Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija…Sodoma ir Gomora

Kol atostogavau, pasirodo, visokių įdomių dalykų Lietuvoje įvyko.

Na, pavyzdžiui, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija gerai padirbėjo…

Nusprendė, kad R.Gajauskaitės sudaryta knyga (gal negražu taip ją vadinti) „Sodoma ir Gomora“ nieko nekursto, nieko neįžeidžia ir apskritai tikriausiai yra priskirtinas auklėjamojo ir šviečiamojo pobūdžio literatūrai.

Neskaičiau tos „knygos“, bet kelios citatos, kurias radau A.Vinokuro komentare verčia mane abejoti žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje dirbančių žmonių kompetencija. Jei tai, kas yra cituojama, nėra kurstymas, tai kas tada būtų?…

Žinoma, gal A.Vinokuras suklydo, gal ne tą knygą citavo – sunku daryti toli siekiančias išvadas, kol pats tos „knygos nepaskaičiau“. Tikriausiai reikės.

Tačiau iki tol geriau pakalbėkime apie kitą Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimą. Tą, kuriuo „Kauno dienos“ žurnalistas, kalbinęs Vladą Garastą tą dieną, kai baltas pasaulis pastarajam atrodė šiek tiek juodas (todėl kai kurie tapo „juodašikniais“) buvo pripažintas pažeidęs etikos kodeksą. Tiksliau jo 8 ir 9 straipsnius.

LŽLEK pirmininkė Edita Žiobienė tokį sprendimą aiškina taip: V. Garastui skambinęs „Kauno dienos“ žurnalistas prisistatė, tačiau neįspėjo, kad jo žodžiai gali būti viešai paskelbti visuomenės informavimo priemonėje. Kitaip sakant, jis nenusakė skambinimo tikslo.

Va čia tai jau tikra Sodoma ir Gomora.

Juk ne tik LŽLEK nariams, bet net ir girtam asilui turėtų būti aišku, kad kai tau skambina žurnalistas ir jis pasako savo pavardę ir leidinio pavadinimą, jis kalbės kaip žurnalistas, o ne kaip draugas, su kuriuo gali blevyzgoti apie ką nori.

Tai įprasta praktika. Taip daro visi normalūs žurnalistai, taip darau ir aš pats („laba diena, Artūras Račas, BNS). Ir visi, kuriems paskambinęs prisistatai, supranta, kad jie kalba viešai ir kad viskas, kas bus pasakyta, gali atsirasti laikraštyje, radijuje ar televizjoje.

O V.Garastas, pasirodo, to nesupranta. Lyg jam pirmą kartą būtų paskambinęs žurnalistas.

Bet mat jį bala, jis krepšinio treneris, tokių subtilybių gal ir neišmano.

Bet Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija tai turėtų suprasti. Ten juk susirinkę ekspertai. Ar bent jau turėtų tokie būti.

O ką sako jų sprendimas?

Jis sako, kad nuo šiol kiekvienas žurnalistas, skambinantis politikui, verslininkui, treneriui, aktoriui etc. turėtų sakytui maždaug štai ką: „Laba diena, jums skambina Vardenis Pavardenis iš Geriausio laikraščio. Noriu Jus šio to paklausti, tačiau prieš tai turiu perspėti, kad viskas, ką Jūs pasakysite gali būti išspausdinta viešai Geriausiame laikraštyje ar jo prieduose“. 

Kažkaip labai primena: Jūs turite teisę tylėti, viskas, ką Jūs pasakysite….

Ar tai tikrai būtina tam, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija išteisintų V.Garastą?

Gal būtų pakakę jei komisijos narys V.Mačiulis būtų jam pasakęs, kad visi žurnalistai kiaulės.

O dabar, patys tikriausiai nesuprasdami, ką daro, sukūrė precedentą…

(15 balsų, vidurkis: 4,53 iš 5)
Loading...
  • Anonimas

    „Viskas, kas bus pasakyta, gali atsirasti laikraštyje, radijuje ar televizijoje.“ O gali ir neatsirasti? Beje, kas gali paneigti, jog kiekvienas telefonu prisistatantis žurnalistu…yra žurnalistas?
    Beje, kaip atskirti smalsų žurnalistą nuo „valstybininkų“ provokatoriaus?

  • Anonimas

    na,jei abejoji,kad skambinantysis yra žurnalistas,pradėk jį klausinėti,kokioj gatvėj yra leidinio redakcija,kas yra jo redaktorius,kaip jis atrodo?Po to eik pasiguglink ir sužinosi.Jei ne – padėk ragelį.Smalsų žurnalistą nuo provokatoriaus atskirsi pagal balso tembrą,necenzūrinių žodžių vartojimo dažnį ir akių spalvą.Kartais išduoda vakarykštis kvapas.O šiaip tai su Garastu viskas aišku:LŽLEK tiesiog turi prisiderinti prie prokuratūros argumentų,kitaip būtų negražu ir,sakyčiau,neetiška.Manau,ką daro,LŽLEK supranta.

  • Anonimas

    Lydim į amžiną atilsį rašytoją V.Petkevičių…

  • Anonimas

    Juk, kaip rašoma, – teisininkai, kai suima žmogų, visuomet perspėja – galite nekalbėti (be advokato), nes kalbėdami galite pakenkti sau (kažkas panašaus).
    Kas manau tuo klausimu yra blogai šiandien.
    Pvz. tai, kas su manimi siejasi – buvo tik gerenaoriški interviu, straipsniai ir pan.
    Ir tik vieną kartą, perskaitęs pamačiau, kad tai ką kalbėjome yra 1:1 (tai buvo Verslo žinių vieno regiono žurnalistė, na buvo pagautos mintys idealiai, ne tas žodis). O šiaip, perskaičius, – na…
    Jei nori iki subtilybių – būtinai turi rašyti pats (kito kelio nėra).
    Anais laikais duodavo perskaityti – interviu. Vėliau buvo skaitoma, kad tai yra tarybinis reliktas…
    Bet anais laikais buvo ir perlenkimų, – tavo pasisakymą prieš tai perskaitydavo (bent mano darbe) aukščiausias pareigūnas (mano atveju antrasis). Na prie to grįžti nereikia – nors kai atsirado viešųjų ryšių skyriai, cencūra įstaigose sugrįžo tokiu laipsniu, kokiu net ir anuomet negalėjai pasapnuoti (jei kalbėtume apie 1988-1989 m.), nes iki tų tarnybų atsiradimo žmogus galėjo spausdintis, interviu duoti be jokių suvaržymų (kalbu apie laikotarpį po 1990 m. iki tų tarnybų atsiradimo).
    Ačiū Dievui – dabar pats esu ant savęs ponas (na ir kitų, bet kita prasme).
    O grįžtant prie anų laikų…, žinant, kad kiekvienas perskaitymas (net kai pats turi laiko ir tai padara -tik tobulina mintis) – nieko blogo. Nes aš pvz. tuomet savo darbe, tai buvo vieša paslaptis, – praktiškai buvau nepalenkiamas viršininkų, jei logiškai neįtikindavo, kad yra kitaip.
    Tad tas perskaitymas galėjo mano pasisakymą tik patobulinti ir jokiu būdu neatimti kažkokių tai mano minčių (bet su kiekvienu yra kitaip – kas leidžiasi jojamas ant to ir joja… na o dabartiniam jaunimėliui manau tas jojimas negresia, nes užaugę tokioje laisvėje (be jokių pareigų), kad manau ant jų jau niekas nepajodinės (ir tas manau yra taip pat ne gerai)…
    Toliau žurnalistai taip matomai negalės – reikia užbaigti tuo paviršiniu plaukiojimu. O jis yra. Vienam, savo zonoje pripažintam, daviau literatūros, kad pasigilintų, prieš rašydamas (ne tiek ir daug TEN BUVO TOS LITERATŪROS), bet supratau, kad jis laiko tam neturi ir kelių minučių…
    Tad kuo toliau tuo aiškiau man ir išsikristalizavo, kad skaitymams laikraščių laiko negaišk… juo labiau Lietuvos TV.

  • A.G., manymas, kad straipsniu perskaitymas pries publikuojant yra tarybiniu laiku reliktas yra visishkai neteisingas. Tai egzistuoja ir yra tikrai labai naudinga. Visu pirma, ne del cenzuros, kad kazko neparashytu blogo, o del to, kad neishkraipytu minciu. Nes gali kalbeti viena, o buti supratas kitaip. As pvz. visada netgi dziaugiuosi, kai po interviu zmogus paprasho perskaityti. Nes tai tikrai padeda ishvengti kvailu nesusipratimu.

    Lygiai taip pat galima prashyti perziureti filmuota ir sumontuota medziaga ir uzhdrausti joje save rodyti, jei nepatinka.

    Kai paskambina zurnalistas, lygiai taip pat gali atsisakyti kalbeti, kaip ir su policininkais. Ir niekas del to neisizeis, tai yra kuo normaliausia reakcija. Nekalbejimas zurnalistui net palengvina darba, uzhtenka parahyti, kad tas ir tas padeti komentuoti atsisake :)

  • Anonimas

    Arturai, sikart tu neteisus, nebent inicijuotum Lietuvos zurnalistu ir leideju etikos kodekso pataisas siu straipsniu, kurie, mano nuomone, yra prasmingi:

    „9 straipsnis.
    Prašydamas informacijos, žurnalistas turi prisistatyti savo pavarde, nurodyti redakciją ir pareigas, įspėti žmogų, kad jo žodžiai gali būti viešai paskelbti visuomenės informavimo priemonėse.“ taip pat
    „15 straipsnis.
    Žurnalistui, viešosios informacijos rengėjui dera nurodyti, kas jam suteikė informaciją. Todėl jis turi gauti leidimą iš informaciją suteikusio asmens remtis jo vardu. Jeigu informacijos šaltinis prašo išlaikyti jo vardą paslaptyje, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas neturi teisės jo atskleisti. Tokiu atveju, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas prisiima teisinę ir moralinę atsakomybę dėl skelbiamos informacijos.“

    mano atveju pries pusantru metu ar daugiau zmonai paskambino l-ryto zurnaliste pociene, kuri rase uzsakomaji straipsni apie tai, kad mano zmona voge autorinius kurinius. ji su zurnaliste kalbejo pirma karta ir tikrai negalejo pati suprasti, kad visa, ka ji kalbes, bus publikuota ir dar su nuoroda jos vardu. nors ten kazko ypatingai purvino straipsnyje nesigavo :), taciau, pamenu, jausmas tikrai nekoks, lygtai butum purvu apipiltas, kai privataus pokalbio detales yra viesinamos. juk jei zinotum, kad tavo pokalbis bus publikuojamas, tai kitaip parinktum zodzius, bent jau atsakingiau, cia lygiai panasiai, jei tenka paciam rasyti straipsni, juk tada irgi atsakingai parenki zodzius, nes zinai, kad jie eis i eteri.
    todel manau, kad zurnalisto pareiga perspeti zmogu, kad pokalbis bus publikuojamas ir gauti leidima naudoti gauta informacija, yra prasminga. juk laisva spauda yra ne vien paprastas verslas, kaip pats, Arturai, neseniai sutikai, juk tai yra ketvirtoji respublikos valdzia… ar ne? :)

  • Anonimas

    pritariu Donatui.Antra vertus,jei ir išsireiškė gerb.treneris kiek neapgalvotai,žurnalistui nebūtina,kai šuniui pasigriebus kaulą,lekti ir kuo greičiau paskelbti“sensaciją“.Del LŽLEK veiksmų vertinimo susilaikysiu,bet,kad žurnalistas“pakišo“ Garastą-faktas.

  • Anonimas

    negali buti kiekvienai situacijai taisykle ar istatymas, dar yra ir supratimo jausmas, butu galima sakyti – protingumo kriterijus ar pns. va gerb. Vladas pasake, ka nuosirdziai galvoja, a kazkas pasidare is to reklama, ir paaiskejo kad dar lietuvoje yra tarnybu, komisiju, kurioms darbo truksta. pamoket pona Vlada, kita kart Vladas arba isvis nekalbes arba kalbes taip, kad ziovaut galesit :) O man patiko, ka Garastas pasake, pasake tai ka galvoja, ir toj kalboj buvo daug tiesos Zalgirio klubo atzvilgiu! tai pasakyt irgi reikejo turet DRASOS!

  • Jeigu keli juodieji primuša baltąjį, tai čia chuliganizmas, bet jeigu atvirkščiai – tai jau rasizmas. :] Turėkit proto gerbiamieji. Beto Nobelio premijos laureatas prof. D. Watsonas, vienas iš DNR spiralės atradėjų visai neseniai pareiškė, kad juodoji rasė niekada neprilygs intelektualumu baltajai – paprasčiausiai jų evoliucija buvo orientuota fizine kryptimi. Tai negi ir jis rasistas?

  • Anonimas

    Etijkos? (Įprotis – antraštes skaityk 2 kartus :)).

    O dėl pastebėjimų, Artūrai, manau esi visai teisus. Kažkaip pasidarė „gero tono ženklu“ pastaruoju metu „statyti į vietą žurnalistus“. Visiems… Nuo Valinsko iki LŽLEK. Gal ir nesu ekstazėje nuo to kas ir kaip pastarąjį penkemetį rašoma, bet dar keisčiau, kai ir „kastos“ jau niekas praktiškai nebegina. O gal jos nebėra, paprsčiausiai…

  • Pritariu Vladui, kad žurnalistas „pakišo“ Garastą, tik nežinia, ar iš nepatyrimo, ar specialiai… Juk būna tokių pokalbių, kai suvoki, jog jeigu tikrai parašysi viską, ką tas žmogus sakė, kils gal ir ne karas, bet tokia košė užvirs… Neseniai kalbinau du vienas kito atžvilgiu priešiškai nusiteikusius asmenis ir jeigu būčiau parašiusi viską, ką jie apie vienas kitą prišnekėjo, tai iš teismų neišeitume, greičiausiai, visi trys.
    Nebent norėtum gerai pamokyti, ar (neduokdie) atkeršyti, tada cituoji žodis žodin, mykimas mykiman.
    Beje, iki šiol tos litanijos su įspėjimu prieš prašydama informacijos netaikydavau. Kol kas problemų neturėjau, bet manau, kad dėl viso pikto reikia įprasti…

  • Anonimas

    dar siulau komisijai irasyti toki punkta, kad zurnalistas pries pokalbi „Teve musu …“ sukalbetu, siaip profilaktiskai, uz busimas nuodemes..

  • Pingback: Anonimas()

  • Anonimas

    Labai geras sprendimas. Jei kažkas nesugeba jo suprasti, tai tik labai gerai atspindi kokio lygio „žurnalistiką“ met turime Lietuvoje.
    Girtam asilui aišku, kad jei pokalbį ruošiamasi publikuoti tai dėl to reikia įspėti, bet gal ne visų suvokimas siekia girto asilo lygį :(
    Karteėl nuleista taip žemai, kad žemiau turbūt nėra kur, todėl reikia tik džiaugtis „žurnalistų statymu į vietą“ — gal pagaliau išmoks dirbi civilizuotai.
    Svajuko dramblionės, žinoma… :(

  • Anonimas

    Fredis taikliai pastebejo apie ‘kasta’…
    paskaicius komentarus delfyje atrodo, kad jei tai isteriskai klykianciai miniai numetus gyva zurnalista, suestu kaulelius ir apsilaizytu.
    Atrodo, kad dabar Lietuvoje visiems bus tiek geriau, kiek zurnalistam blogiau.
    Labai greit visi iprato prie tikros spaudos laisves ir jau nepamena, kaip skaite atsviestas broshiuras pasislepe….

  • Anonimas

    tikrai nesu žurnalistas anei rašytojas,todėl galiu spręsti tik diletantiškai.Mano galva,tai kad interviu duodantysis nebuvo įspėtas,kad jo žodžiai bus spausdinami,nors ir žinojo,kad kalba su žurnalistu,nėra lemiantis faktorius.Ne maži vaikai esam.Galų gale pasikarščiavęs į ragelį gali leptelt ko nors ir ne spaudai,bet tada reikia greitai susitvardyt ir paprašyt,kad kai kurie interviu pasažai nebūtų spausdinami.Jeigu tai nepadės – ką gi,tada priminkit žurnalistui,kad nebuvote įspėtas.Jeigu vis tiek išspausdins – daugiau interviu šiam leidiniui nebeduodat,išaiškindamas reikalo esmę ir priežastis.O „žurnalistiką“,kaip rašo Rimantas,mes tikrai neturime kažkokio išskirtinio lygio.Kokio lygio tada pas mus Seimas,policija (patiko užvakarykštė A.Maldeikienės istorija „Delfyje“),teismai,VSD?

  • Visgi derėtu prisiminti, kad absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma nėra įpratusios prie netikėtų žurnalistų skambučių žvaigždės ar visuomenės veikėjai.

    Iš draugiškai užkalbinusio žmogaus, tegul ir žurnalisto, jie nesitiki kiaulystės, nes iš esmės pasitikėti žmonėmis yra normalaus žmogaus reakcija..

    Ir tik nudegęs asmeniškai jis suvoks, kaip žiauriai apsišovė…V.Garastas – puikus to pavyzdys.

    Būtent todėl nepatartina ekspromtu atsakinėti į visokių žurnalistais prisistačiusiais telefono pašnekovų klausimus.

    Net jeigu atsakysite nuosekliai ir protingai, nėra jokių garantijų, kad iš jūsų pokalbio nebus išspausdintos tik tos vietos, kur jūs mykėte „ėėėė…, na… žinote“, „..hhmm, hhmm, net nežinau, kaip čia geriau suformuluoti…“ ir pan., su komentarais, iš kurių bus aišku, kad nieko protingo jūs daugiau ir nepasakėte..;)

    Todėl geriausia yra valdininkų taktika šiuo atveju – reikalauti išankstinių klausimų raštu ir bendrauti tik jų ribose ir pasiruošus.

  • Ramune, siuo atveju tikrai „specialiai“. Pazystu ta zurnalista ir su Garastu ne karta teko bendraut. Tokiais atvejais tekstas spausdinamas idealiai tiksliai, o is teksto akivaizdu, kad kamantinejamas Garastas buvo isvestas is kantrybes. Ir neishlaikes asmenishkai uzhvaziavo ant zurnalisto: „Pacane, ka man aishkini“ ar kazkas tokio. Mano nuomone, jei ne tas „asmenishkumas“, nebutu nieko buve. Gedas jaunas, bet jau pakankamai patyres, tikrai atskiria, ka rashyti, o ka geriau nutyleti. Siuo atveju pasirinko nenutyleti.

    O jei grynai is profesines puses, tai neteisinga buvo, kad zurnalistas paskambino Garastui is anksto nusprendes, kas yra teisus, o kas ne. Is esmes, vienintelis skambucio tikslas buvo prisikabinti prie Garasto del isvakarese per kazkokia TV laida pasakytu zodziu. Garastas galejo tik pakartot ta pati, ka jau buvo televizijoje pasakes. Nieko naujo. Niekas siaip neskambina zmogui vien del to, kad pakartotu jau girdetus zodzius. Jei nagrinet tema, galima paskambinti Garastui, kritikuojamo Žalgirio atstovams ir pateikti abi pozicijas. Siuo atveju žurnalistas pats tapo Žalgirio advokatu.

    Aishku, galimas ir kitas variantas. „Kauno diena“ yra „Žalgirio“ informacinė rėmėja. Tad sąmokslo teorija gali būti tokia, kad po laidos kažkas nepatenkintas is klubo aplinkos paskambino į laikraštį ir paprašė „sudirbt“ Garasta dėl tu žodžių. Kaip žurnalistui, man tokiom teorijom tikėti nesinori.

    O šiaip zmogiskai gaila Garasto, nes jis pastaruoju metu kaip tik vengė kalbėti su žurnalistais, stengėsi kuo mažiau turėt reikalų. Jo pozicija pasikeitė po to, kai Vakaro žinios neteisingai išspausdino žodžius. Na bet pradėjo šnekėt, ėmė karščiuotis ir prišnekėjo, ko prišnekėjo.

  • Anonimas

    Daliau, jeigu pažįstate ir žurnalistą, ir Garastą, tai esate tikras lietuvis, mokantis gimtąją kalbą. Pademonstruokite tai…

  • Anonimas

    Būtų paprasčiausia, jei žurnalistui būtų nustatyta pareiga pasasisakyti ne tada kai jis įrašinės, bet tada, kai neįrašinės. Visi žinotų, kad jeigu žurnalistas nepasakė, kad neįrašinės, reiškia įrašinės ir galima tikėtis išvysti save visam gražume.

    Jeigu nepažįsti žurnalisto asmeniškai, jei nesi jo draugas, jei nesi vyras ar žmona, žinok, kad tavo žodžius jis visada gali panaudoti. Jeigu taip nepatinka, nekalbėk.

    Gediminai, respects. Tu tikrai nekaltas, dėl to, kad Garastas yra linkęs į rasistinius pasisakymus.

  • Anonimas

    Perskaičiau visus komentarus ir man iškilo klausimas, ką daryt tokiu atveju, kai į valstybinę instituciją paskambinęs žmogus neprisistato, kad yra žurnalistas, tačiau kitą dieną randi straipsnį laikraštyje „Pasak tos ir tos institucijos darbuotojo, yra taip ir taip“, ir tada supranti, kad skambino žurnalistas, neprisistatė, ir galbūt dėl neapdairumo arba nekompetencijos, straipsnyje padarė ne esminių klaidų, tačiau šiek tiek sumaišė faktus, dėl ko tavo valdžiai iškyla klausimų ir turi eiti aiškintis. Arba tokiu atveju, kai gautą informaciją žurnalistai pateikia maždaug taip „Valstybinės X insitucijos pozicija šiuo klausimu yra tokia…“, nors iš tiesų, institucija tokios pozicijos oficialiai nėra išreiškusi.. Gerai, kai žurnalistas prisistato ir jam pokalbio pabaigoje gali pasakyti „Mano išsakyta nuomonė nėra oficiali institucijos pozicija, jeigu norite oficialios kreipkitės į Viešųjų ryšių skyrių“, tačiau kai žurnalistas neprisistato, arba nekreipia dėmesio į paskutinį sakinį, iškyla daug abejonių dėl šiandieninės žiniasklaidos korektiškumo ir savojo etikos kodekso laikymosi.

  • Anonimas

    Taip, visiskai pritariu, pati norejau parasyti komentara abiejomis temomis. Tokios sudeties, kokia dabar yra ZLEK yra absoliuciai nekompetentinga daryti sprendimus del zurnalistu ir leideju etikos. As skaiciau Sodoma ir Gomora ir sitame leidinuke ne tik buvo kurstoma neapykanta konkreciai homoseksualams, bet ir apskritai – vaikams, moterims. Toki zodi kaip „benkartas“ Gajauskaite vartoja be jokios grauzaties. Be to, sudarytoja be jokios sirdies grauzaties daro plagijatą – idejo „geju manifesta“, ji dar „pagrazindama“, iskraipydama jo teksta, prasme (tekstas atsirado kaip satyrinis kurinys, iliustruojantis absurdiskus tokiu kaip Gajauskaite ir Co produkuojamus stereotipus/fobijas)ir net nenurodo saltinio bei autoriaus! Gal tiesiog Gajauskaite mano, kad homoseksualams autoriu teises nepriklauso?! Bet ka po velniu mano ZLEK apie plagijata???
    O Garasto „samprotavimus“ apie „juodasiknius“ paskelbti buvo visuomenes interesas. Negi ZLEK neberupi visuomenes intereso gynyba, negi rupi tik Garasto „balta sikna“?
    Zodziu, butina esmine ZLEK pertvarka!

  • Anonimas

    Džina, tik nekaltas anoniminis pastebėjimas…
    Kaip dirbančiai Atgimime žurnalistei (rašto ir minties sesei) švepluoti yra mažų mažiausiai negražu…

  • Anonimas

    Ramune, viena yra informacijos atranka (t.y. rasyti arba nerasyti apie asmeniskumus ir asmeninius nesutarimus ir apskritai, kokia info deti i straipsni, o kokios ne), o kita yra rasyti tai, kas yra visuomenes interesas. Kodel zurnalistas turi slepti, kai aukstas pareigas uzimantis viesas asmuo, autoritetas daro rasistinius pareiskimus? Visuomene turi zinoti, is kokio molio sulipdytas tas autoritetas.
    O tai, ka Tu kalbi apie „savicenzura“, kai samoningai nededi kazko, kas „gali uzvirti kose“, tai galiu pasakyti, kad prisiimi didele rizika, nes galbut net esi per drasi ir per labai pasitiki savo „akimis“. Pirma, cenzuruodama pasnekovu mintis nebeatspindi kaip yra is tikruju (zurnalistas turi siekti atspindeti tikrove), antra, jei zmogus kalba su zurnalistu, dazniausiai jis galvoja, ka jam sakyti ir tai sako, nes nori, kad tam tikros jo mintys patektu i viesuma. Be to, „koses uzvirimas“ labai daznai iseina i gera. Garasto atvejis, „Sodoma ir Gomora“ atvejis man padeda suvokti, kas yra kas Lietuvoje. O zurnalistus kaltinti lengviausia dle kosiu, nors media tera tarpininkas.

  • Anonimas

    lv: skirtingas estetikos suvokimas :) Neturiu nieko tiek prieš „sveplą“, tiek ir prieš nešveplą kalbą :) Nesergu lietuvių kalbos išnykimo liga. Ir tas, ir anas variantas turi savo „šarmo“, mano akimis žiūrint :)

  • Anonimas

    Ne ta esmė. Esmė turinyje ir jo rimtume, išreikštume.
    Jei neskiri dėmesio pateikimo kokybei, tai galbūt taip pat neskiri dėmesio ir pačiam turiniui, jo kokybei…?
    Prie (r)aiškios minties dera (r)aiškus raštas.
    Pacituosiu vieną žmogų (veikiau mintį):
    „We’ve found by experience that people who are careless and sloppy writers are usually also careless and sloppy at thinking…“

  • Anonimas

    Kaipgi ne ta esmė? Taigi ta pati estetika – kaip kas suvokia tą raiškumą :) man raiškumas yra sakinio konstrukcija, minties grynumas, o ne švepla ar ne švepla kalba.

  • Anonimas

    Ačiū.
    (už raiškų žodį be abejo :-)).
    Atsirinkit jūsų manymu ir akimis šio blog’o solidžiausius rašytojus (įskaitant ir autorių) ir minties skleidėjus (tikrai be manęs) ir išsiveskit statistiką, kiek jų švepluoja…
    Atsiprašau Artūro už „tvarkdarystę“ ne savo valdose.

  • Anonimas

    Račas nešvepluoja, užtat jo bloge įdėta viena švepla kažkieno citata atrodo coool:)

  • Anonimas

    ziuriu, cia daug kietu ziniakslaidos specui susirinke – ka turi pasakyti pasnekovui paskambines zurnalistas, koki balso tembra nustatyti…

    bet juk ir taip aisku, taisykle dar atejusi is gatves ir perteikiant zargonu – „turi atsakyti uz bazara“..

    Problema ne zurnalistuose, kurie nuciumpa ir paskleidzia „juodasikniuose“, problema tuose zmonese, kurie kalba taip, kaip paprastai nebent kalbama prie alaus bokalo tarp ypac geru draugu, bet ne paskambinus zmogui, prisistaciusiam, kas jis yra ir kur dirba…

    Kitas dalykas – del perspejimo, kad pokalbis bus irasomas… Kiekvienam bent minimaliai ismananciam psichologija, aisku, kad tokie perspejimai zmogu trikdo (jei kas buvo kada uzeje i STT ir dave parodymus, turbut pamena apie perspejima, kad pokalbis su tyreju yra irasomas, ir tai gana daznai suvaidina visai ne toki efekta kokio tikimasi – zmogus uzsisiuva burna ir kuo maziau komunikuoja, kad tik is burnos neisprstu tai, kas galbut yra kokia metafora, bet del ko paskui reikes aiskintis n kartu).

    Simta kartu teko matyti kaip zmogus isitempia pries kamera, kokia nenaturali povyza tampa, kai mato, jog bus fotografuojama, kaip mikcioja, kai mato prie burnos prideta diktofona. Jei zurnalistas nori gyvo pokalbio, o ne standartiniu fraziu rinkinio, jo darbo irankiai neturi matytis. Vienas dalykas yra oficialiu interviu emimas, kitas dalykas – painiu istoriju narpliojimas. Kai pasiziuri „Abipus sienos“ ar „Sroviu“ reitingus, supranti, kokia gi vis del to didziule jega turi pasleptos kameros faktorius, ir kiek gyvasties tai inesa…

    Kalbannt apibendrintai – nezinojimas netaleidzia nuo atsakomybes..Juk megstama tai prikisti pilieciui kuris to nezinodamas nusizengia kokiam istatymiuksciui. Pasiteisinimas „as nezinojau: juk bus isjuoktas, ar ne? Taip yra ir su ziniasklaida – jei zurnalistas skambina telefonu ir prisistato, vadinasi, jis ne siaip sau skambina, vadinasi, reikia itempti demesi ir ebndrauti arba atsisakyti bendrauti. Bet nesiskųsti paskui, kad zurnalistas ji dar ir turėjo ispeti, kad jo zodziai bus paskelsiti viesumon, tai mazu maziausiai juokinga…

  • Anonimas

    Žurnalistai, galvokit ką rašot, kaip rašot, apie savo aroganciją ir tikėjamą nebaudžiama galia „sudirbti“. Laikraštis išpūtė skandalą šalies mastu, bet neteko mažiausiai 2 skaitytojų (vienas jų – aš), ir dabar nemokamas „15 minučių“ bus puikus pakaitalas jau seniai neįdomiai „Kauno dienai“.
    Regioninis laikraštis sudirba žmogų, kuris Kaune laikomas hmmm.. – pusdieviu, na išties, tas žurnalistas turėjo būti beprotis, o redakcija – išprotėjusi.

  • Anonimas

    indie,
    yra dar ir kitas dalykas.
    Kai tau paskambina (man tai tikrai dažnai skambina), – tam žmogui stengiesi pirmiausiai jam kaip žmogui (ne žurnalistui) suteikti daugiau informacijos (nes pavyzdžiui mano srityje, kuria dabar žmonės labai domisi ir jaučiasi, kad toje srityje yra žinovai, vos ne visi… kaip ir medicinoje pvz.) ir ypač koncentruojiesi į mitų visokių tuo metu visuomenėje sklandančių paaiškinimą (kas nėra susieta su tiesioginiu skambučiu).
    Kadangi mano darbo tema šiandien (būtent šiandien, o ne vakar ar prieš 10, 20 metų, kuomet toje temoje taip pat dirbau) visuomet būna žmogui įdomi, tai pokalbis užsitęsia tol, kol ar tai aš turiu laiko, ar tas žmogus, t.t. jei tas žmogus būna žurnalistas.
    Paprastai žurnalistus domina mano darbo pradžiamokslis, kas mane domino prieš 15, 20 metų (dabar tai yra jau „dašutę“ visuomenėje, t.t. ir žurnalsitams), – tai būtent tas pradžiamokslis iš viso pokalbio „užsilieka“ šiandien pas tą žmogų, t.t. žurnalistą šiandien.
    Ir labai maloniai nustembu, kai straipsnyje papatau, kad yra užčiuopta daugiau nei pradžiamokslis (nes kaip sakoma paskaitoje kiekvienas išgirsta tik tai, ką girdėti jau yra subrendęs).
    Bet čia aš kalbu apie tai, kai skambina žmonės norėdami gėrį gyvenime skleisti. Čia jau kiti klausimai – subtilybių (ko žiniasklaidoje šiandien labai ir labai trūksta).
    Bet politikams ir kitiems, kurie yra panaudojami blogiems žiniasklaidos savininkų (ar žurnalisto) tiklsui siekti – čia būtų kita kalba.
    Pir muoju atveju mes už gėrio sklaidą paprastai net pinigus mokame, o kai paskambina ir tai daro nemokamai – mes tik džiaugiamės.
    Todėl man keista būna, kai bendrauti su žurnalistu atsisako. Ar rodytis TV.
    Pirma, tai tie žmonės, kurie už gėrio visuomenėje skelbimą nemoka žiniasklaidai. Ir iš vis jiems tai – svetima yra iš esmės.
    Arba bijo save parodyti – yra prasikaltęs, bijo atpažinimo.
    Na o tuo antruoju atveju, kai kalba eina apie demonizaciją visuomenės (gebelsinio tipo žiniasklaidos dalį) – to iki šiol neteko patirti (jei mane iki šiol norėdavo sunaikinti – o tai būna dažnai, kai esi šakos lyderis, – iki šiol tai darydavo be žiniasklaidos pagalbos), žinoma, tuomet reikėtų būti labai atsargiam. Juk tuomet iš konteksto bus išimta tas kas jam reikalinga ir neišsiginsi, nes tai bus įraše (kaip žinia visame kontekste tai gali būti niekai, o kai išimta – kriminalas).

  • Anonimas

    dar karta pakomentuosiu, jei leisit…
    mieli tautieciai, tie kurie pasisako, kad zurnalistas neturi perspeti, kad pokalbis bus publikuojamas, ir turintis automatu publikuoti viska, apie ka jis sneka… :) jus teigiate, kad bet koks zurnalisto pokalbis yra publikuotinas? juk jei zurnalistas rengia straipsni, jis gali tureti n pokalbiu, is kuriu tik keleta panaudos straipsniui, o kiti jam reikalingi paciam susiformuoti nuomone, susigaudyti sutuacijoje ir t.t. kad jam tas butu lengviau, jis neperspeja pasnekovo, kad pastarasis bus publikuojamas, taciau gauna uz tai znogiskesne kalba ir lengviau suprantama info. bet gauna tai sau, o ne viesumai. o kai perspeja pasnekova, kad pokalbis bus publikuojamas, tada gauna atitinkamai atrinkus zodzius – gal jie sausesni tada gaunasi, bet juk pasnekovas nenori visuomenei pasirodyti ‘netasytas’…

    mano zmonos atveju, kaip l-ryto zurnaliste kalbejosi su ja, tai pokalbis vyko, ar apskritai zurnalistei verta rasyti ta straipsni, nes jo tema – kad mano zmona yra vagis – yra is pirsto lauzta. zmona su ja kalbejosi tikslu ne patekti i spauda, bet kad irodytu, kad tema parenkama tendecingai, pagal spec. uzsakyma. taciau kai pati zurnaliste prisipazino, kad ja itikino zmonos argumentai, bet ji nerasyti negali, nes toks jos laikrascio valdzios nurodymas – na tada pasidare aisku, kad nieko cia nepakeisi. taciau is zmonos gauta informacija ir ka ji kalbejo, zurnaliste panudojo pries ja straipsnyje, kai tuo tarpu zmona kalbejo, kaip minejau, ne tikslu patekti i spauda, bet itikinti pacia zurnaliste.
    stai kodel reikalingas toks reikalavimas, kad zurnalistas privalo perspeti pasnekova, kada jo pakalbis bus publikuojamas, o kada ne. is jis toks itvirtintas zurnalistu etikos kodekse.

    jei Arturas nenori visu savo busimu pasnekovu isbaidyti, tegul geriau neissiduoda, kad jis gali publikuoti pokalbi pries pasnekovo valia, jo neperspejes, kitaip jis net ir prie kokio alaus bokalo po krepsinio gaus tik sausa atsargu pokalbi. as pats su Arturu buvau susidures, kai padejau rinkti parasus del leo-lt atsaukimo, taciau net nepagalvovau, kad viska, apie ka su juo kalbejausi, jis gali panaudoti spaudoje. juk apie tai neperspejus, tai butu paprasciausiai neetiska.

    toki pat neetiskuma komisija pripazino ir su Garastu kalbejusiam zurnalistui… taciau jei jis specialiai, vykdydamas kazkieno nurodymus, norejo pakenkti Garastui, tai neperspejo Garasto del publikavimo samoningai. nors samoningai ar ne, tai vistiek yra etikos pazeidimas… kaip minejau, laisvoji spauda (jei ji is tikro vis dar yra laisva, o ne uzsakymu vykdytoja:) yra ketvirtoji valdzia, tad tokios etikos privalo laikytis, kaip jos privalo laikytis ir kitos trys valdzios…

  • Anonimas

    Donatai, mano galva, Jūs painiojate kelis esminius dalykus. Toli gražu ne visi žurnalistai yra „užsakomieji“, t.y., vykdo kažkieno užsakymus ir rašo pagal iš anskto kažkieno sugalvotus scenarijus.
    Niekas neneigia, kad reikia perspėti žmogų, kad pokalbis bus publikuojamas, dar daugiau – jei pašnekovas klausia, visada nurodau, kokia forma bus pateikta informacija. Pašnekovai dažnai neperspėjami ne todėl, kad redakcija ar redakcijos reklamos skyrius yra suplanavęs ant kažko „drėbtelti“, o todėl, kad pašnekovai turi skirtingą socialinį ir viešumo statusą. Garastas tikrai atsidūrė ne tokioje situacijoje, kokioje buvo Jūsų žmona, kuri, kaip rašote, apskritai pirmą kartą davė interviu žurnalistei (ir dar, kaip tvirtinate, „užsakytai“). Garastas nuolat bendrauja su žurnalistais, anksčiau tai jam problemų nekėlė, o dabar, kai leptelėjo rasistinį pareiškimą, kuris sukėlė skandalą net ir už Lietuvos ribų, kalčiausiu liko žurnalistas. Taip, formaliai tai yra etikos pažeidimas. Ir neginčiau to žurnalisto, jei šituo atveju nebūtų aiškaus visuomenės intereso ir tas žurnalistas taip būtų pasielgęs su kitu žmogumi, pasinaudodamas jo neišmanymu. Deja, Garastas tikrai nėra šis atvejis.

    Reikia suprasti, kad kai nusprendi duoti interviu žurnalistui, kuris paskambina ir prisistato tau kaip vienos ar kitos redakcijos žurnalistas, tai „ne spaudai“ nebūna.
    Žurnalistui turi būti prieinama informacija kaip ir kiekvienam kitam piliečiui. Negali būti jokių šnabždėjimų žurnalistui į ausį, nes žurnalistai nėra jokia išskirtinė kasta. Jie mediatoriai – tarpininkai, kurių darbas yra pranešti piliečiams tai, ko paskiras pilietis sužinoti neturėtų laiko. Ir tai, ką žurnalistas išsaugo paslaptyje, jam pačiam gula ant sąžinės ir reputacijos, nes žurnalistui viešumas ir skaidrumas – auksinė taisyklė.
    Visai kas kita – žurnalisto vaidmuo ir gebėjimas skirti privačius interesus nuo viešų (kaip valstybės tarnyboje). Žurnalistas gali būti ir tėvas, ir motina, ir vyras, ir žmona, ir draugas (-ė), ir užsiimti visuomenine veikla. Tad žurnalistas tikrai neskelbs bet ko (pvz., Jūsų asmeninių pokalbių prie alaus bokalo).
    Kita vertus, galimas ir toks informacijos rinkimo metodas ir dėl jo etiškumo ietys laužomos visame pasaulyje (kai esant aiškiam visuomenės interesui slepi esąs žurnalistas, nes kitaip reikiamos info negausi).

  • Mielas Donatai, atsiprašau, bet vėjus kalbate. Juk V.Garastas su žurnalistu ne prie alaus bokalo kalbėjo. Žurnalistas jam paskambino, aiškiai prisistatė. Todėl, kaip jau esu sakęs, turėjo teisę skelbti tai, ką iš žurnalisto V.Garasto išgirdo, nebent šis būtų aiškiai pasakęs, kad šis pokalbis ne spaudai.

    Tokia yra normalių žurnalistų normali darbo praktika. Nežinau, kaip ten buvo su Jūsų žmona, tačiau jei ji būtų pasakiusi, kad tai ką ji kalba, nėra skirta spaudai, manau save gerbianti ir etikos besilaikanti žurnalistė nebūtų nieko, iš to, ką išgirdo citavusi.

    Nežinau, ar sąmoningai norite visus kladinti, ar iš tiesų nežinote, kas yra normali ir etiška žurnalistika. Ji neturi nieko bendra nei su pokalbiais prie alaus, nei su parašų rinkimų, nei su ėjimais į vakarėlius. Taip, visose paminėtose vietose galima sužinoti visokios informacijos, tačiau normalus žurnalistas niekada nepakiš savo informacijos šaltinio ir norėdamas ką nors parašyti, ieškos patvirtinimo. O jei neras, gando nerašys, nebent pats informacijos šaltinis leistų.

    Patikėkit, kiekvienas žurnalistas žino dešimt ar net 30 kartų daugiau informacijos, nei parašo. Ir dažniausiai taip atsitinka, kai žurnalistas, norėdamas nepaslysti kalba „off the record“ – tam kad išsiaiškintų, kas jam neaišku, sužinotų tai, kas viešai neskelbiama, kad žinotų kontekstą.

    V.Garasto atveju nieko panašaus nebuvo. V.Garastas yra oficialus asmuo, ne pirmą kartą bendraujantis su žurnalistais, įskaitant ir G.Reklaitį. Ir tai, ką jis pasakė žurnalistui telefonu, nebuvo pokalbis prie alaus.

    O šiaip jau tai V.Garastui pagal pareigas net prie alaus nederėtų taip kalbėti:)

  • Anonimas

    Manyčiau, kad Donatas siekia teisingumo ir padorumo, bet tai idealistinis siekis, deja,… kuris, mano supratimu, neabejotinai teisingas, bet nepasiekiamas.

    Man kilo kita mintis, ar laikraštis neša kokią nors atsakomybę, viešindamas rasistinę, fašistinę, rasinę ar kitokią diskriminaciją kurstančią informaciją? Mano supratimu atsakingi yra abu: Garastas už tai, ką kalbėjo – leidinys už tai, ką spausdino. Žurnalistas turėjo perduoti atitinkamoms institucijoms.

    Ar aš nebūčiau kaltas, jei spausdinčiau ir viešai platinčiau Hitlerio ar dar kieno nors mintis propaguojančias karą, rasinę ar kitokią nesantaiką? Ar aš nebūčiau kaltas ar kuom nors kaltinamas? Ar aš galėčiau pasiremti žurnalistine teise nenurodyti informacijos šaltinio ir taip pat sėkmingai platinti tą pačią info išgalvoto asmens žodžiais…

    taip taps galima viskas, pamąstykim….:)

  • Vaidai, skaitykite Visuomenės informavimo įstatymą -ten aiškiai nurodoma, kas už ką atsako.

    Ir beje, „Kauno dienos“ žurnalistas juk nurodė, kas buvo šaltinis…

  • Anonimas

    Berods, tas „Kauno dienos“ žurnalistas – Gediminas Reklaitis (t.y., ne V.Rėklaitis).

  • Ačiū, Džina, pasitaisiau:)

  • Anonimas

    Gerb. Artūrai, paskaičiau ir truputį nesusivokiu, gal galite patikslinti straipsnį?

    Jei teisingai supratau įstatymą, tai leidžia 54 straipsnio pirmos dalies 7 punktas? – Viešosios informacijos rengėjas ir (ar) viešosios informacijos skleidėjas neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jis nurodė informacijos šaltinį, o ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas.

    Bet ten radau ir 19 straipsnį 1 dalies 3) punktas – Visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje: kurstomas karas ar neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėtis, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. To paties straipsnio 2dalis – Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

  • Anonimas

    belieka tik patarti Arturui ir kitiems panasiai siuo klausimu mastantiems zurnalistams pakeisti savo, kartoju, savo etikos kodeksa, t.y. bent jau 9 ir 15 straipsnius. o pries siulant juos keisti, dar karta pagalvoti, kodel jie tokie buvo ten yra irasyti… kitaip pamastymai, kad uztenka tik prisistatyti, o jau pats pasnekovas turi susigaudyti del publikavimo galimybiu yra tik pilstymas is tuscio i kiaura…
    o kas del etikos, tai jei visi zurnalistai, kaip ir beje kitu profesiju zmones, butu etiski is prigimties :), tai nereiketu jokiu etikos kodeksu apskritai, nes neiskiltu neetisko elgesio problemu. taciau realiame gyvenime taip nera. salia normaliu, etisku zunalistu (tokiems, beje priskirciau ir Artura:) egzistuoja ir korumpuoti zurnalistai, ir zurnalistai-reketininkai, ir zurnalistai, rasantys pagal uzsakymus ir t.t. tad tokie etikos kodeksai todel ir kuriami, kad butu kazkaip bent jau galima pazaboti ju elgsi… o etiskiems zurnalistams tai net neturetu buti problema… kaip beje ir kitu profesiju zmonems…
    sutinku su Vaidu, kad gal toks siekis ir yra realiame gyvenime nepasiekiamas, taciau, manau, tai nereiskia, kad jo neturetume siekti… ar ne, ketvirtosios valdzios atstovai?.. :)

  • Anonimas

    Su mass media kaip ketvirtosios valdzios koncepcija yra ir nesutinkanciu. Tarp ju – as :P :)

  • Anonimas

    mano nuomone, spauda, kaip peilis, gerose rankose atnesa zmonems nauda ir padeda gyventi, taciau blogose rankose – tai jau pavojingas ginklas, galintis net uzmusti zmogu. zurnalistas pagal savo profesija turi galimybe placiai skleisti savo mintis, tad jei ta galimybe jis panaudoja geram tikslui, tai atnesa nauda zmonems, taciau jei del korupcijos ar kt. priezasciu savo profesija naudoja piktiems tikslams, tai zmoniu gyvenima tik uztersia… gal ‘ketvirtos valdzios’ koncepcija ir nera visai tikslu, sutinku, taciau laisvoji spauda nera tik paprastas verslas, su tuo irgi turetumete sutikti. ir apsaugos mechanimai nuo laisvos spaudos panaudojimo blogiui irgi turetu buti. zurnalistu ir leideju etikos kodeksas, manau, ir yra vienas is tu mechanizmu…

  • Anonimas

    Donatai,

    parasyk nors viena sriti, kur etika ir yra Etika is didziosios raides? Kur visada galioja humanizmo/gerio/savitarpio pagalbos/visuomeniskumo principai? Svietimas/ Dvasininkija? Medicina?

  • Anonimas

    atvirai pasakius, nezinau… na, gal dalinai ten, ‘supuvusiuose vakaruose’, nes jie ten bent jau pilietine visuomene tikrai is esmes turi.

    kazkur skaiciau vieno aktoriaus pasakyma, kuriam pritariu, kad atgave laisve, mes praradome vertybes… zinoma, ir sovietmeciu ne visi zmones buvo etikos ir morales svyturiai, taciau musu laikais yra itin didelis noras gauti kuo greiciau pinigu ir/ar valdzios ‘einant per galvas’, ypac ‘jauno, ambicingo’ jaunimo.
    o daznai tai buna susije – jei nori buti etiskas ar moralus, neuzdirbsi tu ‘lengvu pinigu’, kuriuos uzdirba koruptoriai. lietuvos ziniasklaida tikrai nera isimtis tokiame kontekse.

    nezinau detaliu del Reklaicio interviu is Garasto, taciau is salies ziurint, susidaro ispudis, kad tai nebuvo ‘blogo vieso zmogaus, kenksmingo visuomenei, atskleidimas’ (kas butu viesas interesas), o daugiau kaip ispuolis, nukreiptas i asmeni siekiant ji diskredituoti. zinoma, gal as ir klystu, gal Garastas yra senas ziaurus uzsimaskaves rasistas, kuriam ne vieta musu visuomeneje? ir kuris tik didvyrisku jauno ir ambicingo zurnalisto deka buvo isvilktas i dienos sviesa :) gal… taciau po susidurimo su korumpuota zurnaliste ir uzsakytu is asmeniniu paskatu straipsniu, man tuo dabar sunku patiketi…

    is sveikinu Artura, kuris ne tik gina savo gildijos nari (nors gal ir nepelnytai, kas zino :), bet ir stengiasi, kad lietuvos ziniasklaida kuo daugiau normali, o ne uzsakomoji. taciau perspeti pasnekova, kad jo pokalbis bus publikuojamas, zurnalistas vis tik privalo… :) suprantu, kai prisistatai pasakydamas savo varda, pavarde ir pareigas su darboviete, esi jau labai pavarges ir dar vienas sakinys, kad pokalbis gali buti publikuojamas, gana vargina :))) taciau ne visi yra bendravimo su ziniasklaida specai, tad reikia atsizvelgti ir i pasnekovo interesus – vardan to bendro gerio ir savitarpio pagalbos…

  • Anonimas

    Labai daug visokiu nuomoniu skaiciau ir domejausi siuo reikalu,nes jis man labai skaudus.Tikrai zinau kad Gediminas saziningas,neparsiduodantis ir nereikia sakyti,kad jis tesugeba kazka“isprovokuoti“.Visada gerbiu p.A.Raco nuomone ivairiausiais klausimais,labai daznai ji sutampa ir su mano pamastymais.O tiesai pazvelgti i akis yra labai skaudu,taip pat ir gerbiamam p.Garastui.Na nereikejo to sakyti ir dar daugiau ,leisti sau izeidineti ,kad ir nepazistama zurnalista,juk Jus turite buti savo asmenyje kulturingas ,susivaldantis ir,pabreziu,taip pat etiskas zmogus,ko tikrai nepasakycaiu sekdama ivairius Jusu pasisakymus ne tik siuo konkreciu atveju.Nuopelnai nuopelnais,juos mes zinome,bet negalima prisidengus jais pasidaryti cinisku,kitu nevertinanciu zmogumi.Man labai apmaudu,kad visuomene gina tokius pasisakymus ir del to kaltina zurnalista.Labai gaila,kad mums labiau patinka netiesa,intrigos,apkalbos-o kai parasyta zodis zodin duotas interviu,pagal mus jis turejo buti pakoreguotas,pataisytas,tada zurnalistas turejo atsiklausti ir pan.Man labai daznai pasidaro geda ,kad esu lietuve…

  • Anonimas

    Donatai, galima pamanyt, kad LKF prezidentas pirma karta bendravo su zurnalistais ir nera specas.

    Ir zinot ka — tikrai ne, LKF prezidento rasizmas tikrai nera visuomenes interesas. Tai tik nekaltas zodzio „juodasiknis“ pavartojimas norint ivertinti zmogaus zaidima. Kaip sake mano kolege, po prokuraturos tyrimo paaiskejo, kad yra trys galimi zaidejo ivertinimo budai: geras zaidejas, blogas zaidejas ir „juodasiknis“ zaidejas.

    I’m out…

  • Anonimas

    Vitalija, kalba eina ne apie tai, kad zurnalistai taisytu ‘ne taip’ pasakytus zodzius, bet kad pries pokalbi perspetu, kad pokalbis bus publikuojamas, jei zurnalistas is tikro ketina publikuoti pokalbi, o ne skambina tik „tam kad išsiaiškintų, kas jam neaišku, sužinotų tai, kas viešai neskelbiama, kad žinotų kontekstą“ :)
    Dzina, sorry, you are out, but in may last… as neginu Garasto, kuris nepagarbiai atsiliepe apie juodos odos spalvos zaidejus, as smerkiu ji del to, kaip ir jus, taciau as giliai nesutinku su Arturo ir jusu teiginiu, kad zmones patys turi susigaudyti, kada juos zurnalistas publikuos, o kada ne. jei jau nori kietas zurnalistas, tai dar nereiskia, kad gali nesilaikyti zurnalistu etikos. is tai neturi priklausyti, ar bendrauji su ziniasklaidai ne viena karta davusiu interviu, ar tik su pirmakart duodanciu…
    kaip parase Vidmantas Valiušaitis straipsnyje ‘Publicistikos Maestro’ – „Žodis gali būti aštrus, bet jis turi būti švarus“, – savo žurnalistinės etikos nuostatą grindžia Juozas Kojelis.“

  • Anonimas

    Berniukai,tai sakykit kaip siuo atveju zodis budamas astrus gali buti svarus?Juk siuo atveju zmogus kalbejo astriai ,bet nesvariai.O kas del pasakymo kad publikuos ,tai dabar dziaukites p.Valinsko sprendimu-kiekvienas viesas asmuo bus saugomas savuju(juk negali zinoti ka i rimta klausima atsakys „garbus“ prisikeleliai),butinai reikes suderinti,kontroliuoti kad zurnalistai neuzduotu nepatogiu klausimu i kuriuos astrius ir svarius atsakymus bus sunku sugalvoti…

  • Anonimas

    sveiki dar karta, jau buvau nusprendes nebekomentuoti sio straipsnio, bet save pagavau, kad vis dar galvoju ta tema… tad, jums labai nesupykus, noriu dar isisakyti karta… :)
    man uzkliuvo ne tiek Garastas su kauno dienos zurnalistu, kiek Arturo pozicija, kad paskambines zurnalistas neprivalo perspeti pasnekovo, kad pokalbis bus publikuojamas, o pastarasis pats apie tai turi susiproteti, o jei nenori buti cituojamas, turi sakyti ‘cia ne spaudai’. nors zurnalistu etikos kodeksas kalba priesingai :)
    bet bala nemate to kodekso, suprantu, kad ne viska gyvenime pavyksta isprausti i kodeksus ir reglamentus. bet zmogus gyvendamas juk vis tiek vadovaujasi sveiku protu, ar ne? tad puikiai suprantu, kad kai 100-aji karta kalbiesi su viesu asmeniu, kuriam interviu – duona kadienine, tai toks perspejimas yra formalumas. taciau nesuprantu, kai toks pats darbo elgesys pritaikomas zmogui, interviu duodanciam retai arba net pirma karta. va cia ir turetu isijungti zurnalisto, jei ne atmintis del etikos kodekso, bet bent jau sveikas protas ir pagarba pasnekovui, kad perspeti ji del jo minciu publikavimo. nes, patikekit, zmogus negimsta su bendravimo su ziniasklaida patirtimi, tad vieni jos turi sukaupe, o kiti ne, ir tai naturalu.
    todel ir toliau manau ir kvieciu zurnalistus neignoruoti savo etikos kodekso, nepasisakyti viesai, kad jo nesilaikote ir nesistebeti, kad kazkas paskui uz tai gali bausti… :) rutininis darbas su viesaisiais asmenimis teneuzgozia bendros savitarpio pagarbos ir supratimo bendraujant su paprastesniais pilieciais :) …

  • Anonimas

    cia dar vienas straipsnis apie zurnalistu etika… o juk zurnaliste, matyt, yra ‘save gerbianti ir etikos besilaikanti’ :)))
    http://www.alfa.lt/straipsnis/10247851/?Psichoanalitikas.atsiprase.Kubiliaus.del.publikacijos.Lietuvos.ryte=2009-01-21_11-05