Beždžionės metai po Rusijos ženklu

Keisti buvo tie 2004-ieji – kaip niekada pilni įvykių, dauguma jų labai svarbių ir reikšmingų, kurie vėliau, matyt, bus vadinami istoriniais. Kita vertus, dauguma tų istorinių įvykių lyg kažkokie netikri ir neįtikinami, kaip šiuos metus globojusios beždžionės grimasos.

Be to, besibaigiantys metai kaip niekad aiškiai pažymėti dar vienu – Rusijos – ženklu. Panašu, kad kuo labiau stengiamės nuo jos atitolti, tuo labiau daromės nuo jos priklausomi.

Juk jei žiūrėtume tik 2004-ųjų pradžią ir pabaigą, tik Rusiją ir tematytume. Atrodytų, lyg 12 mėnesių iš esmės būtume ėję ratu: pradėjome rusu šnipu Jurijumi Borisovu, o baigiame rusų šnipu Vladimiru Alganovu.

Vienas Konstitucinio Teismo sprendimu už 1,2 mln. litų nusipirko Lietuvos pilietybę ir visą Lietuvos prezidentūrą, o kitas, prieš dvejus metų laisvai vaikštinėjęs po Lietuvą ir šiandien pagaliau išaiškintas, metams beždžionės metams baigiantis tapo didesne problema nei naujojo vidaus reikalų ministro ryšiai su EBSV koncernu.

Beždžionė ir ta iš juoko sprogtų: Jurijus, nors ir be Lietuvos pilietybės, tačiau vis dar su Valdo Adamkaus įteiktu apdovanojimu, laisvas ir vis dar Lietuvoje. Vladimiro Lietuvoje nėra, tačiau konservatoriai kaip „Mauglyje“ smauglio užhipnotizuotos beždžionės vis tiek kasdien dainuoja jo vardą. Gaila, nebėra Lietuvoje ir Mečio: galėtų konservatorius nuraminti, ir papasakoti, kaip jo vadovaujami saugumiečiai apie Alganovą viską žinojo ir kaip jį visur sekė. Juk šis irgi tikriausiai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui?

O gal svetimi grėsmės nekelia? Gal tik savi baisūs. Tokie kaip Rolandas Paksas, 2004 nuskambėjęs per Lietuvą ir visą pasaulį kaip pirmasis Europoje per apkaltą pašalintas prezidentas. Už korupciją, valstybės paslapties išdavimą ir už tai kad nebuvo visiems lygiai teisingas. Tiesa, teismuose vėliau šiek tiek išteisintas, bet vis tiek kaltas, nes Konstitucinis Teismas taip nusprendė.

Po apkaltos buvo ir šviesių momentų: tapome Europos Sąjungos ir NATO nariais. Galiu susilaukti priekaištų, bet manau, kad abi šios narystės taip pat pažymėtos Rusijos ženklu – juk niekam ne paslaptis, kad pagrindinis vadinamosios eurointegracijos motyvas buvo saugumo paieškos. Visa kita, pavyzdžiui, masinio naikinimo ginklai Irake, pridėtinės vertės mokestis šilumai bei sauskelnėms, diskriminacinės išmokos žemdirbiams ar Europos krikščioniškos šaknys – tik tarp kitko. Beje beždžionė ir vėl pasivaipė: vos atvykusiems į Šiaulius mūsų saugotojams vietiniai davė į nosį, kad čia nesijaustų per daug saugūs.

Po to buvo rinkimai ir beždžionė vėl gavo progos pasireikšti. Per mėnesį Lietuvoje gimė du nauji įžymūs politikai, kuriems nemaža dalis tautos buvo linkusi patikėti aukščiausią valstybės postą: interviu už valdiškus pinigus mėgstanti dalyti ministrė bei tarp trijų partijų besiblaškantis buvęs euroderybininkas. Truputis biudžeto lėšų pensininkams bei vaikus auginančioms šeimoms prieš rinkimus, vienas kitas skolintas milijonas, panelės, suknelės ir prezidentūra beveik ranka pasiekiama.

Tiesa, beždžionei besivaipant, trys mirė – ne tikra, politine mirtimi. Už tai, kad per daug telefonu kalbėjo ir per daug meiliai su „Rubikon“ grupe bendravo. Tiesa, nuteisti nebuvo – nei paprastame, nei Konstituciniame Teisme. Ir dar išeitines pašalpas gavo. Partijų fondai gal irgi pasipildė – už moralinę skriaudą ir prarastus ryšininkus.

Bet išsirinkome tą patį, jau žinomą ir patikrintą. Tą, kuris nepardavinėja pilietybių, neturi blogų patarėjų, tą, kuris nieko nenuskriaus ir visiems bus lygiai teisingas. Ir vėl išsigelbėjome nuo Rusijos įtakos, kurios šešėlis buvo pakabintas virš pagrindinės išrinktojo konkurentės Kazimieros.

Iš karto po to buvo paskelbtas kryžiaus žygis jau ne prieš Rusiją, bet prieš patį rusą Viktorą. Dalyvavo tie patys: konservatoriai, liberalai ir vyskupai, šiemet ypač išpopuliarinę epistoliarinį (tai yra, laiškų rašymo) žanrą.

Žygis lyg ir pavyko: Viktoras Seime daugumos negavo. Tačiau nors ir kentėjęs nuo Vytauto Landsbergio, Andriaus Kubilio, Audrio Juozo Bačkio ir Valdo Adamkaus, kaltas prie kryžiaus ir stumtas į pragarą, trečią dieną po rinkimų iš populisto virto koalicijos partneriu, įžengė į valdžią ir sėdi Algirdo dešinėje ir iš ten skirstys Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas.

Gaila, nematot dabar 2004-ųjų beždžionės snukio išraiškos… Nors kai kuriems gal ir pavyktų – tereikia pažiūrėti į veidrodį.

Nors naudos iš to vis tiek jokios. Kol gąsdino visus Rusijos grėsme, ši sėkmingai toliau pamažu okupavo Lietuvą: perėmė „Lietuvos dujas“, Kauno termofikacinę elektrinę, ištiesė rankas į „Mažeikių naftą“. Kol gaudėme šmėklas, Rusija, paskutiniais Lietuvos banko duomenimis, tapo penkta didžiausia užsienio investuotoja Lietuvoje, nustūmusi žemyn ne tik Didžiąją Britaniją bei Suomiją, bet net ir JAV.
Rusija sėkmingai įsitvirtina ir kitame fronte: kol valdžia aiškinosi, kas kelia didžiausią grėsmę nacionaliniam saugumui, skirstėsi į elitą ir runkelius, iš rankos penėjo verslą ir badu marino savo piliečius, šie, atrodo, pamažu pradėjo pasimesti erdvėje, laike ir realybėje. Jei tikėtume apklausomis, tokių, tai yra manančių, Nepriklausomybės laikotarpis Lietuvai yra nesėkmingesnis nei sovietmetis, šiandien yra daugiau nei trečdalis – net 34,2 procento. Išvertus į skaičius, tai yra daugiau nei milijonas – čia net ir beždžionė tikriausiai apsiverktų.

Kur čia neverksi, jei net ant Kauno „Žalgirio“, sovietmečiu buvusio vienu iš pagrindinių lietuvybės simboliu, žaidėjų marškinėlių šiemet per Eurolygos varžybas puikuojasi Rusijos bendrovės pavadinimas. Tos pačios, kuri pusvelčiui pirkdama Ignalinoje gaminamą elektrą ir vėliau ją brangiau parduodama kitiems, labai norėjo, kad pirmasis Ignalinos blokas 2004 metais nebūtų sustabdytas. Taip norėjo, kad net pats Lietuvos premjeras Europos Sąjungos to prašė.

Gerai, kad šiandien jau paskutinė beždžionės metų dieną. Dar mėnuo kitas – ir ašaros nebepadėtų, beliktų mirti iš gėdos.

(2 balsų, vidurkis: 3,50 iš 5)
Loading...
  • Anonimas

    Arturai. Beskaitant Tavo komentarus, rasytus pries ketverius metus, atrodo, kaip siandien…

  • Matotaupa

    Ar daug kas pasikeitė nuo to laiko ir į kokią pusę?