Šlykščiausia parduotuvė Vilniuje – Saulėtekio „Iki“
Kai atsistojau į eilę prie kasos, prieš mane stovėjo 21 žmogus. 
Tai buvo trumpesnė iš dviejų eilių „Palink“ valdomo prekybos tinklo „Iki“ parduotuvėje, esančioje Saulėtekio gatvės gale. Trečia kasa buvo uždaryta.
Toje parduotuvėje dar yra keturios savitarnos kasos, kurios, berods, vadinasi „Bitutė“. Jas visas saugojo Saulėtekio parduotuvės administratorė, nes visos jos neveikė. Kaip ir per 70 proc. mano apsilankymų šioje parduotuvėje per pastarąjį mėnesį.
Keturios savitarnos kasos šioje parduotuvėje buvo įrengtos vietoj dviejų įprastų kasų.
Palikęs savo krepšelį su alumi ir „Pringles“ pasaugoti pagal mainų programą į Lietuvą atvykusiam studentui, nuėjau pas administratorę ir paklausiau, kodėl jai neatsisėdus prie trečios kasos.
Ji man atsakė, kad savitarnos kasos neveikia. Ir tikrai – jų ekranuose galima buvo matyti kelio ženklą, kuris vadinamas „plyta“.
Kol Saulėtekyje nebuvo „Palink“ valdomos „Iki“, vienintelė parduotuvė buvo „Kamčiatka“. Ten viskas kainavo šiek tiek brangiau nei „Iki“, bet prie kasos niekada nemačiau eilės, ilgesnės, nei 8 žmonės. Kasininkė ten buvo viena.
Tikriausiai nuo to laiko studentų skaičius išaugo dvigubai. Dėka tarptautinių mainų.
Bet Saulėtekio „Iki“ yra šlykšti ne tik todėl, kad ten kartais tenka pasakyti administratorei, kad iš trijų kasininkių, stovinčių prie lentynų, vienai atsisėdus į kąsą, eilės prie kitų dviejų sumažėtų trečdaliu.
Ši parduotuvė yra šlykšti dar ir todėl, kad administratorė ten bijo kasininkių. Na, bent jau vienos, kurios vardas, berods, yra Olga (nors nesu 100 tikras).
Tai, kad sveiko kūno ir šviesių plaukų Olga niekada nesišypso ir niekada nesisveikina, dar pusė velnio. Bet tai, kad ji su pirkėjais elgiasi kaip su priešais, o su administratore – kaip su šuniuku, šiek tiek stebina.
Pirmą kartą su ja susidūriau iš karto po Naujųjų. Pirkau gal už 13 eurų, daviau 50, o ji man grąžos davė eurais iki 20-ies ir likusius litais. Kai paklausiau, kas tai, atsakymas buvo „čia ne keitykla“. Bandžiau mandagiai paiškinti, kad Lietuvoje yra įstatymai, kurie galioja ir parduotuvėse, tačiau reakcijos nebuvo.
Teko pasišaukti į pagalbą administratorę (tą pačia, kuri šaindien saugojo neveikiančias savitarnos kasas) ir net reikėjo nusipirkti degtukų dėžutę, kad gaučiau grąžą eurais (nors litai man visada labiau patiko). Šviesių plaukų kasininkė tuo metu išdidžiai sėdėjo ir stebėjo, kas vyksta aplinkui.
Lygiai taip pat išdidžiai ji sėdėjo po kokių poros mėnesių, kai paprašiau jos geltono „Camel“, kuris buvo vitrinoje virš kasos. „Neduosiu“, pasakė ji ir vėl ramiai sulaukė administratorės (tos pačios, kuri šiandien saugojo neveikiančias savitarnos kasas) ir dar ramiau stebėjo, kai ji atidaro vitriną ir išima tą sveikatai kenkiantį produktą. Neapsaugojo manęs nuo pagundos ir net sutiko pinigus už ją paimti.
Administratorei tada nuoširdžiai pasakiau, kad man jos gaila, bet ji tik kaltai šypsojosi. Ir aš ją suprantu. Nes jos kaltės dėl sveiko stoto ir šviesių plaukų kasininkės bei savitarnos kasų, kurias reikia saugoti tikriausiaii nėra. 
Saulėtekio „Iki“ pagrindiniai klientai yra studentai. O su studentais juk galima elgtis bet kaip. Ypač – kai dviejų kilometrų spinduliu nėra jokios kitos parduotuvės. Todėl aš „Palink“ politiką suprantu.
Jau tryliktus metus nesu įkėlęs kojos į „Maxima“ parduotuvę – iš pradžių todėl, kad man nepatiko, jog iš manęs vagia, pastaruoju metu – nes bijau, kad nenugriūtų stogas.
Šiandien pagalvojau, kad jei kada nors sumąstysiu parduoti savo namą, pirmiausia pasiūlysiu sklypą kokiam nors mažmeninės prekybos tinklui ar šiaip verslininkui, norinčiam atidaryti parduotuvę. Jei sutartume, Saulėtekio „Iki“ subankrutuotų per tris mėnesius ir aš dėl to labai džiaugčiausi, nes tai būtų jiems geriausias atpildas už požiūrį į klientus.
P.S. Kai dirbau BNS dažnai eidavau į Pylimo gatvėje esantį „Ikiuką“. Ten kasininkė (nepamenu jos vardo, bet ne šviesių plaukų ir ne tokio sveiko stoto, bet maždaug pusmetriu mažesnė už mane) visada pasisveikindavo, šypsodavosi ir net neklausdama paduodavo man mano „Camel“. Jei būčiau jaunesnis ir nevedęs, tikriausiai būčiau ją įsimylėjęs.
P.P.S Nuotraukos nelabai kokybiškos, nes savo telefoną, eidamas su šunimi, buvau palikęs namuose. Neiškentęs kreipiausi į pirmą žmogų, kuris telefoną turėjo (kaip sužinojau? Ogi paprastai – jis tuo metu kalbėjo telefonu) Jo vardas Ernestas ir jis mane suprato. Už tai jam ačiū. Ir dar už tai, kad neapgavo ir atsiuntė nuotraukas.
(21 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)
Loading...
