„Sodros“ reforma: pagaliau pajudėsim?
2010 vasario 22-oji ateityje gali tapti svarbia data reformuojant ant bankroto ribos esančią Lietuvos valstybinio socialinio draudimo sistemą: A.Kubiliaus vadovaujama vyriausybė po beveik pusantrų metų tūpčiojimo aplink R.Dagio darbo pradžioje sukaltus populistinius stulpelius bambalių šeimos politikos populistinius stulpelius pagaliau atsargiai įvardijo galimas reformos kryptis.
Jų kol kas nedaug: pensinio amžiaus ilginimas, kelių rūšių pensijų atsisakymas, motinystės išmokų dydžio ir mokėjimo sąlygų tvarkos pakeitimas.
Džiugu, kad Vyriausybė pagaliau suprato tai, ką daug kas jau seniai kalbėjo: vien aritmetika „Sodros“ neišgelbės. Siekiant ilgalaikio efekto nepakanka vien didinti mokesčius ir mažinti pensijas. Galbūt – nors ženklų tam nėra – Vyriausybė pagaliau pradeda suvokti, kad 750 litų Lietuvoje nėra suma, leidžianti gyventi oriai, nekalbant jau apie patogumą, kurį dažnai akcentuoja savo teises į automobilius nuosekliai ginantys Seimo nariai.
Džiugu, kad D.Jankauskas pagaliau išdrįso mesti iššūkį saviesiems populistams ir pasiūlė pagalvoti apie sprendimą, kurį bent aš siūliau nuo tos dienos, kai A.Kubilius pradėjo vadovauti vyriausybei: sumažinti motinystės išmokas ir leisti motinoms dirbti kol jos tas išmokas gauna.
Reikia džiaugtis ir tuo, kad pagaliau buvo išgirsti siūlymai peržiūrėti pensijų skyrimo tvarką ir atsisakyti kelių skirtingų rūšių nežinia kokiais kriterijais vadovajantis skiriamų pensijų.
Tiesa, tas džiaugsmas kol kas sąlyginis- pirmoji opozicijos ir konservatorių populistų reakcija į D.Jankausko siūlymus parodė, kad juos įgyvendinti bus labai sunku. Bėda vis ta pati – Seime yra daug atsitktinių žmonių, kurie visiškai nesupranta, kokia yra valstybės funkcija, nieko neišmano apie valstybės finansus bei nesugeba matyti toliau nei kiti Seimo rinkimai.
Be to, ir laiko reformoms liko labai nedaug: po metų – rinkimai į savivaldybes, kiek daugiau nei po dvejų su puse -Seimo rinkimai. Tai reiškia, kad reformos gali būti daromos iki šių metų pabaigos ir po to – nuo 2011 metų vidurio iki maždaug 2012 pavasario.
Kita vertus, net jei visos A.Kubiliaus ir D.Jankausko įvardytos reformos buvo įgyvendintos tokia forma, kokia jos buvo pristatytos, to tikriausiai vis tiek nepakaktų.
Tai būtų galima vertinti tik kaip įžangą į tikrąją reformą, kurios galutinis tikslas turėtų būti ne „Sodros“ gelbėjimas nuo bankroto, bet pensinio amžiaus Lietuvos piliečių gyvenimo kokybės užtikrinimas ir – nors ir skambėtų kaip paradoksas – verslo sąlygų Lietuvoje gerinimas.
Kalbant konkrečiau – reforma ilgalaikėje perspektyvoje turi leisti ne tik subalansuoti „Sodros“ biudžetą, bet ir užtikrinti, kad pensijos pamažu pradėtų artėti prie dydžio, leidžiančio ne tik išgyventi, bet ir gyventi.
Reforma taip pat turėtų sumažinti naštą verslui ir perkelti didesnę atsakomybę patiems būsimiems pensijų gavėjams – ypač tiems, kuriems šiandien 30-40 metų – suteikiant jiems daugiau sprendimo galių ir daugiau paskatų tuos sprendimus priimti. Čia, deja, tenka pripažinti, kad dabartinė vyriausybė kol kas eina priešingu keliu.
Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, būtina pradėti svarstyti ir galimybę tiesiogiai susieti pensijos dydį su viso darbo laikotarpio, o ne atskirai paimtų penkerių metų darbo užmokesčiu. Kartu – jei bus nuspręsta pailginti pensinį amžių – tikriausiai reikėtų pagalvoti ir apie ilgesnį privalomąjį darbo stažą bei didesnę darbo stažo trukmės įtaką pensijos dydžiui.
Įgyvendinant „Sodros“ reformą, būtina labai rimtai apsvarstyti, ar šeimos politikos įgyvendinimas Lietuvoje ir gimstamumo skatinimas turi ir ateityje būti valstybinio socialinio draudimo dalis. Gal – jei nugalėtų R.Dagio požiūris, kad valstybės pagrindinis prioritetas yra gimstamumo skatinimas, vis dėlto vertėtų šį prioritetą finansuoti taip pat, kaip ir kitas valstybės programas – tai yra, biudžeto lėšomis. Valstybinė socialinio draudimo sistema galėtų garantuoti motinoms valstybės paramą maždaug pusę metų (įskaitant ir paskutiniuosius nėštumo laikotarpius), o visa kita – jau šeimos politikos įgyvendinimo uždavinys.
Formuojant tokios politikos ilgalaikę strategiją būtų galima planuoti, kiek lėšų numatyti teisioginėms išmokoms, o kiek – reikiamai infrastruktūrai – lopšeliams ir vaikų darželiams, kitoms paslaugoms – kurti. Toje šeimos politikoje galėtų atsirasti ir ilgalaikės paramos priemonės šeimoms, turinčioms daugiau nei vieną vaiką – pavyzdžiui, garantuota valstybės parama ugdymui (sportui, muzikai, dailei ir pan.), fiksutos išmokos ne tik vaikui gimus, bet ir, tarkim, prieš kiekvieną rugsėjo 1-ąją bei baigus mokyklą, lengvatinė paskolų sistema ir kitos.
„Sodros“ reforma būtinai turėtų apimti ir vadinamųjų „Sodros“ įmokų lubų nustatymą bei proporcijos tarp darbdavio ir darbuotojo įmokų „Sodrai“ keitimą, didesnę naštą perkeliant ant darbuotojų pečių. Verslui tai būtų tikrai didžiulė parama, o visiems dirbantiesiems – didesnė atsakomybė, o kartu ir paskata patiems labiau rūpintis savo ateitimi.
Pagaliau – „Sodros“ reforma bus nieko verta jei ji neapims pačios „Sodros“ – su jos pastatais, nesuskaičiuojama daugybe skyrių, dar didesne gausybe popierinių pažymų bei darbuotojų, kuriems kas penkerius metus atnaujinami kompiuteriai vis dar tebėra dviejų pirštų darbo įrankis.
Visa tai dar anaiptol ne baigtinis sąrašas priemonių, kurias būtų galima svarstyti siekiant, kad valstybinio socialinio draudimo sistema tikrai būtų draudimo sistema, o ne išmaldų dalijimo biuras.
Ar ši vyriausybė pajėgi tokiai reformai?
Norėčiau, kad taip būtų…
(11 balsų, vidurkis: 4,36 iš 5)
Loading...
