Geriau jau būsiu Buridano asilu, nei dvi spalvas tematančiu ir vieną tiesą išpažįstančiu teisuoliu
Tikriausiai jau senstu ir man jau laikas keisti profesiją, važiuoti į Airiją ir užsiimti viešbučių administravimu… Nes vis dažniau nesuprantu apie ką mes pastaruoju metu diskutuojame.
Diena buvo labai sunki, tačiau turiu įprotį prieš miegą paskaitinėti. Šiandien paskaitinėjęs supratau, kad miegoti dar ne laikas, nes ryt nebus kada..
Taigi, pradėsiu nuo komentaro blog’e, kuriame manęs klausiama, ar verta išklausyti kitos pusės, nes ir taip aišku, kad ji neteisi.
Tobulas pastarojo laikotarpio tam tikros dalies Lietuvos žunalistikos pavyzdys: kam klausti, jei man ir taip viskas aišku.
Kažkas labai seniai yra pasakęs: „Audiatur et altera pars“, bet iki dabartinės Lietuvos laikų tai, atrodo, neišliko.
Nors kai kas išliko – pavyzdžiui, legendos apie Buridano asilą, kuris rinkosi, rinkosi tarp dviejų šieno kupetų ir galiausiai numirė badu.
Nemaloni perspektyva, bet, mielas Vladimirai, na, nenoriu ir nesiruošiu aš dvėsti badu. O rinktis noriu ir svartyti noriu. Nors ir būsiu vadinamas asilu, MG Baltic pakaliku, padugne ar dar kuo nors.
Ir tikrai neatsakysiu Jums visiems tuo pačiu. Nes man nebereikia savęs įtvirtinti, aš sau jau gerokai anksčiau leidau kalbėti tai, ką galvoju, o ne tai, ko kam nors reikia ar norisi.
Aš nemoku taip puikiai cituoti klasikų kaip, pavyzdžiui, L.Donskis, aš negaliu operuoti tarptautiniais terminais taip, kaip gerbiamas V.Laučius…, bet aš turiu savo vertybių skalę.
Gali būti, kad ją luošino sovietinė sistema, kaip kad tvirtina gerbiamas V.Laučius, gali būti, kad ji slopino mano prigimtį, ką savo kailiu turbūt yra patyręs ir pats gerbiamas Vladimiras.
Bet turėjau ir į ką atsiremti – mano senelis originalius 1928 metų žemės dokumentus išsaugojo iki 1994 ir niekas giminėje apie tai nežinojo. O jis, paklaustas, kodėl niekam apie tai nesakė, teištarė: „Žinojau, jog pats sulauksiu…“
Apie „Laisvės“ radiją sužinojau jau būdamas paauglys, mano senelis klausėsi „Amerikos balso“… Bet pats senelis buvo „Laisvės“ radijas ir „Amerikos balsas“ kartu sudėjus.
V.Laučius kalba apie „moralinį daltonizmą“ tų, kurie sugeba matyti daugiau nei dvi spalvas. Tada jis aiškiai ne moralinis daltonikas.
Tačiau kaip būtų galima pavadinti bandymą išvesti analogiją tarp „Redakcijos“ ir „Laisvės“ radijo? Inkvizitorišku autizmu? O gal ideologine bulimija?
O kaip pavadinti nenorą girdėti tai, kas yra sakoma ir pastangas išgirsti tai, ko niekas nesakė? Paranojiniu kurtumu?
Pabandysiu – nors jau atsibodo – pasakyti lietuviškai:
RUSIJA YRA AGRESORĖ, NES ĮSIVERŽĖ Į SUVERENIOS VALSTYBĖS TERITORIJĄ IR ŽUDĖ CIVILIUS GYVENTOJUS.
MICHAILAS SAAKAŠVILIS YRA KVAILYS IR NUSIKALTĖLIS, NES NORS IR TURĖDAMAS TEISINIUS IR MORALINIUS ARGUMENTUS SIEKTI, KAD PIETŲ OSETIJA PAKLUSTŲ TBILISIO VALDŽIAI, ŽUDĖ TAIKIUS GYVENTOJUS.
RUSIJOS AGRESIJA NEGALI BŪTI PATEISINAMA M.SAAKAŠVILIO VEIKSMAIS.
M.SAAKAŠVILIS YRA AUTOKRATAS, JAU SENIAI PAMYNĘS PAMATINIUS DEMOKRATIJOS PRINCIPUS. GALI BŪTI, KAD JIS PANAUDOJO KARINĘ JĖGĄ SIEKDAMAS ASMENINIŲ POLITINIŲ TIKSLŲ.
SKALĖJE TARP JUODOS IR BALTOS M.SAAKAŠVILIS NĖRA BALTAS. V.PUTINAS, D.MEDVEDEVAS – TAIP PAT.
KARE TARP RUSIJOS IR GRUZIJOS ŽUVO DAUG TAIKIŲ GYVENTOJŲ – GRUZINŲ, RUSŲ, OSETINŲ – O TO VISAIS ĮMANOMAIS BŪDAIS TURĖJO BŪTI SIEKIAMA IŠVENGTI.
IKI ŠIOL GALIU KALBĖTI RUSIŠKAI, RUSIJOS AMBASADA PO VIZITO Į ČEČĖNIJĄ YRA DU KARTUS MAN NEDAVUSI VIZOS, PO TO DAVĖ, RUSŲ TELEVIZIJAS KARTAIS PAŽIŪRIU, MAN PATINKA „AKVARIUM“, V.COJUS, S.BODROVAS, V.BULGAKOVAS, I.ILFAS ir J.PETROVAS. ESU BUVĘS MASKVOJE, PITERYJE, KALININGRADE, UFOJE IR DAR KAŽKUR SIBIRE. SU V.PUTINU ASMENIŠKAI NEPAŽĮSTAMAS, B.JELCINUI TEKO RANKĄ PASPAUSTI. JOKIŲ PAJAMŲ IŠ RUSIJOS NEGAUNU. BET JEI PASIŪLYMAS BŪTŲ PRIIMTINAS, NEATSISAKYČIAU.
Jei atvirai, nesitikiu būti išgirstas ir šį kartą. Bet bent būsiu pabandęs, kaip sakoma.
Nežinau, ar dar yra prasmės kalbėti apie vieną tiesą ir žaidimą į vienus vartus.
Surantu, jei taip kalbėtų politkai, kurių tikslas – V.Laučiaus terminais kalbant – įmušti įvartį.
Bet juk žurnalistai ir analitikai, jei jie nėra dvaro žunalistai ir analitikai, bent jau teoriškai tuo ir turėtų skirtis nuo politikų, kad jų uždavinys nėra bėgioti aikštėje ir stengtis prisijungus prie kurios nors komandos padėti įmušti įvartį. Jie turėtų būti komentatoriai, sebintys ir analizuojantys žaidimą, išryškinantys pražangas, vaidybą ar gražias kombinacijas.
Kai žurnalistai ir politologai išbėga į aikštę, jie nebeatlieka savo pareigos, nes būdami aikštėje ir gainiodamiesi kamuolį, jie nebegali matyti viso žaidimo. Jie mato tik vartus, į kuriuos kartu su ten bėgiojusiais bando įridenti kamuolį.
Tačiau kas bus, kai žaidimas baigsis? Taip, vieni, laiku susipratę ir išbėgę į aikštę padėti, galbūt bus priimti į komandą ir galės trinti ten suolelį, nes pagrindiniai žaidėjai savo vietos vis tiek neužleis. Kitiems gi geriausiu atveju teks padavinėti rankšluosčius ir kamuolius.
Ir žinote kodėl? Ogi todėl, kad vienos tiesos, apie kurią kalba gerbiamas V.Laučius, ir dvispalvės paletės jau nebėra. Bent jau Lietuvoje.
Buvo. Ir liko Rusijoje.
Ir geriau aš jau būsiu Buridano asilu ir cinikai tauškėsiu apie objektyvumą, nei melsiuosi vienai tiesai ir gyvensiu dvispalviame pasaulyje, kur net pilka spalva laikoma nusikaltimu.
Rinksiuosi, matysiu spalvas, bet nedvėsiu. Galiu gi ir aš rinktis:)
P.S. Beje, Vladimirai, nieko, kas pasakyta aukščiau netaikiau Tau asmeniškai. Ir niekam kitam netaikiau, jei kam nors taip pasirodys.
(20 balsų, vidurkis: 4,55 iš 5)
Loading...
