Apie privačią nuosavybę ir populizmą
Taip gana tyliai, be didesnių komentarų ir viešų diskusijų viešojoje erdvėje praslydo šios savaitės prezidentės D.Grybauskaitės pareiškimas, kad ji „neleis Sodros biudžeto gelbėti pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių sąskaita“.
Keista. Nes šis pareiškimas atskleidžia tam tikras bėdas aukščiausioje Lietuvos valdžios institucijoje ir, bent jau mano subjektyvia nuomone, verčia atidžiau pažiūrėti į naująją prezidentę ir jos komandą.
Kaip žurnalistas pradėčiau nuo priekaišto prezidentės viešųjų ryšių komandai, kuri, atrodo dirba kaip paprastos kontorėlės biurokratai.
Pranešime prezidentė grasinasi nepasirašyti biudžeto, jei 2 proc. bus didinamos „Sodros“ įmokos ir bloginama neįgaliųjų padėtis. Iš pirmo žvilgsnio viskas teisingai, nes tokių ketinimų Vyriausybė turėjo.
Tačiau sekmadienį vakare LNK pranešė, o vėliau dauguma naujienų portalų plačiai paskleidė žinią, kad koalicija tokių planų atsisako.
Tad kam kalbėti apie tai, ko niekas neplanuoja?
Mano atsakymas būtų labai paprastas: prezidentės pranešimas buvo parengtas dar praėjusią savaitę, o pirmadienį tebuvo paspaustas mygtukas. Tačiau niekas, prieš jį spustelint nepagalvojo, kad situacija nuo penktadienio iki pirmadienio šiek tiek pasikeitė. Ragų ir nagų kontorai būtų atleistina, prezidento institucijai – ne.
Tačiau tai, žinoma, mažiausia šio pranešimo problema. Daug didesnė problema yra šio pranešimo turinys.
Ypač – štai ši mintis, kuri, kaip tyčia, įdėta į prezidentės lūpas:
Senatvės pensija yra uždirbta ir yra žmogaus privati nuosavybė. Mažindami ją, privalome numatyti ir laiką, kada ji bus kompensuota.
Nežinau, ar prezidentė šią frazę sugalvojo pati, ar jai kas nors pasufleravo, tačiau man ji kelia nuostabą ir… siaubą.
Nuostabą todėl, kad prisimenu, jog D.Grybauskaitė dar visai neseniai buvo finansų ministrė ir dar šiemet – Europos Komisijos narė atsakinga už biudžetą ir finansinį programavimą.
Siaubą todėl, kad vis dar prisimenu, kokios buvo kito – ką tik pasibaigusio indėlių kompensavimo pasekmės Lietuvos ekonomikai.
Keista girdėti prezidentę sakant, kad pensija yra uždirbta privati nuosavybė. Keista ne todėl, kad nedrįstu abejoti, jog D.Grybauskaitė tikrai žino, kad pensija „uždirbta“ yra tik formaliai, o iš tiesų priklauso nuo to, kiek uždirba būsimieji pensininkai ir kiek to savo uždarbio atiduoda jau nebedirbantiems.
Keista todėl, kad vadovaujantis ta pačia logika, privačia nuosavybe reikėtų laikyti ir valstybės tarnautojų gaunamą atlyginimą, ir išmokas motinoms, ir „Sodros“ įmokų pervedimus į privačius pensijų fondus, nekalbant jau apie Konstitucijoje įtvirtintą parlamentarų teisę gauti „kanceliarines“ išmokas ar Konstitucinio Teismo nutarimu neliečiamomis padarytus teisėjų atlyginimus.
Juk atlyginimai yra uždirbami, motinos išmokų nusipelnė sąžiningai mokėdamos įmokas „Sodrai“, o kaupti papildomai pensijai privačiuose fonduose visi nusprendėme vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Seimo priimtu įstatymu.
Tad jei siūloma kompensuoti dalį atimamos privačios nuosavybės (pensijas), kodėl neturėtų būti kompensuojama ir kita tos pačios privačios nuosavybės dalis (atlyginimai ir visos kitos „Sodros“ išmokos).
Ar prezidentė bando pasakyti, kad visi kiti, išskyrus pensininkus, dirbo blogiau ir neužsidirbo?
Tiesa, prezidentė pabrėžia, jo ji nusiteikusi ginti labiausiai pažeidžiamus visuomenės sluoksnius, o pensininkai, su tam tikromis išimtimis, žinoma, šiam sluoksniui priklauso.
Tačiau ar labiausiai pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams nepriklauso, pavyzdžiui, bedarbiai, kuriems Vyriausybė taip pat planuoja mažinti išmokas? Arba kokia nors vieniša jauna, mama, dirbusi kasininkė „Maksimoje“ ir gaunanti kokius 800 litų vaiko priežiūros pašalpą?
O gal kompensuosime pašalpų sumažinimą ir visiems bedarbiams?
Kita vertus, ar tokios jau pažeidžiamos yra šeimos, kurios iki šiol džiaugiasi antrus metus gaudamos, pavyzdžiui, teisėjo ar Vyriausybės viešųjų ryšių skyriaus vadovo atlyginimo dydžio išmokas?
Prezidentė sako taip. Ir kartu reikalauja visos socialinių reikalų sistemos reformos.
Norėčiau suprasti, ką tas reikalavimas apima, tačiau girdėdamas, kad kėsindamiesi į „privačią nuosavybę“ iš karto turime įsipareigoti ją kompensuoti, nelabai pavyksta…
Nes kalbos apie privačią nuosavybę ir kompensacijas niekaip nedera su prezidentės pastebėjimu apie „laikinas ir neturinčias išliekamosios vertės priemones“.
Priešingai – siūlymas kompensuoti tai, kas A.Brazausko ir G.Kirkilo buvo lengva ranka paberta kaip mana iš dangaus labiau panašu į ilgalaikę ir išliekamąją vertę turinčią problemą, kurią tektų spręsti ne vienerius ir ne dvejus metus.
Kalbant dar paprasčiau, tokios kalbos kaip ir G.Vagnoriaus bei E.Kunevičienės sugalvotas indėlių kompensavimas, dvelkia paprasčiausiu populizmu, kurio pasekmės sunkiai prognozuojamos.
Galima tik svarstyti, kodėl prezidentė pasirinko tokį kelią: galbūt jai įtaką daro koks analitikas, bauginantis prezidentę socialiniais neramumais, o gal koks koks nors buvęs ar esamas Konstitucinio teismo teisėjas, priminęs bylas dėl dirbančių pensininkų ar teisėjų darbo užmokesčio.
Gali būti, kad prezidentė, reaguodama į šimtadienio proga pasirodžiusius komentarus ir raginimus veikti, tiesiog šiek tiek paskubėjo.
Tai tikėtina, yapč prisimenant jos ankstesnius pareiškimus, akcentuojant, kad būtina mažinti „Sodros“ išmokos ir dalį išlaidų perkeliant ant mokesčių mokėtojų pečių.
Prezidentė, pavyzdžiui, anksčiau kalbėjo apie „Sodros“ išmokų grindis, tad gal imtų dabar ir pasiūlytų įstatymo projektą, kuriame tai galėtų būti įgyvendinta, kartu galbūt nustatant ir „Sodros“ išmokų lubas.
Grįžtant prie idėjos apie dalies „Sodros“ naštos perkėlimą ant mokesčių mokėtojų pečių – gal prezidentė galėtų užduoti toną ir pasiūlyti mechanizmą? Mano supratimu, dabartinėje situacijoje jis yra tik vienas – mokesčių didinimas. Ar prezidentė turi kitų variantų?
D.Grybauskaitė neabejotinai teisi, kad reformos „Sodrai“ verkiant reikia ir kad per tą reformą neturėtų nukentėti labiausiai pažeidžiami visuomenės sluoksniai.
Tačiau pradėti gal vis dėlto reikėtų ne nuo kompensacijų, o nuo konkretaus suvokimo, kas vis dėlto yra tie „labiausiai pažeidžiami sluoksniai“.
Pasikartosiu, bet, mano požiūriu, pensininkas, gaunantis tris pensijas, jauna mama, dvejus metus gaunanti bet kurio mokytojo atlyginimą viršijančią išmoką, „neįgalieji“ laisvalaikiu dirbantys statybose, tikrai nėra labiau pažeidžiami už bedarbį ar senatvės pensiją gaunančią močiutę, gyvenančią kokiame nors daugiabutyje Vilniuje ar Kaune ir žiemą už komunalines paslaugas sumokančią du trečdalius savo, pasak prezidentės, „privačios nuosavybės“.
(5 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)
Loading...
