„Sodrai“ – kaput?: finansų ministrės I.Šimonytės nuomonė
… Kaip visada, kaltas krepšinis ir alaus bokalas po laimėtų rungtynių…:)
Kaltas ta prasme, kad būtent dėl krepšinio tinklaraščio skaitytojams kelias valandas buvo neprieinamos finansų ministrės I.Šimonytės pastabos mano subjektyviems pasvarstymams apie galimus „Sodros“ ir apskritai visų viešųjų finansų gelbėjimo būdus.
Nuoširdžiai atsiprašau dėl to visų tinklaraščio skaitytojų ir gerbiamos ministrės ir bandydamas pasitaisyti, siūlau visiems susipažinti su gerbiamos I.Šimonytės nuomone. Kuriai, iš karto noriu pasakyti, didžia dalimi nepritariu, tačiau konkrečias pastabas dėl ministrės išsakytų minčių išsakysiu kiek vėliau.
O kol kas noriu pasakyti tik vieną dalyką: tai, kad ministrė skyrė laiko parašyti šiam komentarui man asmeniškai dar palieka šiokią tokią viltį, kad Lietuvos valstybė, esant dabartinei valdžiai, dar nėra visiškai pralošta, kaip kad sakė gerbiama Aušra. Noras kalbėtis ir diskutuoti liudija, kad ši valdžia dar neprarado sugebėjimo girdėti, o tai savo ruožtu, palieka viltį, kad kada nors ji ir įsiklausys į tai, ką sako kitaip galvojantys.
Kalbant dar paprasčiau (kaip laisvos profesijos atstovas galiu sau tai leisti) – ministrė I.Šimonytė, nepaisant to, kad aš nepritariu daugeliui dalykų, kuriuos ji šiandien daro, yra tiesiog „cool“.
Žemai lenkiuosi. Pagarba. Nuoširdžiai.
P.S. Visiems mano nemėgėjams ir besirengiantiems prapliupti komentarais apie pataikavimą valdžiai primenu, kad šio tinklaraščio istorijoje atskirų komentarų išskyrimas į atskirą įrašą nėra naujas dalykas.
O dabar – skaitykite ir ginčykimės toliau:)
*******************************************************************************************************
Gerbiamas Artūrai,
Leiskite padėkoti už tai, kad ne tik matote, bet ir pabrėžiate tiesioginį ryšį tarp sumokamų mokesčių ir gaunamų viešųjų paslaugų bei viešųjų išlaidų (kurių nemenka dalis yra būtent įvairios socialinės išlaidos) apskritai. Viešoje polemikoje tai gana retas dalykas, neretam galvoje susiklosčiusi klišė (kurią turbūt “įmušė” neseniai į biudžetus pačios plaukusios “buminės pajamos”, kurios tam bumui pasibaigus taip pat mikliai dingo), kad mokesčius įmanoma tik mažinti, o išlaidas – tik didinti ir tie abu procesai gali vykti vienu metu. Vyko kurį laiką, tiesa, tačiau tam reikalingos prielaidos (ūkio kaitimas iš įspūdingo skolintų pinigų srauto), drįstu teigti, dingo negrįžtamai (bent jau artimiausios ateities perspektyvoje).
Nepaneigiamas faktas yra tai, kad pensijų eilutė visiškai neseniai – per 2007-2008 metus – paaugo po 1-1,3 mlrd. litų į metus(anksčiau – po kelis šimtus milijonų), motinystės išmokų eilutė augo kartais. Žmogus sakytų – labai gerai, tačiau tie įsipareigojimai buvo “sudengti” su pajamomis, kurios buvo laikinos ar su santaupomis. Abu šaltiniai išseko. Tuomet kyla klausimas – ar tikrai visas sodros problemas, kurios tik gilės, nes mažėjant darbo užmokesčiui toliau mažės ir sodros įplaukos, turėtų apsiimt išspręsti valstybės biudžetas (ar valstybės skola) ir visi priimti sprendimai socialinio draudimo srityje turėtų būti palikti kaip yra?
Tikrai stengiuosi “nešaudyti” vienos kino herojės verta leksika “nemokykite manęs gyventi, geriau padėkite materialiai” – stengėmės gausiai paskelbti informacijos apie biudžetą, jo struktūrą, iš kurios matyti, kad toleruoti 3,5 mlrd. sodros natūralųjį deficitą, papildomai sumažinant 1,2 mlrd. valstybės biudžeto išlaidas (kurios beje irgi 90 procentų “suprogramuotos” augimo laikais) būtų gana keblu, bent jau darant tai protingai. Galima bandyti uždaryti visas valstybės institucijas (išskyrus viešąsias paslaugas – policiją, gaisrinę ir t.t.), sutaupysime maždaug tokią sumą, bet ką uždarinėsime 2011-aisiais, kai sodros deficitas ir toliau bus tas pats, o valstybės institucijų jau nebebus?
Akivaizdu, kad sprendimas nėra ilgalaikis. Kaip ir nubraukti, tarkime, ES lėšų kofinansavimo išlaidas.
Galbūt galime didinti įvairius mokesčius, surenkamus į valstybės biudžetą ir tai, ką surinksime atiduoti sodrai? Pvz. nustatyti progresinį pajamų mokestį? Šalyje, kur darbo užmokesčio mediana apie 1500 litų, bet kokia ženklesnė įplaukų suma gali būti gauta tik LABAI (pabrėžiu) padidinus pajamų mokestį žmonėms, kurių pajamos nėra didelės (įskaitant gaunančius MMA) – šaipotės iš siūlymo apsaugoti gaunančius 650 litų pensiją (neva kiti labai turtingi Šimonytės supratimu), tačiau progresinis pajamų mokestis, kurio įplaukos leistų spręsti sodros problemas būtų nemažiau “juokingas”.
Progresiniai mokesčiai dėl kitos priežasties – didesnio socialinio teisingumo (ar jo iliuzijos)- diskutuotinas klausimas, manau, iki užkimimo galima dėl to ginčytis, tačiau susitarkime, kad tokiu atveju jau kalbame ne apie fiskalinius įrankius (arba gana menkos reikšmės pinigine išraiška) dabarties problemoms spręsti. Dėl tos pačios priežasties reikšmingu pajamų įrankiu niekada nebus nekilnojamojo turto mokestis ir negali būti pelno mokestis, net jeigu jis liktų 20 procentų – įspūdingoji 2006-2007 metų pelnų masė, žinote, kuriuose sektoriuose buvo. Šių sektorių galimybės bent vidutiniu laikotarpiu (nekalbnt apie artimąjį) generuoti kažką panašaus artimos minimumui.
Įmokų perbalansavimas tarp darbuotojo ir darbdavio yra gera mintis ta prasme, kad tuomet žmogui galbūt būtų aiškiau, kiek gi jis moka (turi/gali/nori mokėti), kad gautų konkrečios apimties draudimą. Tačiau turbūt nevertėtų neigti, kad ilguoju laikotarpiu darbo kaštams tai neturi didelės reikšmės (vistiek galiausiai visus mokėtinus mokesčius tenka “uždėti” ant bandomos suderėti algos “į rankas”) – tik šiuo laikotarpiu, kai dėl augančio nedarbo stipresnes pozicijas turi darbdavys, tai yra galimybė “numesti” tokį perbalansavimą darbuotojui, sumažinant jo netto darbo užmokestį. Tačiau tai laikina galimybė, nulemta objektyvios realybės, o ne perbalansavimo privalumų. Kitas dalykas, kalbant apie siūlymus, esančius ant stalo šiuo metu – 1 procentinį punktą sodros įmokų padidinimo būtent ir siūloma nustatyti būtent darbuotojui (dosniajai motinystės išmokų sistemai).
Nebandau čia “apsiginti” ar guostis, kad nėra jokių kitų sprendimų – dažnai taip supaprastintai pateikiama valdžios institucijų pozicija. Yra. Bet jie arba ne menkiau kontraversiški, arba trumpalaikiai, arba menkai “telopo” problemos mastą (nesakau, kad jų negalima priimti, tiesiog tai skirtingo poveikio sprendimai, todėl jų priėmimo motyvus reikia pateikti adekvačiai). Juk sodros problemos kilo visų pirma dėl to, kad įsipareigojimai “gerinti gyvenimą” paskutiniu metu buvo priimti su milžinišku įkarščiu dalinant efemeriškas “bumo pajamas”, todėl jos problemos nesibaigs nei šįmet, nei kitąmet. Tai ir kyla klausimas, ar šitų įsipareigojimų peržiūrėjimas yra nemoralus? Manyčiau, kad teisėtas žmogaus lūkestis turėtų būti, kad valstybė vykdytų (o ne vien žadėtų vykdyti) ką įsipareigojusi, todėl ne(be)įvykdomi pažadai tubūt verti peržiūrėjimo?
Kita vertus, tikiuosi, kad ši krizė ir karšti debatai bus gera proga suprasti, jog mokesčiai mokami ne (vien:)) tam, kad “Šimonytė sumokėtų sau atlyginimą” ir kad kuo daugiau tikimės “gerovės valstybės”, tuo daugiau mokesčių tenka už tai mokėti. Taigi, galbūt tai net bus proga pagaliau susitarti, ko tikimės iš valstybės ir kiek už tai esame pasirengę mokėti, užuot vien spekuliatyviai čiuožinėjus Lafero kreive, ką nuolat darėme augimo laikais.
Su geriausiais linkėjimais
Ingrida Šimonytė