Apie korupciją ir nepriekaištingą reputaciją: policinės valstybės link?
Šiandien, kai išgirdau apie prezidentės D.Grybauskaitės teikiamas pataisas, kurios turėtų sumažinti korupcijos mastus valstybės tarnyboje, kažkodėl tai pirmiausia prisiminiau konkursą Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovo pareigoms užimti.
Jei negirdėjote, tai tą konkursą dar birželio mėnesį laimėjo toks S.Skrinskas – Lietuvos karjerų asociacijos prezidentas, privačios bendrovės vadovas, kuris dar, teigiama, dėsto studentams Gedimino technikos universitete.
Konkursas, kaip pranešė pati Susisiekimo ministerija, buvo gana rimtas, dalyvavo 6 pretendentai. Pasak to paties pranešimo, S.Skrinskas laimėjo pelnytai.
Laimėti tai laimėjo, bet vadovu, atrodo, netaps.
Nes susisiekimo ministras E.Masiulis, remdamasis „kompetentingų institucijų“ pateikta informacija, nusprendė, kad S.Skrinskas pareigoms netinka.
Kuo S.Skrinskas E.Masiuliui neįtiko, nebuvo viešai paskelbta. Tačiau prisimenant jau minėtą Susisiekimo ministerijos pranešimą, galima būtų bandyti spėti, kad S.Skrinskui nebuvo suteiktas leidimas darbui su slaptais dokumentais.
Kodėl toks leidimas nebuvo suteiktas taip pat galima tik spėlioti: gal S.Skrinskas, pavyzdžiui, buvo KGB arba CŽV agentas, o gal jis ir dabar yra užverbuotas FSB.
Čia, žinoma, juokauju. O kalbant rimčiau, tai jau ne kartą ir ne du girdėjau kalbant, kad S.Skrinskas nebuvo paskirtas todėl, kad jis ne E.Masiulio ir ne jo partijos žmogus. Ne kaip koks E.Gentvilas.
O Kelių direkcija – labai didelėmis lėšomis disponuojanti institucija.
Bet tai, žinoma, tik kalbos…
Ir S.Skrinską prisiminiau tik tarp kitko.
Nes daug įdomesnės man pasirodė prezidentės siūlomos Korupcijos prevencijos įstatymo pataisos.
Jose, be kita ko, numatoma, jog siekiant, kad valstybės tarnyboje dirbtų tik nepriekaištingos reputacijos asmenys, prieš skiriant asmenį į atsakingas valstybės pareigas, Specialiųjų tyrimų tarnyba turės pateikti informaciją apie asmens teistumą (neprilausomai nuo to, ar jis išnyko), pareikštus įtarimus ar kaltinimus ir net administracines nuobaudas (nepaisant jų galiojimo).
Skaičiau ir man kilo keletas klausimų.
Pirmiausia, dėl teistumo, ypač išnykusio ar panaikinto, įtakos paskyrimui. Ar nusikaltęs, nubaustas ir bausmę atlikęs žmogus jau nebegali būti valstybės tarnautoju? Juk Konstitucijos 31 straipsnis sako, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.
O pareikšti įtarimai ar net kaltinimai, jei jie vėliau nepasitvirtino? Ar tai jau pagrindas teigti, kad asmuo nėra neprikaištingos reputacijos?
O jei asmuo baustas administracine tvarka už tai, kad jo šuo per garsiai lojo ar kad jis pastatė automobilį neleistinoje vietoje? Viso gero valstybės tarnybai?
Skaitant prezidentės siūlomas pataisas man, kaip ne teisininkui, kyla klausimų ir dėl Konstitucijos 22 straipsnio, kuris informaciją apie privatų asmens gyvenimą leidžia rinkti tik motyvuotu teismo sprendimu.
Nežinau, ar informacija apie buvusias administracines nuobaudas yra priskirama privataus gyvenimo sričiai – aš būčiau linkęs manyti, kad taip, tačiau galiu klysti. Tačiau ar ne privataus gyvenimo sritis yra informacija apie taikytas priverčiamąsias medicinines priemones ar buvęs įrašymas į narkologinių ligonių įskaitą.
Net jeigu ir ne, tai man vis tiek lieka neaišku, ar tokia informacija jau užkirs kelią dirbti valstybės tarnyboje.
Pataisų rengėjai aiškinamajame rašte lyg ir teigia, jog ne:
Pažymėtina, kad Projekto, kaip ir galiojančio Įstatymo, 9 straipsnio 1 dalyje patikslinamas šiame straipsnyje įgyvendinamos korupcijos prevencijos priemonės, t. y. informacijos apie asmenį rinkimo ir pateikimo, papildomas siekis – „kad valstybės ar savivaldybės įstaigoje dirbtų tik nepriekaištingos reputacijos asmenys“. Akcentuotina, kad nei Projektu, nei galiojančiu Įstatymu nėra siekiama įtvirtinti asmenų, siekiančių eiti arba einančių pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, bendrų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ar įtvirtinti asmens nepriėmimo į pareigas ar atleidimo iš jos pagrindų, o yra tiesiog patikslinama, kokio pobūdžio informacija yra teikiama į pareigas asmenį skiriančiam ar paskyrusiam subjektui. Visa keičiamo Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta objektyvi informacija leistų visapusiškai apibūdinti asmenį (t. y. asmens tinkamumą siekiamoms ar einamoms pareigoms), siekiantį eiti ar einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje. Kadangi privalomai informacija pateikiama apie į aukštas pareigas pretenduojančius asmenis, kuriuos skiria aukščiausi šalies pareigūnai, jiems turi būti įtvirtinta teisė gauti visą faktinę informaciją apie pretendentą, kurią įvertinus į pareigas asmenį skiriantis subjektas galėtų priimti teisingą sprendimą. Tuo pačiu paminėta informacija leistų į pareigas asmenį paskyrusiam subjektui visapusiškai apibūdinti asmenį, einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, dėl kurio tinkamumo paminėtam subjektui kilo pagrįstų abejonių, ir individualiai įvertinti šio asmens tinkamumą siekiamoms ar einamoms pareigoms.
[…]
Todėl teikiamu Projektu nustatoma tik pareiga bei teisė teikti ir teisė gauti informaciją apie pretendentą arba asmenį, einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, nereglamentuojant, kokį sprendimą reikia priimti. Tai yra į pareigas asmenį skiriančio ar paskyrusio subjekto diskrecinė teisė, atsižvelgiant į turimą informaciją ir į specialiuose įstatymuose (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų, Lietuvos Respublikos teismų ir kituose įstatymuose) įtvirtintus reikalavimus (asmens nepriėmimo į pareigas ar atleidimo iš jos pagrindus, nepriekaištingos reputacijos reikalavimus ir pan.), priimti vienokį ar kitokį sprendimą.
Mano supratimu, būtent tai ir yra didžiausia šių įstatymo pataisų spraga. Aiškių kriterijų, nustatančių tinkamumą valstybės tarnybai nėra („neprikaištingos reputacijos“ apbrėžimo kokiame nors įstatyme taip pat nepavyko rasti), ir viskas paliekama „subjekto diskrecinei teisei“. Kalbant žmonių kalba, sprendimas iš esmės vis tiek galės priklausyti nuo „myliu-nemyliu“, „patinka-nepatinka“.
Na, ir dar nuo turimos įslaptintos informacijos dėl „asmens galimai rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos“. Čia tai jau man, kaip ne teisininkui, visiškas kosmosas: jei nusikalstama veika daroma ar padaryta, tai asmuo, mano suratimu turėtų būti teisiamas. „Galimai rengiama nusikalstama veika“ man primena pažymas dėl grėsmių nacionaliniam saugumui, „Alitos“ ir „Lietuvos jūrų laivininkystės“ privatizavimo istorijas.
Įdomiausia yra tai, kad įslaptinta informacija, kurios pagrindu pagal suteiktą „diskrecinę teisę“ galima priimti sprendimą kaip S.Skrinsko atveju, pats S.Skrinskas susipažinti negali. Nebent – per teismą.
Sakykit ką norit, bet man viskas šiek tiek primena laikus, kurie, atrodo, jau praėjo: kažkas kažką žino apie tave, bet tu apie tai nieko nežinai ir sužinoti negali, nes tai valstybės paslaptis. Tačiau ta paslaptis lemia, kad negali pretenduoti į tam tikras pareigas.
Jau minėtas S.Skrinskas šia prasme yra labai geras pavyzdys. Žmogus užima visuomenines pareigas, dėsto studentams ir staiga – E.Masiulio ir STT ar kitų „kompetentingų institucijų“ sprendimu – netinkamas. Kodėl – niekas nepaaiškina, tačiau šešėlis mestas.
Tad gal geriau būtų tokius sprendimus visiems paaiškinti. Ir įstatyme aiškiai nurodyti, kokie nusižengimai ar buvę nusikaltimai tapo kliūtimi tapti valstybės tarnautoju.
Antraip gali atsitikti taip, kad „diskrecinė teisė“ taps labai gera priedanga tokiems politikams kaip, pavyzdžiui V.Navickas į aplink save suburti tokios pat „nepriekaištingos reputacijos“ valstybės tarnautojus kaip ir jis pats.
O Lietuva pamažu taps demokratine-policine valstybe, kurioje karjera priklauso nuo specialiųjų tarybų turimos informacijos apie galimai rengiamas nusikalstamas veikas.
(8 balsų, vidurkis: 4,50 iš 5)
Loading...
