Artūras Račas

… vakar gavau laiškelį iš vieno seno gero pažįstamo, beveik kolegos. Tikiuosi, jis nesupyks, kad jį paviešinsiu:

gal bus įdomu, kas man iš šono kartais pasirodo:
 
1 – niekaip nesuprantu, kodėl nepaleidi Užkalnio iš savo minčių rato. man kiekvienu atveju stoja vaizdas, kad kiši rankas į nekvepiantį reikalą, kuris nei viešumoje rezultatą kokį generuoja, nei pačiam asmeninio pasitenkinimo duoda
2 – pastaruoju metu man toks vaizdas, kad paties tinklaraštyje susikaupęs 5-10 aktyvių komentuotojų ratas, kuris nesugeba generuoti jokios prasmingos diskusijos. negalvoji juos tiesiog užbanint?

Iš pradžių galvojau atsakyti jam laišku, tačiau po to kilo mintis, atsakyti čia.

Pradėsiu nuo antrojo pastebėjimo.

Taip, šiame tinklaraštyje yra komentatorių, kurie ne visada komentuoja į temą ir kurių mintys man dažnai nepriimtinos, o kartais net nesuvokiamos. Kai kam – kaip šiuo atveju ir mano beveik kolegai – atrodo, kad jų mintys nėra prasmingos. Tikriausiai todėl, kad neatitinka vertinančiojo tas mintis vertybių, prieštarauja jo įsitikinimams, požiūriams ar nusistatymams.

Taip, galima juos „užbaninti“. Paliekant tik tuos, kurių požiūriai panašūs į manuosius ar į daugumos kitų, kurie čia komentuoja.

Bus geriau? Bus įdomiau?

Vargu bau.

Nes iš tiesų, tai net ir labai maža, palyginti su vis blogosfera, racas.lt komentatorių bendruomenė yra mažas atspindys visos didelės bendruomenės.

Nerijus, Trakimas, Genijus, Austras, Valentinas, Nesvarbu, Izobliondinas, Suomis, bang, Leokadija ir visi kiti turi savo atitikmenis realiame gyvenime. Iš esmės mes juos sutinkame kasdien – vienus darbe, kitus baruose, trečius – savo namuose, ketvirtus prie namų, penktus – važiuodami atostogauti.

Taip, galbūt būtų gerai sutikti tik tuos, kuriuos nori matyti, nesusidurti su tais, kurie tavęs nekenčia vien todėl, kad tu esi arba todėl, kad tavo atlyginimas didesnis, arba todėl, kad tavo šukuosena ar akių spalva ne ta.

Bet tai nebūtų tikra.

Tikra, mano supratimu yra tai, kad dauguma čia pasilikusių vis dėlto bando žaisti pagal visiems priimtinas taisykles. Tai yra, nemojuoja beisbolo lazda vien todėl, kad nesutinka su išsakyta nuomone, nesispjaudo ir nesidrabsto fekalijomis kai ka-kas prieštarauja, vis rečiau diagnozuoja ligas tiems, kurie turi savo nuomonę.

Man tai visai patinka, net jei kartais tai kam nors nepatinka. Tada – visi laisvi rinktis.

Tiesa, buvo tokių, kurie nesuprato, kad prieštarauti galima žmonių kalba ir kuriuos vis dėlto teko „užbaninti“. Kantas tikriausiai yra vienas geriausių pavyzdžių. Nors ir jis neabejotinai turi atitkmenį, kurį kasdien sutinkame gatvėje. Tik mes ne visada tai žinome. O ir ką padarytume, jei žinotume?…

Tai tiek dėl „prasmingų diskusijų“.

Dabar – sudėtingesnis klausimas. Dėl A.Užkalnio.

Rašiau, kodėl skiriu jam dėmesio. Ir žadėjau ateityje to nedaryti. Žadėjau nuoširdžiai, tačiau, panašu, suklydau.  Dėl to atsiprašau.

Nes A.Užkalniui reikia skirti dėmesio, jis to nusipelno, nes, mano supratimu, yra pavojingas. Panašiai kaip R.Janutienė ar K.Krivickas. Arba kaip A.Valinskas, iš kurio visi juokėsi ir kuris, kaip labai teisingai pastebėjo D.Grybauskaitė, šiandien įkaite laiko visą Vyriausybę. Tai, žinoma, laikina, bet, tikriausiai daug kas sutiks, nėra labai malonu, kai žinai, kad valstybės raida Lietuvoje šiandien nemaža dalimi priklauso nuo A.Valinsko.

Sutinku, kad mano pastabos apie A.Užkalnį „viešumoje negeneruoja rezultato“. Na, bent jau tokio, kokį generuoja paties A.Užkalnio komentarai Delfyje ar lrytas.lt. Bet rašymas šiame tinklaraštyje niekada ir neturėjo tikslo „generuoti rezultato“. Taip, iš pradžių pagalvodavau apie tai, bet vėliau supratau, kad neturiu tam jėgų ir laiko. O vėliau net ir noras dingo:) Kartais jis grįžta, tada ką nors parašau, bet ne dėl rezultato.

Tiesa ir tai, kad asmeninio pasitenkinimo rašymas apie A.Užkalnį taip pat neduoda. Kaip neduoda to pasitenkinimo ir rašymas apie nusišnekančius politikus, iš manęs vagiančius mikriukų vairuotojus, apie antrą galą vograujančius „humoristus“ ar politikams parsidavinėjančius „žurnalistus“. Dažniausiai apie tai rašau, nes būna pikta arba skauda. Panašiai kaip matant, kai kas nors meta per automobilio langą nuorūką, kai miške palieka šiukšles, kai prašo kyšio, kai siūlo parsiduoti, kai meluoja į akis.

A.Užkalnis iki šiol daugeliu atveju buvo panašus į šiukšlę. Kuri šiek tiek erzina, teršia aplinką, bet nepavojinga, nes netoksiška ir laikui bėgant suirs. Kaip numesta nuorūka ar šuns kakutis miške ant tako.

Nes iki šiol jis rašė apie Angliją ir jos žmones, apie tuos varguolius kurie skraido pigių skrydžių bendrovių lėktuvais, apie nieko nevertą Lietuvos kultūrą, gerus vynus, blogą maistą ir nieko nesuprantančius gyvenime lietuvius. Pastaruosius pusę metų – spėju po to kai BBC Monitoringe buvo paskelbta apie būsimą etatų mažinimą – vis daugiau dėmesio skyrė ne stiliui, o būčiai. Tai, į kurią rengėsi grįžti, palikęs Londone savo mėlyną BMW su odinėmis sėdynėmis, kurio jam taip pavydėjo bendradarbiai, likę dirbti.

Dažniausiai buvo juokinga – kaip ir A.Valinsko atveju, kai šis bandė įsijausti į „trečio pagal svarbą“ vaidmenį.

Nebejuokinga pasidarė paskaičius paskutinį A.Užkalnio šedevrą lrytas.lt , kuriame stiliaus, maisto ir teisingo gyvenimo būdo žinovas samprotauja apie Norvegijos tragediją.

Štai viena citata:

Po Antrojo pasaulinio karo siaubo Europa patyrė šoką. Ji buvo pasibaisėjusi dėl to, kaip nebaudžiamai buvo naikinamos žmonijos dalys dėl tautybės ir dėl tikėjimo, suvedinėjamos sąskaitos, keršijama už senas nuoskaudas, ir tyliai pati sau žadėjo: „Daugiau niekuomet.“

Tačiau patys veiksmai, stengiantis padaryti, kad būtų kitaip, nebuvo racionalūs. Užuot nusprendę dėl savo santykio su aplinkiniu pasauliu, europiečiai elgėsi kaip baikšti namų šeimininkė, kurios virtuvėje puode užsiliepsnojo taukai. Šliūkšt puodan vandens, ir po akimirkos jau dega ne vien tik puodas, o visa virtuvė.

Tautinės mažumos, daugiausia iš nekrikščioniškų šalių, pradėjo plūsti į Europą ne kieno nors pragarišku sumanymu, o todėl, kad europiečiai aptingo.

Pirmiausia jie tingėjo dirbti, ir reikėjo ko nors, kad atvažiuotų ir šluotų gatves. O paskui europiečiams atsibodo ir gimdyti vaikus – tuomet atvažiavo tie, kas nesiruošia iki 40 metų amžiaus „pagyventi sau“, o veisiasi nelaukdami, kol komfortiškai pasidžiaugs gyvenimu. Europos tautų gimstamumas (išskyrus gimusius atvykėlių šeimose) vienoje šalyje po kitos krito žemiau tokio lygio, kai gyventojų skaičius nebegali išsilaikyti netirpęs. Daryti viską svetimomis rankomis savaime nebuvo nusikalstamas variantas (daugelio nuomone, turbūt pernelyg tingus, netoliaregiškas ir savanaudiškas, bet apsileidimas, trumparegiškumas ir egoizmas nėra nusikaltimai).

Skaičiau, ir man prieš akis iškilo kitas kaunietis. V.Šustauskas, kažkada aiškinęs, kad jei nebūtų Holokausto, jis šiandien žydams batus Laisvės alėjoje valytų. Tada jis buvo išgirstas – buvo Kauno meru, o kiek vėliau – Seimo nariu.

Paskaitinėjau komentarus po A.Užkalnio „įžvalgomis“: dauguma joms pritaria. Nepaisant to, kad A.Užkalnis iš esmės rašo apie save – imigrantą, į kurį ta „pasimetusi ir bestuburė Europa“ niekaip nereagavo, leido dirbti ir veistis. Tikriausiai tik todėl, kad tas imigrantas buvo iš „krikščioniškos“ valstybės, visokie Anglijos „socialistai, marksistai, profsąjungų judėjimo ideologai, įvairaus plauko kairieji ir profesionalūs pakantumo pardavėjai, kalbantys pamokomu ir ramiu tonu bei glostinėjantys sau ožio barzdeles, nekreipė į A.Užkalnį jokio dėmesio, nedaužė jo apvalios galvos beisbolo lazda ir neįžvelgė jame jokios grėsmės civilizacijai. Jį tiesiog toleravo, kaip ir visus kitus, atvykusius iki jo ir po jo. Nes tokia buvo civilizacija. Pasimetusi ir bestuburė. Priimanti užkalnius, indus, somaliečius, pakistaniečius, turkus, lenkus ir visus kitus, negalvodami, „kokios gali būti artimesnio susiliejimo su svetima kultūra pasekmės“.

Pasirodo, kaip teigia A.Užkalnis, tos pasekmės yra A.B.Breivikas.

A.Užkalnis savo įžvalgose tiesiai nepasako, ką reikėtų daryti, kad tų breivikų daugiau neatsirastų. Priešingai nei V.Šustauskas, jis leidžia išvadas pasidaryti patiems. 

Ir dėl to – peržengęs suši, vyno ir oro linijų ribas – jis yra gerokai pavojingesnis už V.Šustauską. Nes jis ne tik toliau rašys Delfyje ir lrytas.lt, bet ir skaitys paskaitas studentams, galbūt aiškindamas, kaip Lietuvai reikia gintis nuo imigrantų, kad joje neatsirastų breivikas.

Todėl ir skiriu jam dėmesio. Ir nepažadu neskirti ateityje.

Nes jis – pasikartosiu – yra pavojingas.

(18 balsų, vidurkis: 4,39 iš 5)

Loading...