“Sovietinis mentalitetas” nepriklausomybei grėsmės nekelia
Apie vadinamąjį „sovietinį mentalitetą“ Lietuvoje kalbama jau labai seniai – nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11-ąją. Pirmaisiais nepriklausomybės metais ši sąvoka būdavo naudojama apibūdinant tuos, kurie drįsdavo suabejoti tuometinės valdžios sprendimais ar jos vykdomomis reformomis. Vėliau sovietinio mentaliteto etiketė būdavo kabinama tiems, kurie pabandydavo pasisakyti prieš kairiųjų ir dešiniųjų vyriausybių vykdomą „laukinio kapitalizmo“ politiką ar agituoti už didesnį valstybės vaidmenį užtikrinant socialinį teisingumą.
Galiausiai atstovaujančiais „sovietinį mentalitetą“ Lietuvoje tapo visi, turintys kitokią, nei dauguma vadinamojo politinio elito, nuomonę. Tai buvo ypač akivaizdu per 2002 ir 2004 metų prezidento ir 2004 metų Seimo rinkimus, kuriuose „sovietinio mentaliteto“ korta buvo ypač aktyviai naudojama, o rinkėjai, balsuojantys ne „už tą“ kandidatą ar ne „už tą“ tapo „runkeliais“.
Šią savaitę paskelbto tyrimo duomenimis, tų „runkelių“ Lietuvoje yra labai daug. Turiu galvoje, tuos, kurie per 2005 metų rudenį atliktą tyrimą teigė, jog iki 1990 metų veikusi sovietinė sistema buvo gera arba bent jau pakenčiama. Taip galvojančių, minėtos apklausos duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei pusė – 54 procentai. Tuo tarpu vertinančių sovietinę sistemą blogai ir labai blogai – 31 procentas.
Rezultatai nėra labai džiuginantys. Ypač turint galvoje, jog gerai ir labai gerai vertinančių sovietinę sistemą šiandien Lietuvoje yra net daugiau nei jų buvo 1990 metais. Pagal apklausos duomenis – atitinkamai 32 ir 30 procentų, tačiau iš tikrųjų, atsižvelgiant į pastarųjų metų emigraciją, šis skirtumas gerokai didesnis.
Tiesa, tai tikriausiai anaiptol nėra tie patys žmonės. Tada, prieš 15 metų sovietinę sistemą, matyt, gerai vertino tie, kurie prie jos geriausiai gyveno – vadinamoji partinė nomenklatūra. Nemaža jos dalis ir šiandien gyvena pakankamai gerai (norint tuo įsitikinti, pakanka peržvelgti dabartinių Seimo narių bei vidutinės grandies valdininkų biografijas).
Tarp 32 procentų šiandien galvojančių, jog sovietinė sistema buvo gera, buvusios nomenklatūros, tikriausiai, yra gana mažai. Didžiąją jų dalį, spėju, sudaro padorūs vyresnio amžiaus žmonės, kurie ir sovietiniais laikais lankė bažnyčią, iš patriotizmo nestojo į partiją, neužėmė aukštų postų, negaudavo talonų baldams, paskyrų automobiliams ir kooperatiniams butams. Tai žmonės, kurie Sąjūdžio laikais ėjo į visus mitingus, kurių dauguma atskubėjo ginti parlamento sausio 13-ąją, nešė parlamento gynėjams pačių megztas vilnones kojines ir aukojo blokados fondui savo vestuvinius žiedus.
Tačiau šiandien, jie, priešingai nei didžioji dauguma buvusios sovietinės nomenklatūros jau nebeturi ką parduoti ir negauna valstybinių pensijų. Jie neprivatizavo viešbučių, negavo žemės sklypų Žvėryne, negalėjo privatizuoti vasarnamių Valakampiuose ar atsiimti žemės natūra Vilniaus ar Kauno apylinkėse. Vienintelė jų viltis šiandien – gauti tūkstantį ar pusantro tūkstančio litų kompensacijos už rublinius indėlius, kurių, atsiliepdami į tuometinės valdžios raginimus ir siekdami padėti Lietuvos valstybei, jie neatsiėmė iš bankų.
Dauguma jų, tegul ir neturinčių aukštojo išsilavinimo, yra protingi ir galintys mąstyti bei lyginti žmonės. Ir lygindami savo gyvenimą iki 1990 metų su dabartiniu, jie galbūt to ir nenorėdami, pripažįsta, jog prieš 15-20 metų jie gyveno geriau. Tačiau tokią išvadą, lygindami anuos laikus su šiandiena, jie daro tik todėl, kad Lietuvos nepriklausomybę ir demokratiją jie vertina kaip natūraliai egzistuojančius ir savaime suprantamus dalykus.
Jiems niekada nekilo ir nekils klausimas, ar nepriklausoma Lietuva yra geriau nei sovietinė, kuo juos kaltina dauguma tyrimo duomenis interneto portaluose komentuojančių visiškai nieko apie gyvenimą sovietmečiu nežinančių paauglių.
Tačiau visu savo gyvenimu jie nusipelnė teisės klausti, kodėl nepriklausomoje Lietuvoje jiems gyventi yra ne lengviau nei sovietinėje.
Šis klausimas iš esmės ir skambėjo per visus aukščiau paminėtus Prezidento ir Seimo rinkimus, tačiau, atrodo, taip niekada ir nebuvo išgirstas.
Todėl iš tikrųjų tai, kad daugiau nei pusė šalies gyventojų teigiamai vertina sovietinę sistemą visiškai nereiškia, jog jos ilgimasi. Tai greičiau savotiškas protestas prieš dabartį. Panašiai juk buvo ir sovietmečiu, kai visi lietuviai labiausiai didžiavosi tuo, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Niekam juk nerūpėjo, kad toje kunigaikštystėje nebuvo demokratijos, o ir lietuviškai mažai kas kalbėjo.
(2 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)
Loading...
