„Sovietinio mentaliteto“ geno nėra (D.Pūrą perskaičius)
Tik dabar perskaičiau, ką apie visuomenės dvasinę sveikatą sako Dainius Pūras ir noriu pasakyti, kad su juo nesutinku.
D.Pūras tvirtina, kad daugumos mūsų bėdų šaknys – sovietinis palikimas, kuris nuslopino atsakomybės jausmą, išugdė nepasitikėjima, bejėgiškumą ir pasyvumą, neigiamą požiūrį į valstybę apskritai.
Jo išvada – visi mes sergame Stokholmo sindromu ir esame prisirišę prie sistemos, kuri mus ilgus dešimtmečius prievartavo ir atėmė iš mūsų geriausius mūsų bruožus.
D.Pūras su nerimu konstatuoja, kad būtent tas nelemtas aukos sindromas lemia, kad šiandien didelė dalis žmonių dejuoja, kad „tada“ buvo geriau, o visokio plauko populistai tuo naudojasi, kai prieš rinkimus žada grąžinti „gerovę“.
Suprantu, kad ginčytis su tokiu autoritetu koks savo srityje yra gerbiamas D.Pūras yra šiek tiek rizikinga, tačiau surizikuosiu.
Man atrodo, kad D.Pūras, kaip ir kai kurie kiti intelektualai, kiek (teatleidžia man kalbininkai) „užsiciklino“. Kalbėti apie sovietinį palikimą, sunkiai slegiantį mūsų pečius, širdis ir protą pastaruoju metu tapo vos ne madinga. Ir kartu…lengva, nes tada viską galima paaiškinti labai paprastai. Prisimenant vieną politiką – „mes nekalti, aplinka kalta“.
Drįsčiau teigti, kad taip nėra. „Sovietinio palikimo“ štampo jau nebepakanka paaiškinti toms bėdoms, kurios slegia mūsų visuomenę praėjus 18 metų po sovietmečio.
Apie tai, beje, jau esu rašęs beveik prieš trejus metus, kai A.Brazausko viešpatavimo (ir aiškaus pasidalijimo į „runkelius ir „elitą“) metais metu buvo paskelbtas tyrimas, parodęs, jog daugiau nei pusė šalies gyventojų sovietinę sistemą vertino kaip gerą arba bent jau pakenčiamą.
Ir tada kažkas aiškino, kad tokie rezultatai kone kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui, „štampavo“ „sovietinio mentaliteto“ problemą ir net nebandė į tokius tyrimo rezultatus pažvelgti iš kitos pusės.
Nebando ir D.Pūras.
Drįstu taip teigti, nes tarp problemų, keliančių didžiausią susirūpinimą jis vardija ne tik savižudybes ir alkoholizmą, bet ir įvairios prievartos apraiškas, patyčias mokyklose, vaikų gerovę.
Ir štai čia norėčiau „pagauti“ gerbiamą D.Pūrą. Juk patyčios mokyklose, prievarta tarp paauglių, didėjantis vaikų ir paauglių alkoholizmas nesusijęs su sovietiniu mentalitetu. Juk tie vaikai ir paaugliai nežino, kas yra ta sovietinė sistema, kaip ji žlugdė žmones ir juos prievartavo. O jei žino – tai tik iš knygų.
Nebent D.Pūras teigtų, kad „sovietinis mentalitetas“ slypi genuose, kuriuos dalis mūsų, gyvenusių sovietinėje sistemoje, perdavėme jiems gimstant…
Mano nuomone, „sovietinio mentaliteto“ geno nėra ir jis neperduodamas iš kartos į kartą. Ir todėl bandymas įžiūrėti Lietuvos visuomenėje „Stokholmo sindromo“ epidemiją yra nepagrįstas. Dar daugiau – nuolat štampuojama „sovietinio mentaliteto“ problema tam tikra prasme leidžia pasiteisinti ir neieškoti tikrųjų šiandieninės visuomenės problemų priežasčių.
O tų priežasčių daug. Dalis jų – švietimo sistemoje ir jos skurde. Valdžios požiūryje į mokslą, švietimą, mokytojus ir jų vaidmenį visuomenėje. Kaip gali rastis pagarba mokykloje, jei jau paaugliai mato, kaip jų tėvai nuolat turi šelpti mokytojus, kad šie turėtų už ką nusipirkti knygų.
Problemų yra šeimose. Tačiau ne vien dėl to, kad tėvai gimė sovietmečiu. Problemos gimė iš valdžios požiūrio į šeimą, į šeimas, auginančias daugiau nei vieną vaiką, į moteris auginančias vaikus iki metų ar daugiau namuose (žinoma prisidėjo ir vadinamoji pop kultūra, kai moterų žurnalai garbino gegutes, grįžančias į sceną ar kitą darbą prabėgus vos trim savaitėm po gimdymo. Manote tai neturi įtakos santykiams tarp tokių mamų ir jų vaikų kai pastarieji užauga?
Prisiminkime valstybės politiką dėl vaikų darželių, prisiminkime valstybės vaikų ugdymo politiką (vienas geriausių pavyzdžių – neseniai žiniasklaidoje plačiai nušviestas priėmimas į Moksleivių rūmų būrelius) ir gausite atsakymą, kodėl viena iš didžiausių pramogų ir turiningiausių užsiėmimų nemažai daliai vilniečių paauglių yra …vaikščiojimas po „Akropolį“.
Pagaliau prisiminkime nesenas diskusijas dėl alkoholio reklamos ir iškilių visuomenininkų (apie politikus jau nekalbu), įskaitant nacionalinės premijos laureatus ir net gydytojus, pareiškimus, jog alkoholio reklama neskatina alkoholio vartojimo. Tada taip ir norėjosi paklausti: už kiek pardavėte dūšią ir sąžinę…
Taip, dalis žmonių tikrai prisimena sovietmetį su tam tikra nostalgija. Tačiau ne todėl, kad jiems svetima nepriklausoma valstybė ir jie norėtų atgal į 1984-uosius.
Visai ne. Nepriklausomybę jie priima kaip duotybę, nes nemažai jų gana ilgai jos laukė. Jie ilgisi tos būsenos, kai buvo tikri, kad dirbdami kokį nors darbą ar net būdami pensijoje, žinojo, jog išgyvens, galės bent kartais pavalgyti mėsos ir neturės miegoti su vatinukais ir vilnonėmis kojinėmis atėjus rudeniui.
Taip, jie ilgisi to saugumo jausmo, tačiau paklauskime savęs ar jie jo neverti? Taip pat paklauskime savęs, ar kuri nors valdžia nuoširdžiai stengėsi bent vos vos padidinti tą saugumo jausmą? Man atrodo, kad ne.
Pasakysiu ir dar vieną eretišką mintį: sovietines reminisencijas labiausiai skatina ne žmonės, nustumti į užribį ir bandantys kovoti už dar likusio orumo išsaugojimą. Jį labiausiai skatina brazauskai, perkantys jachtas ir viešbučius, paulauskai, tveriantys tvoromis valstybinę žemę, saboniai, statantys vilas Kuršių nerijoje, adamkai, paksai ir kirkilai siaučiantys po Vlniaus gatves lydimi kaukiančių apsaugininkų automoblių, perkantys marmurines kolonas ir paauksuotus pisuarus, zuokai, grindžiantys kelią prie savo namų trinkelėmis, galybės patarėjų ir padėjėjų, kuriuos rytais į darbą vežioja tarnybiniai automobiliai, Seimo nariai, švenčiantys sesijos užbaigtuves Belmonte, ar žurnalistai, švenčiantys gimtadienius vyriausbės svečių namuose, skraidantys prezidento lėktuvais ir už tai apdovanojami Gedimino, Vytauto ir kitais kryžiais.
Taip pat VP berniukai, kuriems nesvarbu iš ko paimti – svarbiausia, kad į savo kišenę, pociai ir laurinkai, privatizuojantys tarnybinius butus ir vykdantys politinius užsakymus.
Teismai, kurie baudžia už ženkliukų pardavinėjimą, bet pateisina valstybės pinigų švaistymą savireklamai, arba konstatuojantys, kad pilietis A.R. gina viešąjį interesą, tačiau…neturi teisės jo ginti. Ir nieko nedarantys po to…
Galima būtų vardyti dar ir dar, bet ar reikia?
Apsidairykite aplinkui ir patys pamatysite.
Ne genai čia kalti, o mes patys, kurie tai toleruojame ir nemokome savo vaikų, kad tai yra blogai.
Beje, jei ką, tai nemanau, kad visi aplink vagia, nemanau, kad valstybė stengiasi mane apmulkinti, nesergu bejėgiškumu, pasyvumu ir nesiilgiu sistemos, kuri, pasak D.Pūro. mane ilgai ir nuobodžiai prievartavo.
Jaučiuosi labai gerai, nes jau savo kailiu įsitikinau, kad labai norint ir stengiantis galima nemažai nuveikti.
Ir esu tikras, kad neperdaviau „sovietinio mentaliteto“ geno savo vaikams.
(16 balsų, vidurkis: 4,44 iš 5)
Loading...
