Senių besmegenių lipdymas
Tikriausiai visi mes nors kartą gyvenime esame lipdę senį besmegenį. Procesas didelės išminties nereikalauja: suspaudei gniūžtę sniego ir pradedi ją ridenti. Stumdai ją tol, kol pasidaro pakankamai didelė, tada imi kitą gniūžtę, procesą kartoji, po to trečią ir darbas iš esmės baigtas.
Belieka tik užkelti sniego kamuoliais tapusias gniūžtes vieną ant kitos, papuošti viršutinę morka, angliukais ar tiesiog šakelėmis – ir džiaugsmo visam kiemui. Bent jau iki pavasario.
Panašiai, atrodo, viskas vyksta ir Lietuvos politikoje. Skirtumas tik tas, kad seniai besmegeniai čia lipdomi iš realių politikų, tiesa, naudojant tą patį sniego gniūžtės principą.
Prieš dvejus metus visi turėjome progos stebėti, kaip Lietuvos politikos seniu besmegeniu tapo buvęs prezidentas Rolandas Paksas. Istorija visiems puikiai žinoma, todėl iš naujo pasakoti jos neverta: galima tik priminti, kad pirmosios Mečio Laurinkaus Seime pradėtos volioti ginklų kontrabandos, neteisėto privatizavimo, Renatos Smailytės ir kitos grėsmingos gniūžtės vėliau besmegenio lipdymo procese nebuvo panaudotos.
Besmegenis tada buvo nulipdytas iš Jurijaus Borisovo gniūžtės, kuri pradiniame lipdymo procese iš viso nefigūravo, tačiau vėliau tapo pagrindine R.Pakso apkaltos priežastimi. Beje, kaip nebūtų keista, tačiau apkaltintas valstybės vadovo šantažu bei valstybės paslapčių išmušinėjimu, J.Borisovas, net ir netekęs neteisėtai suteiktos pilietybės, iki šiol ramiai sau gyvena ir dirba Lietuvoje.
O nauju Lietuvos politikos seniu besmegeniu realiai pretenduoja tapti ūkio ministras Viktoras Uspaskichas.
Jam jau pats laikas būtų rimtai susimąstyti, ar sekti Rolando Pakso pavyzdžiu ir rizikuoti būti išmestam iš politikos visam laikui, ar pasitraukti pačiam.
Juk situacija iš esmės kartojasi: iš pradžių besmegenio lipdymui valstybės kontrolierė pametėjo galimai neteisėtą Europos Sąjungos SAPARD programos lėšų skyrimą dviem su Viktoru susijusioms bendrovėms. Kiek pavoliota ši gniūžtė buvo iš esmė numesta į šalį kaip netinkama, nes ją ridenti (tai yra, priimti galutinį sprendimą) turės ne Vilnius, o Briuselis. Be to, net jeigu paaiškės, jog parama iš tikrųjų buvo skirta ne pagal taisykles, atsakyti už tai greičiausiai teks ne paramą gavusioms bendrovėms, o ją skyrusiems pareigūnams. Bet kuriuo atveju Viktorui jokia teisine atsakomybe čia nekvepia.
Panašiai situacija ir su antrąją – Maskvos vyriausybės – gniūžte. Ji kažkuo primena „Šiaulių plento“ istoriją Rolando Pakso apkaltos istorijoje – triukšmo ir kaltinimų daug, liudijimai prieštaringi, o rezultatas – nulinis. Tada, nepaisant to, jog Konstitucinis Teismas įžvelgė buvusio prezidento nusikalstamus veiksmus, prokurorai jam kaltinimų taip ir nesugebėjo pateikti ir byla buvo tyliai numarinta. Tačiau tikslas iš esmės buvo pasiektas – „Šiaulių plento“ gniūžtė buvo voliojama gana ilgai ir sėkmingai užpildydavo besmegenio lipdymo procese kartais atsirandančias pauzes.
Grįžtant prie Maskvos vyriausybės istorijos, galima prognozuoti tokią pačią baigtį – net jei V.Uspaskichas susitikime su Maskvos vyriausybės atstovais ir protegavo jam palankias įmones, Maskva tai vargu ar patvirtins, o be tokio patvirtinimo įrodyti ministro kaltę bus labai sunku. Be to, už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė negresia, o tai reiškia, kad nėra pagrindo ir apkaltai. Todėl besmegenių lipdytojams – tai tik dar viena gniūžtė procesui palaikyti.
Šį procesą, panašu, vainikuos, atrodytų, visiškai nereikšminga smulkmena, susijusi su V.Uspaskicho išsilavinimu.
Iš pirmo žvilgsnio ministro studijų Maskvos G.Plechanovo liaudies ūkio akademijoje problema Europos Sąjungos lėšų neteisėto skirstymo ir Maskvos skandalų kontekste atrodė juokinga ir vertintina tik kaip eilinė bulvarinės žiniasklaidos naujiena.
Tačiau iš tikrųjų taip nėra ir būtent minėtos aukštosios mokyklos diplomas šiandien tampa svarbiausiu argumentu bandant nulipdyti Lietuvoje jau antrą per dvejus metus politikos senį besmegenį.
Visas abejones dėl to išsklaidė Vyriausybės antradienį Valstybės saugumo departamentui duotas pavedimas išsiaiškinti ūkio ministro aukštojo mokslo baigimo aplinkybes. Ir kartu – žiniasklaidoje pasirodžiusios nuorodos į tai, jog už diplomo suklastojimą ar klastotės panaudojimą gresia baudžiamoji atsakomybė.
Visa tai, ypač prisimenant Valstybės saugumo departamento vaidmenį R.Pakso pašalinimo iš pareigų istorijoje, panašu į paskutinį skambutį V.Uspaskichui.
Po jo jau visai nebesvarbu, kokie liudijimai ir kokios pažymos bus pateiktos skandalus tiriančioms Seimo komisijoms ir kokios bus galutinės šių komisijų išvados.
Šiek tiek banalu, tačiau V.Uspaskicho politinę ateitį lems tik jo tikrasis išsilavinimas. Ir, žinoma, Lietuvos žiniasklaidos profesionalumas.
O mums visiems beliks tik stebėtis, kodėl mes taip ilgai nežinojome visos tiesos apie prieš ketverius metus į Seimą išrinktą ir net vienam iš parlamento komitetų vadovavusį politiką.
O gal ir nenuostabu – juk nei Valstybės saugumo departamentas, nei Seimo etikos ir procedūrų komisija negalėjo šiaip sau imti ir paklausti Maskvos G.Plechanovo liaudies ūkio akademijos, ar V.Uspaskichas buvo šios akademijos studentų sąrašuose.
(Dar neįvertinta)
Loading...
