Artūras Račas

Po diskusijos su V.Laučiumi apie juoda-balta ir vienintelę tiesą bei po to sekusių kolegų pasvarstymų, jau buvau pradėjęs galvoti, kad Lietuvoje įmanoma normali diskusija. Tai yra, kai diskutuojama argumentais, tiksliai cituojant oponentą ir kritikuojant jo mintis, kartu pateikiant savo kontrargumentus.

Šiandien pasirodė, kad klydau, nes gerbiamo Nero Wolfe komentaras alfoje, kuriame niekingo A.Račo bandymas polemizuoti su plunksnos ir psichiatrijos grandu D.Pūru įvertinamas kaip primenantis „specifinę sovietmečio apologetiką, pastaruoju metu skleidžiamą kremliniukų“. Vien jau šios komentaro pradžioje esančios frazės pakaktų – nesuprantu, kam po to dar Wolfe vargsta…

Iš pradžių norėjau nereaguoti. Net buvo kilusi mintis pacituoti LTN direktorių A.Matonį ir tuo viską užbaigti. Nes su anonimais diskutuoti taip pat beprasmiška

Tačiau po to persigalvojau ir paaiškinsiu kodėl. Nusprendžiau atsakyti, nes Nero Wolfe nėra paprastas anonimas. Alfa jam leidžia būti anonimu, o tai reiškia, kad Nero Wolfe, kaip sakoma, atspindi redakcijos nuomonę. Kaip, pavyzdžiui, „Laiko ženklai“ „Lietuvos ryte.

Taigi, Wolfe stebisi mano argumentais apie sovietinį mentalitetą tvirtindamas, kad D.Pūras nekalba apie „sovietinį mentalitetą“ ir tuo neaiškina vaikų socialinių bėdų. Taip, D.Pūras nevartoja sąvokos „sovietinis mentalitetas“, tai – mano išradimas. Tačiau ar toks pluksnos meistras kaip Wolfe negali suprasti, kad nebūtina kartoti visko pažodžiui, kad egzistuoja apibendrinimai?. Jei tikrai negali, bandysiu paklausti jo paties –  kaip jis geriau apibūdintų visus D.Pūro išvardytus faktorius:

• „visuomenė jaučia keistą mielą nostalgiją ar prisirišimą prie sistemos, kuri žiauriausiu būdu mus išprievartavo“,
• „gyvenome santvarkoje, kuri mus išprievartavo ir atėmė iš mūsų pačius geriausius bruožus, o mes iki šiol dejuojame, kaip ten buvo gerai, nes ten galėjai būti visiškai neatsakingas už savo veiksmus, o vis tiek duodavo pavalgyti, kada nors nemokamą būstą, darbą“
• „iš žmonių buvo atimta galimybė vystyti pačius svarbiausius gebėjimus – privačią iniciatyvą, atsakomybę už savo veiksmus“,
• buvo slopinamas atsakomybės jausmas, nes reikėjo mechaniškai vykdyti nurodymus, ir tada atsirado bejėgiškumas, pasyvumas, tarpusavio nepasitikėjimas vieni kitais

Kaip gerbiamas Wolfe visa tai pavadintu vienu ar dviem žodžiais? Jis nevadina, tačiau paskui dėsto iš esmės tą patį: „Tokią visuomenę Lietuvoje per kolektyvizaciją, represijas, industrializaciją ir indoktrinaciją iš esmės sukūrė atėjūnai komunistai. Toje visuomenėje kasdienį žmonių gyvenimą labiau už kunigo žodį, mamos palaiminimą, senolių išmintį, mokytojo autoritetą ar daktaro patarimą ima veikti partija, skundas, tiekimas, apsvarstymai ir deficitas“.

Bet čia tarp kitko.

Gerokai svarbesnė yra kita Wolfe komentaro vieta, kurioje jis dėsto savo požiūrį į vaikus, šeimą, gatvę ir mokyklą:

• „Taigi kad ir kaip bei ką būtų linkę daryti ir elgtis dabartiniai vaikai, jie yra veikiami ne tik ir tiek savo žinių (filmų, komiksų, jutubo, MTV), bet šeimos, gatvės ir mokyklos, kurios nuo sovietmečio juk esmingai ir nepasikeitė: zekų žargonas ir panieka silpnesniam, zonos logika paremti grupuočių santykiai, teritorijų gynimas, dedovščinos skatinamas intensyvus svaiginimasis – visa tai, beje, jau buvo ir mano vaikystėje. Jei kažkas panašaus stebima ir „afroamerikiečių gatvės kultūroje“, tai jos išmokti (iš žinių) Lietuvos vaikams tikrai ne taip paprasta, kaip naujomis sąlygomis pratęsti tai, kas buvę jų tėvų vaikystėje“.

Man tikrai nuoširdžiai gaila Wolfe, jei jis savo vaikystę praleido tokioje šeimoje, tokioje mokykloje ir tokioje gatvėje. Dar labiau gaila jo ir jo vaikų (jei jis juos turi), jei jie auga tokiomis sąlygomis ir jei Wolfe šeimoje sovietmečiu ir dabar galioja aukščiau išvardyti „principai“.

Tada – taip, tada vilties jokios nėra ir D.Pūras teisus. Bet tik dėl Wolfe ir visų kitų, kurie gyveno ir tebegyvena tokiose šeimose.

O man, žinote, pasisekė. Mano šeima buvo kitokia. Nuo pat senelių, kuriuos pažinojau nuo vaikystės ir iš kurių labai daug išmokau. Ir mano vyresnieji vaikai dar spėjo su jais susipažinti ir taip pat šiuo to išmoko. Stebėtina, bet nebuvo nei zekų žargono, nei paniekos silpnesniam, nei diedovščinos, nei intensyvaus svaiginimosi. Bet buvo buitinės istorijos pamokos (apie stribus, partizanus ir nusikaltėlius bei ištremtą tetą su dėde, kurie berods kartą į penkerius metus grįždavo atostogų o prabėgus 25 sugrįžo iš Vorkutos visam laikui), buvo namų tolerancijos pamokos, buvo pakantumas asmeniniams sprendimams.

Visa tai, kaip teisingai sako Wolfe, tęsiama ir atsiradus vaikams. Jie naujomis sąlygomis tęsia tai, kas buvo normaliose Lietuvos žmonių šeimose. Tačiau jiems geriau, nes be to, ką jie jau žino iš šeimos, jie dar turi ir laisvę.

Nors ir tada tos laisvės buvo – pavyzdžiui, nenorėjau būti pionieriumi ir nebuvau. Ir klasėje tokių buvo trys. Kas nenorėjo stoti į komjaunimą – taip pat nestojo (aš galų gale įstojau, nes paprasčiausiai išsigandau, kad negalėsiu stotį į aukštąją mokyklą).

Wolfe tikriausiai buvo ir pionierius, ir komjaunuolis ir, jei spėjo – komunistas. Ir tikriausiai sakytų, kad tokia buvo aplinka.

Bet juk buvo A. Terleckas, V.Petkus, V.Bogušis, P.Cidzikas, pagaliau kažkur Lietuvoje užaugo V.Landsbergis… Ar Wolfe drįstų teigti, kad ir jų šeimos buvo tipiški „homo sovieticus“. O jei ne, tai ar gerbiamas Wolfe pripažinitų, kad asmeninės patirties negalima apibendrinti?

Tikriausiai ne, nes ignoruodamas mano teiginiu, kad šeima yra svarbu, Wolfe kažkodėl tai padaro išvadą, kad „Račas į tai per daug nesigilina. Auklėjimo, aplinkos, tradicijų ir kitų antropologinių struktūrų poveikio jis nemato, tik racionaliąsias žinias, kurių šiuo atveju nėra, ir… geną“.

Na, ką galiu pasakyti. Gal tik pasiūlyti paskaityti, ką esu rašęs prieš porą metų. Jei, žinoma, Wolfe įdomu, ar aš matau šeimą, auklėjimą, aplinką ir tradicijas… Ir ar visa tai neigiu…

Wolfe pašiepia mano teiginį, kad žmonės, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui, ilgisi buvusio fizinio saugumo jausmo. Primena privalomą darbą, šlapią dešrą ir kitus dalykus. O ar aš tai neigiu? Ar kur nors sakau, kad tai buvo gerai?

Bet ar gerai yra, kad laisvas žmogus laisvoje Lietuvoje turi mirti iš bado ir pirkti drabužius „Humanoje“? Žmogus, kuris dirbo, augino vaikus, juos mokė ir sulaukęs nepriklausomybės išėjo į pensiją? Kas juo pasirūpins, jei jis neturi vaikų, kuriems gyvenime pasisekė labiau nei Wolfe? Ar tai nėra ir valdžios prievolė?

Aš manau, kad taip. Wolfe ir D.Pūras, atrodo, galvoja priešingai. Tačiau gal kartu pasiūlytų išeitį? Gal nuvežti juos visus ant Ledkalnio?

Wolfe kaltina mane, kad nepasakau, jog sovietinė valdžia buvo ne mūsų.

Primityvu.

Bet specialiai Wolfe, sakau: sovietinė valdžia niekada nebuvo mano, nebuvo mano tėvų ir mano senelių. Namuose nešventėme Spalio revoliucijos metinių, Lenino gimtadienio ir gegužės pirmosios, o Kūčių vakarą prie stalo sėsdavau (ir iki šiol taip darau) apsirengęs baltais marškiniais. Ar pakankamai aiškiai pasakiau? 

Ir taip, brangusis Wolfe, mokau savo vaikus, kad vogti yra negerai. Taip, kaip mane mokė senelis ir mama. Vogti negerai, nesvarbu, kas tu bebūtum – ar alkanas vargšas ar VP berniukas, ar ministras pirmininkas.

Be to, gerbiamas Wolfe, atrodo nesugebėjote suprasti, kuo kaltinu ir šią ir daugelį iki tol buvusių valdžių. Ne todėl, kad kažko iš jų negavau – aš gyvenu labai puikiai, nes pasinaudojau atsivėrusiomis galimybėmis. Dirbau ir turiu, ir niekam nesu už tai skolingas, išskyrus artimus žmones,kurie mane palaikė ir manimi tikėjo, bei kai kuriuos puikius mokytojus.

Ir nereikia iškraipyti mano minčių, teigiant, jog nematau, kas iš ko vagia ir kas ką apgaudinėja. Kalbu ir rašau apie tai jau kokius 15 metų ir tik aklas ir kurčias galėjo to nematyti ir negirdėti. Nueikit, pavyzdžiui į slibino puslapį, paskaitinėkit blogą…

Bet kam? Juk jūs pirmiausiai padarote išvadą, o po to jau ieškote argumentų…

Gal ir klydau iš tiesų – paskaičius Jūsų opusą, pradedu abejoti, ar „sovietinio mentaliteto“ geno iš tikrųjų nėra.

(4 balsų, vidurkis: 4,25 iš 5)

Loading...