Skiriama čia besilankantiems dundukams
Pažaidžiau krepšinį, išgėriau bokalą alaus… lyg ir nebloga diena buvo, tačiau grįžtu, paskaitau komentarus ir geros nuotaikos – kaip nebūta.
Todėl, sakau, imsiu ir pasisakysiu – apie dundukus, kurie lankosi šiame puslapyje.
Tai štai, mieli dundukai, jūs čia stebitės, kad aš ilgus įrašus apie Socialinės apsaugos ir darbo bei kai kurių kitų ministerijų vadinamuosius „viešuosius pirkimus“ rašau.
Klausinėjate, ar užgėręs buvau, kiek man už tai moka, svarstote, ar man labai skauda kad R.Dagio vadovaujama ministerija nusprendė sutartį nutraukti…
Nesijaudinkite dėl manęs – aš išgyvensiu. Ir mes išgyvensime. Netgi be R.Dagio ministerijos.
Bet, žinote, aš nuoširdžiai jumis stebiuosi ir galvoju, kodėl dievulis jums pagailėjo tų vingių pilkojoje masėje, kurią nešiojate savo galvelėse.
O kad pagailėjo tai akivaizdu. Nes jums niekaip nepavyksta suprasti, kad per tuos „viešuosius pirkimus“ ir per nutrauktas sutartis tos ministerijos jūsų uždirbtus pinigus atiduoda tiems, kurie be jokių skrupulų spausdina ministro interviu pirmuosiuose puslapiuose padabindami jas pusės puslapio dydžio nuotraukomis.
Pabandykite kaip nors išjudinti tą į žele baigiančią pavirsti pilkąją masę ir suvokti, kad stengiuosi dėl jūsų.
Na, ir dėl savęs, žinoma, nes esu įsitikinęs, kad litai, kuriuos sąžiningai sumoku į valstybės biudžetą gali būti panaudoti gerokai tikslingiau nei spausdinant lankstinukus, kuriuose verslui aiškinama, kokia vertybė yra šeima ar interviu su R.Dagiu, kuriame jis mušasi į krūtinę, aiškindamas, koks blogis yra „Gender Loops“ programa.
Mielieji dundukai, gal bent kokią adatą įsismeikite pro kariąją ausį, kad jūsų pilkoji masė išsivaduotų iš paralyžiaus. Gal tada pavyktų suprasti, jog turėtumėte man dėkoti už tai, kad be jokio atlygio stengiuosi, kad žmonės, kuriems jūs per rinkimus patikėjote valdžią (tiesa, tokie kaip jūs dažniausiai nebalsuoja) nedalytų kitiems jūsų sunkiai uždirbamų pinigų, o išdalinę viską, nemažintų pensijų, ligos pašalpų ir bedarbio išmokų.
Dundukai jūs brangieji, žinote į ką jūs man panašūs? Į tuos kolchoznikus, kurie vakarais tempdavo iš kolūkio daržinės bulvių maišą į savo namus ir džiaugdavosi, kad pavogė iš valdžios. O tuos, kurie sugebėdavo vogti ne maišais, o traktoriais, tiesiog garbindavo.
Jūs tikriausiai iki šiol didvyriais laikote tuos, kurie nemoka mokesčių ir sugeba „apgauti valdžią“, nes jūsų sukalkėjusi pilkoji masė niekaip negali suvirškinti paprastos tiesos, kad visi, „apgaudinėjantys valdžią“ iš tiesų vagia iš jūsų. Ir būtent todėl jūs iki šiol skurstate ir pykstate. Kaip kolchoznikai pykdavo ant kolchozo pirmininko…
Bet juk ne dundukams tai suprasti, ar ne?
Atvirai kalbant, man jūsų labai gaila, mielieji mano dundukai…
Bet žinote ką?
Aš vis dar turiu vilties, kad bent vieno iš šimto dundukų, skaitančių šį tinklaraštį, pilkoji masė dar gyvybinga ir ne visiškai sukalkėjusi ar pavirtusi į beformę žele. Ir kad ten dar gali atsirasti bent vienas mažytis vingis.
Todėl dar bandysiu rašyti.
Nes aš optimistas.
(41 balsų, vidurkis: 4,51 iš 5)
Loading...
