirsime.
O kol kas išgirdome tai, ką trečiame pranešime ta pačia tema pasakė „IQ. The Economist“ savininkų atstovai:
Sprendimas atleisti vyriausiąjį redaktorių buvo labai nelengvas, nes V. Laučius yra tikrai talentingas mąstytojas ir pastabus politinio gyvenimo apžvalgininkas. Visiška netiesa, kad sprendimas priimtas dėl V. Laučiaus pažiūrų ar kam nors spaudžiant.
V. Laučiaus pažiūras puikiai žinojome, jį kviesdamiesi į labai atsakingas pareigas ir suteikėme jam kūrybinę laisvę. Atsisakyti V. Laučiaus pareigų nuspręsta dėl darbo tvarkos pažeidimų. Apmaudu girdėti V. Laučiaus tvirtinimą, kad jam toks sprendimas buvo netikėtas – vasaros pradžioje jis buvo įspėtas, jog darbo drausmės pažeidimai, trukdantys darniam visos redakcijos darbui, nebus toleruojami. Tačiau, panašu, jog įspėjimas nepadėjo.
Tikrai linkime V. Laučiui sėkmės ir tikimės, kad jis suras savo nišą lietuviškoje žiniasklaidoje, tačiau kartu apgailestaujame dėl tikrovės neatitinkančių jo teiginių apie atleidimo iš darbo aplinkybes, privertusiu viešai į juos sureaguoti.
Šio paaiškinimo, be jokios abejonės, negalima priimti kaip neginčijamos tiesos. Tai – tik vienos iš šalių pozicija. Ji gali atitikti tiesą, o gali ir ne.
Tačiau, šiek tiek perfrazuojant kažkada paties V.Laučiaus pasakytą frazę, „tiesų“ gali būti daug, o teisybė – tik viena.
Galite mane pasmerkti, tačiau drįsiu teigti, kad teisybė šį kartą anaiptol ne V.Laučiaus pusėje. Ir net ne per vidurį.
Ir tai labai kenkia Lietuvos žiniasklaidai.
Pirmiausia todėl, kad V.Laučius, samprotaudamas apie Vyriausybės spaudimą ar jos galimai priimtus bendrovei „Scaent Baltic“ palankius sprendimus, be jokių argumentų meta šešėlį tiek ant Vyriausybės, tiek ant „Scaent Baltic“.
Neabejoju, kad atsiras daug teigiančių, jog jokių argumentų ir nereikia, tačiau ar tai bus ta žiniasklaidos tradicija, kuria vadovaujasi „The Economist“ ir kuria turėjo vadovautis „IQ. The Economist“, įskaitant ir – tegul jau buvusį – vyriausiąjį redaktorių?
V.Laučiaus samprotavimai apie politinę jo atleidimo potekstę yra kenksmingi ir todėl, kad jie klaidina paprastus žiniasklaidos vartotojus, tai yra, skaitytojus, kurie galbūt nežino nei apie „Scaent Baltic“, nei apie J.Garbaravičių, nei apie V.Laučiaus buvusią karjerą konservatorių partijoje. Klaidindami tie teiginiai mažina pasitikėjimą ne tik V.Laučiumi, bet ir visa žiniasklaida bei, kaip kažkada sakė pats V.Laučius, skatina skaitytojus ne mąstyti, o pašiurpti: „O siaube, kaip baisu, o siaube, kokie jie visi vagys, niekšai, girtuokliai“.
Kenkia visai žiniasklaidai ir tai, kad paaiškėjus, kad V.Laučius buvo atleistas ne dėl savo komentarų apie valdžią ir kokios nors žiniasklaidos priemonės savininkams tikrai sugalvojus atleisti žurnalistą ar redaktorių dėl politinių pažiūrų, reaguojančių į tai bus gerokai mažiau. Nes mažiau bus tikinčių, jog tai tiesa.
Todėl man atrodo, kad V.Laučius, jei jis tikrai siekia, jog Lietuvos žiniasklaida būtų geresnė, arba viešai pripažintų, jog pasikarščiavo ir paneigtų savo kalbas apie politinį spaudimą, arba kreiptųsi į teismą dėl neteisėto atleidimo, kaip tai buvo padariusi, pavyzdžiui, J.Butkevičienė.
Priešingu atveju jis diskredituos ir save, ir visą žiniasklaidą.
(15 balsų, vidurkis: 4,07 iš 5)
Loading...
