Artūras Račas

Prieš keletą metų, kai su ESBO misija teko būti Bosnijoje, nutiko viena įdomi istorija. Važiuojant autobusu iš vieno miesto į kitą viena iš bendrakeleivių, berods olandė, visą kelią buvo taip įnikusi į kažkokią knygą, jog nepakeldavo nuo jos akių net važiuojant pro pačias gražiausias ar labiausiai nuo karo nukentėjusias vietoves. Neiškentęs paklausiau, kokia gi knyga taip patraukė jos dėmesį ir išgirdau išdidų atsakymą: tai naujausias bestseleris – Peterio Hoego „Panelės Smilos sniego jausmas“.

Mano bendrakeleivė skaitė šį romaną anglų kalba, nes į jos gimtąją olandų kalbą jis dar nebuvo išverstas. Dar ir šiandien pamenu kokia nuostaba buvo matyti jos akyse, kai pasakiau, kad „Panelės Smilos sniego jausmą“ lietuviškai perskaičiau maždaug prieš pusmetį.

Kodėl pasakoju šią, atrodytų, visiškai nereikšmingą ir neįdomią istoriją? Todėl, kad tada labai didžiavausi, jog esu iš lietuvis ir galutinai supratau, jog niekuo neturiu tapti, niekur man nereikia grįžti ir kad Lietuva yra puiki valstybė.

Šį jausmą esu išsaugojęs iki šiol ir todėl iš net kiek juokingi pasirodė metų pradžioje prezidentūroje suskambėję pavojaus varpai, raginantys gaivinti Lietuvoje patriotizmą, kurti jo ugdymo koncepcijas.

Tačiau vėliau, klausantis vis labiau įsisiūbuojančių diskusijų patriotizmo klausimu, noras juoktis pamažu dingo. Skaitydamas ir klausydamas minčių apie tai, kad vienas didžiausių patriotizmo pasireiškimų yra mojavimas trispalve krepšinio varžybose, kad patriotizmą galima ugdyti vadovėliais bei egzaminais, kad jis priklauso nuo to, kas yra valdžioje, ar nuo to, kokio dydžio yra tavo atlyginimas ir ką tu valgai pietums, suvokiau, kad problema iš tiesų egzistuoja.

Nes man atrodo, kad nė vienas iš aukščiau išvardytų dalykų neturi nieko bendra su patriotizmu, kuris reikšmė labai paprasta – tėvynės meilė, atsidavimas savo tautai.

Tie, kas myli ar bent jau kada nors buvo įsimylėję, žino, jog teiginys „meilė – akla“ yra teisingas. Kai myli, visiškai nesvarbu, ar tavo meilės objektas turtingas, ar aukštą padėti visuomenėje užima jo tėvai, kokiu automobiliu jie važinėja ir kokiame miesto rajone jie gyvena. Bet kuriuo atveju, tavo mylimasis tau bus gražiausias, geriausiais ir vienintelis.

Meilė tėvynei turėtų būti tokia pati – arba ją myli tokią, kokia yra – mažą, be kalnų, su šalta Baltijos jūra, kryžiais pakelėse ir gandralizdžiais ant elektros stulpų – arba nemyli iš viso.

Vadovėliai ir istorijos pamokos to niekada neišmokys. Meilė atsiranda namuose – šeimoje.

Ten, kur vaikai kalba (teatleidžia man Lietuvą savo tėvyne laikantys kitų tautybių žmonės) lietuviškai ir daro tai taisyklingai. Ten, kur vaikai pažįsta savo senelius arba bent jau žino, kokie jų vardai ir kur yra jų kapai. Ir kartais su tėvais juos aplanko.

Meilė tėvynei gimsta šeimose, kuriose vaikai kartu su tėvais yra buvę prie Stelmužės ąžuolo, Puntuko akmens, Molėtų ar Ignalinos ežerų, Televizijos bokšto, Gedimino ir Trakų pilyje.

Meilė tėvynei gali gimti namuose, kuriuose skaitomos lietuviškos pasakos, dainuojamos lopšinės, kuriose būdamas vaikas gali išgirsti lietuvių liaudies dainą ar pavartyti K.Šimonio, M.K.Čiurlionio, A.Žmuidzinavičiaus. P.Kalpoko ar S.Krasausko darbų albumą, o kiek paaugęs pats – atsiversti J.Ivanauskaitės, R.Gavelio, J.Kunčino ar R.Šerelytės knygą.

Patriotu gali tapti tik tuose namuose, kuriuose Kūčių vakarą visa šeima sėda prie stalo ir bent trumpam išjungia televizorių. Kad išgirstų vienas kitą.

Jei bent tiek namuose yra, meilės tėvynei neišmuš nei blogas vadovėlis, nei bloga valdžia.

Bet patriotizmas ne vien meilė, tai dar ir atsidavimas savo tautai. O kaipgi su juo?
Aš pasakyčiau labai paprastai: sąžiningai dirbti savo darbą, turėti savo nuomonę, neparsiduoti pačiam ir nepapirkinėti kitų. Kai reikia – užjausti ir padėti. Dar – būti išdidžiam, bet niekada nemenkinti kitų, net jei jie bando menkinti tave.

Sakysite to maža? Klystate – iš tikrųjų tai nepakeliama našta daugumai iš mūsų. Tikriausiai todėl ir bandome aiškintis, kur dingo patriotizmas.

(72 balsų, vidurkis: 4,61 iš 5)

Loading...