Atviras laiškas A.Užkalniui: pupuli, priimk teisingą sprendimą, kurį suprastų Monika, Milda ir Fausta

Andriau Užkalni, žinau, kad nuolat skaitai, todėl neabejoju, kad perskaitysi. Kaip ir tavo darBdavė Monika, kuri savo portale akcentuoja krūtų dydį, ar tavo kolega R.Valatka, iš kurio šią savaitę tyčiojasi visi, kas netingi, nes jis, panašu, pamiršo, ką reiškia būti žurnalistu.

Tai, štai ką noriu tau pasakyti, mielas pupuli.

Kaip tik šiandien Markas pasakojo, koks buvai švelnus ir pūkuotas, kai supratai, kad tavo feisbukinė „drąsa“ gali pavirsti į sėdėjimą ten, kur tokių kaip tu, niekas negerbia.

Markas, pasakodamas tai studentams, garsiai juokėsi ir gana vaizdžiai nupiešė, koks tu buvai laimingas, mielas pupuli, sužinojęs, kad tau neteks antrą kartą stoti prieš teismą ir mušantis į krūtinę sakyti „esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“. Juk pamneni, kaip tai darei pirmą kartą ir prašei atleidimo?

Juokėsi ir studentai, kurie klausėsi Marko ir kurie galbūt iki šiol seka tavo pasisakymus feisbuke, nes tu juk žvaigždė ir pats geriausias, tu už Zuoką ir prieš lašinius. Man patiko žiūrėti, kaip jie juokėsi, nes tu, mielas pupuli, to vertas.

Aš su malonumu stebėjau, kaip pasikeitė tavo, mielas pupuli, drąsa, po to, kai teismas pripažino tave kaltu. Neginčiju ir pripažįstu, tu nesi toks kvailas, kaip tavo sielos brolis A.Ramanauskas, ir po teismo sprendimo padarei reikiamas išvadas. Supratai, kad padugnių ir atmatų leksika, žmonių nuolatinis įžeidinėjimas, nors ir generuoja click’us ir komentarus, vis dėlto turi ir neigiamų aspektų.

„Lietuvos rytas“, mielas pupuli, tau juk niekada tikriausiai nemokėjo (nes tu iš tiesų niekada nebuvai to vertas) tiek, kiek galėjo pasiūlyti mokesčių mokėtojų lėšomis finansuojamos įstaigos, tokios, kaip „Versli Lietuva“, kurios tave samdė, kad pasakotum Lietuvos verslininkams, kaip daryti verslą, po to, kai tavo sudizainintus moteriškus triusikus su Vytimi, dengiančia (atsiprašau) gaktą, įsigijo keliolika ar keliasdešimt tokiam žygdarbiui pasirengusių Lietuvos moterų ir po to kai puodelius su tavo genialia fraze, priimtina visiems, kurie nemokėjo lietuvių kalbos, pradėjo gaminti Kinijoje 213 kartų pigiau, nei už gamybą mokėjai tu. Tikiuosi, tu už mokesčių mokėtojų lėšas pradedantiesiems verslininkams paaiškinai, kas yra patentas ir kokia jo reikšmė pajamoms.

Bet šis laiškas ne apie verslą. Ir net apie užsakomuosius straipsnius, kuriuos tu rašei „Lietuvos rytui“, kad turėtum kuo susimokėti už taip mėgstamus mėsainius.

Teismo nuosprendis, paaiškinęs tau, kad tu neturi teisės dergtis kur ir kada panorėjęs, privertė tave pagalvoti apie gyvenimą. Ir išgyvenimą.

Aš tave suprantu, mielas pupuli. Tu augini dvi nepilnametes dukras, aš šiuo metu auginu vieną, kuriai jau šešiolika. Bet buvo laikai, kai mūsų šeimoje buvo trys nepilnamečiai vaikai – jie ėjo į mokyklą, sportavo, dainavo,  norėjo naujų rūbų, važiuoti į stovyklas, skaityti knygas, turėti kompiuterius,  Ir dar valgė. Tiesa, ne mėsainius, o kiek sveikesnį maistą, nors tai, žinoma, skonio reikalas.

Nori tikėk, nori ne, mielas pupuli, Andriau, bet iš asmeninės patirties aš žinau, kad visa tai kainuoja. Taip pat žinau, kad norint už visa tai sumokėti, reikia pinigų. Nesvarbu, kas juos moka – „Lietuvos rytas“, „Versli Lietuva“, Vilniaus savivaldybė, ar kiniečiai. Pinigai juk nekvepia, ar ne mielas pupuli?

Todėl viisškai suprantu tavo metamorfozę po teismo sprendimo ir tavo kilniaširdišką sprendimą paaukoti dalį „Verslios Lietuvos“ tau sumokėto honoraro „Jaunimo linijai“.  Jei gyvenčiau taip, kaip tu, aš tikriausiia irgi taip būčiau daręs. Nes būdamas protingas (o tu, mielas pupuli juk irgi nesi kvailas), suprasčiau, kad po antro teistumo, šansai gauti Lietuvos valstybės ar Europos Sąjungos finansinę paramą būtų tokie pat realūs, kaip nugalėti mane krepšinio, futbolo, tinklinio, rankinio, regbio, aištelėse, ledo ritulio, dailiojo čiuožimo ar kerlingo arenose, nekalbant jau apie tatamį ar ringą (bet jei klystu, tu man būtinai duok žinoti, mielas pupuli).

Bet štai vieno dalyko aš negaliu suprasti – kaip tu visa tai paaiškini savo nepilnametėms dukroms, kurioms tėtis turėtų būti autoritetas, iš kurio jos turėtų imti pavyzdį ir stengtis būti pnašiomis į jį.

Išduok man paslaptį, mielas pupuli Andriau, kaip tu savo Monikai Olivijai ir Mildai Marijai sugebi paaiškinti, kaip po teismo nuosprendžio ir aukos „jaunimo linijai“ iš drąsaus, nebijančio jokių autoritetų „kolumnisto“ tu tapai niekingu bailiu šuneliu, bandančiu drąsiai aploti visus einančius pro šalį, tačiau darai tai miaukdamas kaip jauna katė per morčių?

Apšviesk mane, mielas pupuli, kaip tau pavyksta įtikinti Moniką ir Mildą, kad tu vis dar esi vyras, asmenybė, pagaliau, žmogus, gebantis prisiimti atsakomybė už savo veiklą? Netikiu, kad mėsianiai čia turi įtakos, todėl, jei nesunku, atskleisk paslaptį.

Nes aš, pavyzdžiui, niekaip negaliu suprasti, kodėl tu, mielas pupuli, norėdamas aprašyti M.Dargužaitę, rašai apie lietpalčius ir lašinius (kas iš esmės geriau apibūdina tave patį, o ne Mildą), o norėdamas parašyti ką nors apie mane, rašai apie „bedarbę iguaną“,  „išvedančią šunį pakakkoti“ ir „surenkančią okurkus terasoje“.

Nejau taip tu, mielas pupuli, bandai psakyti savo Monikai ir Mildai, kad tu turi darbą, kuris niekada neleido įsigyti šuns ir turėti terasos? Nebijok, pupuli Andriau, pasakyk, jos supras, nes paauglės yra gerokai protingesnės, nei mes galvojame.

Tiek aš, tiek Rasa, galime pasakyti savo Austėjai net ir baisesnių dalykų – pavyzdžiui, kad skusti vieną galvos pusę du kartus per mėnesį yra per didelė prabanga arba kad geriau rinktis istoriją, nei geografiją. Ir žinai, ką, mielas pupuli, Austėja tai supranta.

Todėl, jei pasakytum, kad esi bailys, ir kad bijai atvirai rašyti, ką galvoji, nes jei parašytum, galbūt nebegalėtum sumokėti už jų mokslą ar naujus džinsus, jos suprastų. O dar jei Fausta tavo žodžius patvirtintų, tai, manau, laiminga šeimyninė vakarienė būtų garantuota. Antra padėkos diena praktiškai, net jei neturėtum pinigų kalakutui.

Ir šia proga štai ką aš tau noriu pasakyti, mielas mano pupuli Andriau: jei dar kartą kur nors kokia nors proga parašysi apie „bedarbę iguaną“, „Pylimėlių sodo bendriją“, „vokiečių aviganę Dorą“, „okurkus terasoje“, „bambalius“ ar kitus dalykus, kurių tu dėl savo bailumo nedrįsti tiesiai įvardyti, aš viešai pasižadu mesti visus darbus ir atsidėti niekingam tikslui – kad tu, mielas pupuli, gautum antrą teistumą.

užkalnys bailys

Tada tu iš tiesų galėtum pasakyti Monikai, Mildai ir Faustai, kad esi drąsus ir teisus – nes kurį laiką aš iš tiesų formaliai būčiau bedarbis (nors, tiesą pasakius, stengtis, kad panašūs į tave, gautų tai, ko nusipelnė, irgi yra darbas).

Tačiau, prašau tavęs, mielas pupuli Andriau, prieš priimdamas sprendimą, rimtai pagalvok, kaip tu paaiškinsi Monikai, Mildai ir Faustai, kodėl tau reikia džiūvėsėlių ir kodėl tavo komentarų kurį laiką neskelbs portalas, skirstantis moteris pagal krūtų dydį.

Mes su Rasa Austėjai visada sakydavome, kad gyvenimo orientyras turi būti ne tie, kas blogesni, o tie, kas geriausi. Taip pat sakydavome ir iki šiol sakome, kad kiekvieno žmogaus teisė pasirinkti savo kelią ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą.

Tikiuosi, kad tu, mielas pupuli Andriau, pasirinksi teisingą sprendimą ir prisiimsi už jį atsakomybę. Ir sugebėsi paaiškinti tai Monikai, Mildai ir Faustai.

Tu juk protingas žmogus, pupuli Andriau?

P.S. Mielas pupuli, tu juk jau supratai, kad Žemaitė ir J.Ivanauskaitė vis dar bus mokyklų programose, kai tavęs jau nebespausdins delfiai ir visi, įskaitant Faustą, tave jau bus seniai pamiršę, o  tavo buvimu žemėje džiaugsis tik kirminai, kuriems tu suteiksi pakankamai peno.

P.P.S Prieš stodamas į akistatą (kurios tu jau nebegalėsi stebėti) su tais kirminais, pagalvok apie tai, dėl ko gyvenai ir pagalvok, kaip tave prisimins Monika ir Milda: ar kaip sektiną pavyzdį, ar kaip siaubingą košmarą, kurio nesinori vėl susapnuoti.

P.P.P.S Pabandyk sprendimą priimti pats, nes nei „Delfi“, nei „Versli Lietuva“, nei A.Zuokas ir net nei D.Grybauskaitė šioje situacijoje tau nieko negali patarti.

 

(16 balsų, vidurkis: 3,75 iš 5)
Loading...