Apie studijų kokybę: MRU renkasi A.Užkalnį

Lietuvos žiniasklaida skelbia, kad antradienį stojantieji sužinojo, ar aukštosiose mokyklose, kuriose jie norėjo studijuoti, jiems atsirado vieta.

Kai paaiškės galutiniai rezultatai, tikriausiai vėl bus diskutuojama, ar Lietuvai reikia tiek daug teisininkų, vadybininkų, filologų ar komunikacijos specialistų, vėl bus ginčijamasi, ar tikrai valstybė turi finansuoti visiškai neperspektyvias specialybes.

Vėl bus kalbų apies studijų kainos ir kokybės santykį, per didelį „universitetų“ skaičių bei dėstytojų migraciją.

Į šias diskusijas – apie studijų kokybę – ir aš norėčiau įsiterpti.

 Pamenu, kažkada, kai Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų universitetui vadovavo R.Lopata, ten paskaitas skaitė dabartinis LRT generalinis direktorius A.Siaurusevičius, tuomet dar tebuvęs „Spaudos klubo“ vedėju.

Dabar tame pačiame universitete dėsto Lauras Bielinis, neseniai parašęs vien tik asmeninės pagiežos persunktą knygą apie prezidentę D.Grybauskaitę, išdidžiai pristatomą kaip „monografija“, nors su mokslu ji tikrai neturi nieko bendro.

Vilniaus Universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institute, kurį aš vis siūlau uždaryti ir langus lentomis užkalti, tarp dėstančių žurnalistiką yra gal tik du ar trys tos žurnalistikos ragavusių realiame gyvenime.

Per pastaruosius kelerius metus darbe esu sutikęs keletą žmonių, baigusių universitetą ir turinčių vertėjų pažymėjimą, tačiau nesugebančių per pusvalandį išversti puslapio dydžio ekonominio teksto.

Dažnai pats svarstydavau, ar tai, kad „universitetai“  kepa neišmanėlius yra tų „universitetų“, ar nesimokančių studentų kaltė.

Ir dažniausiai mano išvada buvo ta pati: studijų kokybė yra aukštųjų mokyklų atsakomybė. Nes jos pačios rengia studijų programas, pasirenka dėstytojus ir nustato minimalius studentų pažangumo kriterijus. Tai yra, nusprendžia, ar galima, pavyzdžiui, asmeniui, negalinčiam susikalbėti angliškai, įteikti anglų kalbos specialisto diplomą arba asmeniui, nesugebančiam dirbti žurnalistinio darbo – duoti į rankas dokumentą, patvirtinantį, kad jis yra žurnalistas.

Todėl man buvo graudu, kai sužinojau, kad Mykolo Romerio Universitete šiemet atsiras naujas dėstytojas: žurnalistu save tituluojantis A.Užkalnis, kuris, kaip skelbiama MRU Facebook puslapyje, dėstys Didžiosios Britanijos ir JAV šalityrą.

Žinau, kad šio rašytojo knygos Lietuvoje yra vienos perkamiausių. Taip pat niekam ne paslaptis, kad jo komentarai Lietuvos žiniasklaidoje yra gana populiarūs ir susilaukia gausaus komentavimo. Kiekvienam savo, kaip sakoma.

Tačiau niekaip nesuprantu, kuo čia dėti studentai ir aukštoji mokykla, vadinanti save universitetu?

O gal MRU vizijose visa Lietuva ir lietuviai yra tokie, kokius juos mato A.Užkalnis:

Man, kauniečiui, suprantančiam didelio BMW trauką ir erdvaus namo vertę, nerimtai atrodė mekenantys ir mikčiojantys žmonėkai, giriantys savo dviejų durų pridvėsusias mašinytes („O ką? Taupi, manevringa, nuveža iš punkto „A“ į punktą „B“, ko daugiau reikia?“), gyvenantys mažuose nameliuose, kur viengubi stiklai išleidžia visą šilumą, ir tyliai dūsaujantys dėl nevykusios medicinos ir prastų valstybinių mokyklų ir nieko nedarantys, kad kas nors jų gyvenime pasikeistų. 

Prie šito nepripratau, todėl mūsų gyvenime niekuomet nebuvo 40 valandų darbo savaičių ir arbatos pertraukėlių, buvo draskymasis vakarais ir savaitgaliais ir pinigo kalimas, užtat dukroms buvo privati mokykla, o lauke prie namo – tamsiai mėlynas BMW odinėmis sėdynėmis, kad pavydėtų visi socialistinio raugo BBC bendradarbiai, kai atvažiuoja įžūlus lietuvis Užkalnis, garsiai grojantis pro atvirus automobilio langus „Dinamikos“ melodijas. O taip.

Nors gal viskas čia gerai. Kiekvienam savo…

(12 balsų, vidurkis: 4,08 iš 5)
Loading...