Socialinė gerovė pagal Algirdą: visiems geras nebūsi, tačiau kai kam – gali

Praėjusi savaitė be abejonės buvo Algirdo Didžiojo benefisas. Prajojo jis ant balto arklio beveik nesustodamas per Prezidentūrą (tiesa, teko vieną kartą Valdui paskambinti ir jį paskubinti), išdidžiai prarisnojo per Seimą, iškilmingai prisiminė tuos laikus, kai iš SSKP pirmojo sekretoriaus tapo LKP pirmuoju, o po to iššuoliavo į Briuselį sveikinimų priimti.

Tačiau kur jojo Algirdas, keistos pėdos liko. Antai Seime pasakodamas apie būsimą Lietuvos ūkio plėtrą šalį vėl valdant socialdemokratams, Algirdas ėmė ir prasitarė, kad koncernas SBA Visagine statys naują baldų fabriką ir gaus šioms statyboms Europos Sąjungos paramą. Neoficialiomis žiniomis (nes oficialiai dar niekas nepaskelbė) – 30 milijonų litų.

Viskas lyg ir būtų gerai – koncernas žinomas, jo valdomos įmonės dirba gerai ir pelningai, didžiąją dalį produkcijos eksportuoja. Ir vieta pasirinkta labai tinkamai, turint galvoje būsimą Ignalinos elektrinės uždarymą. Žodžiu, puikus projektas – ekonomiškai pagrįstas, socialiai orientuotas, beveik kaip Didžiasalio plytų fabrikėlio.

Tik viena maža smulkmena: SBA projekto kol kas nesvarstė Ūkio ministerijos verslo projektų atrankos komitetas, kurio valioje rekomenduoti, ar šiam projektui turėtų būti suteikta ES Struktūrinių fondų parama. Negavęs tokios rekomendacijos, įsakymo dėl tokio paramos skyrimo dar nepasirašė ir Ūkio ministras, kaip numato formali procedūra.

Nenorėčiau būti dabar minėto Ūkio ministerijos komiteto nariu: kvailai jausčiausi kai tektų vaizduoti, kad nagrinėju projektą, kurį jau viešai palaimino pats Algirdas. Nenorėčiau būti ir Viktoru, kuris žadėjo peržiūrėti net ankstesnius sprendimus dėl ES milijonų skyrimo, tačiau pirmiausia turės padėti parašą ant projekto, kurio tikriausiai net akyse nematė.

Būdamas Viktoro vietoje kiek nejaukiai jausčiausi ir išgirdęs, kaip premjeras viešai dėsto, kad Lietuvai, pasirodo, visai nereikia celiuliozės fabriko. To, apie kurį diskutuojama nuo 2000 metų, kai Vyriausybės iniciatyva buvo parengta Japonijos ir Švedijos ekspertų studija. To paties, kurio statybą Seimas 2002 metais pripažino valstybinės svarbos projektu ir kuriam tinkamiausią vietą daugiau nei metus parinkinėjo vietiniai specialistai.

Pasirodo, visos šios pastangos buvo tiesiog laiko gaišimas – Algirdas juk geriau žino ko Lietuvai reikia. Todėl Viktoras, pradėdamas darbą naujame poste pirmu reikalu turėtų išvaikyti vis dar tebeveikiančią darbo grupę, kuri rūpinasi celiuliozės fabriko projektu – vėliau vardydamas nuveiktus darbus galės pasigirti, kad šiek tiek lėšų sutaupė ir prie socialinės gerovės kūrimo prisidėjo.

O gal net sutaupys tiek, kad privers Algirdą pakeisti savo nuomonę, jog norint tą gerovę sukurti reikia būtinai didinti mokesčius.

Juk Algirdas linkęs persigalvoti – dar visai neseniai, prieš Seimo rinkimus, jis apie mokesčių didinimą nekalbėjo, priešingai – žadėjo, kad kai kurie mokesčiai net bus sumažinti.

Gali juk ir dar kartą nuomonę pakeisti, juo labiau, kai iš patirties žino, kad kartais sumažinus mokesčius, jų į biudžetą pradedama surinkti daugiau. Kaip, pavyzdžiui, atsitiko 2002 metais, kai to paties Algirdo vadovaujama Vyriausybė, siekdama socialinės gerovės, ėmė ir gana drastiškai sumažino pelno mokesčio tarifą nuo 24 iki 15 procentų.

Algirdas tikriausiai prisimena, koks buvo tokio žingsnio efektas: 2002 metais pelno mokesčio buvo surinkta 307 milijonai litų, 2003-aisiais ši suma išaugo daugiau nei du kartus iki 784 milijonų, o šiemet jau viršys 1 milijardą.

Atrodo neįtikėtina, bet faktas.

O štai biudžeto įplaukos iš gyventojų pajamų mokesčio, kurio Algirdo Vyriausybė, nors ir žadėjo, tačiau taip ir nesumažino, beveik nedidėja nuo 1999 metų: tada buvo surinkta 2,54 milijardo, pernai – 2,66 milijardo, o šiemet per 10 mėnesių – vos 2,3 milijardo.

Keista, ar ne – juk niekas tikriausiai nesiginčys, kad per tuos penkerius metus gyventojų pajamos išaugo.

Prisiminęs teigiamą pelno mokesčio mažinimo efektą, galėtų Algirdas pabandyti paeksperimentuoti ir su gyventojų pajamų mokesčio tarifu. Gal kartais sumažinus jį kokias 9 proc. punktais iki Latvijos ir Estijos lygio, dalis verslininkų pradėtų svarstyti, ar verta ir toliau rizikuoti ir mokėti algas vokeliuose, o dalis sąžiningų piliečių panorėtų, kad jų pajamos taptų legalios?

Gal užuot kūręs planus, kaip apmokestinti automobilius bei namus, Algirdas geriau pagalvotų, ar nevertėtų sumažinti ir socialinio draudimo įmokų.

Žinau, Algirdas greičiausiai pasakytų, kad to daryti negalima, nes sumažinus mokesčius, sumažės ir biudžeto pajamos, o jis juk nori kuo daugiau jų perskirstyti.

Kaip tikram socialdemokratui galėčiau atsakyti, kad vardan socialinės gerovės būtų galima šiek tiek padidinti pelno mokesčio tarifą. Ir spėju, kad gerai pagalvoję, net verslininkai tam tikriausiai neprieštarautų, nes jų sąnaudos, sumažinus gyventojų pajamų mokestį ir įmokas „Sodrai“, taip pat šiek tiek sumažėtų.

Galbūt šiek tiek padidėtų ir vartojimas, o tai reiškia, kad papildomų pajamų būtų galima tikėtis ir iš pridėtinės vertės mokesčio, žinoma, renkant jį geriau nei iki šiol.

Ieškant papildomų pajamų, galima būtų atidžiau žvilgtelėti ir į galiojančias mokesčių lengvatas, pirmiausia būsto paskoloms ir kompiuteriams. Rizikuoju būti apšauktas socialistu, tačiau asmeniškai pažinodamas jaunuolius, kurie nedvejodami perka už pusę milijono butą Vilniaus senamiestyje, drįsiu suabejoti, ar valstybės tokiems jaunuoliams grąžinama palūkanų dalis gali būti vertinama kaip socialiai orientuota politika. Ypač, jei jaunuolis, pavyzdžiui ima ne vieną, o kelias paskolas.

Skaičiai liudija, kad tokia politika kainuoja nepigiai: šiemet būsto paskolų portfelis, palyginti su praėjusiais metais padvigubės ir viršys 3 milijardus litų. Tai reiškia, kad kitais metais gyventojų susigrąžinta pajamų mokesčio suma (pridėjus dar ir kompiuterius) tikrai bus gerokai didesnė nei pernai, kai ji siekė apie 100 milijonų.

O apmokestinus automobilius, geriausiu atveju bus surinkta apie 80 milijonų. Bet bus socialiai teisinga, nes mokėti teks visiems.

(2 balsų, vidurkis: 4.00 iš 5)
Loading...