Artūras Račas

Tikriausiai žinote, kad praėjusį savaitgalį Palangoje oficialiai buvo atidarytas vasaros sezonas? Jei nesate visiškai atsilikęs nuo šalies politinio gyvenimo aktualijų, manau skaitėte apie šį įvykį šalies spaudoje, girdėjote per radiją arba buvote informuotas per vieną iš televizijos kanalų.

Gali būti, kad atkreipėte dėmesį į minėtą renginį netgi tuo atveju, jei politika jums visiškai neįdomi ir jūs su ja esate pažįstamas tik iš žurnalų „Stilius“, Žmonės“ arba televizijos laidų „Be tabu“ ar „Dviračio žynios“, nes iš tikrųjų kurorto atidarymo šventė lyg ir neturėtų turėti nieko bendro su politika.

Tačiau Lietuvoje taip nėra. Čia viskas vienaip ar kitaip siejasi su politika ir todėl vienas iš akcentų pranešant apie vasaros sezono atidarymą Palangoje buvo tai, kad šioje šventėje nedalyvavo nė vienas iš šalies vadovų. Nebuvo net ministrų, nors apie tai pranešusi spauda tvirtina, jog visi jie buvo kviesti.

Kita svarbi politikos naujiena, atsispindėjusi Lietuvos žiniasklaidos pirmuosiuose puslapiuose, buvo Kaune įvykusi Lietuvos buriuotojų sąjungos 70 metų jubiliejaus šventė. Vėl gi – iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad atstumas tarp buriuotojų ir politikos toks pat, kaip, pavyzdžiui, tarp Artūro Zuoko ir Rolando Pakso.

Tačiau pirmas įspūdis, kaip žinia, dažnai gali būti klaidingas, o atidžiai įsižiūrėję kai kas tarp A.Zuoko ir R.Pakso suranda daug panašumų. Lygiai taip pat ir su buriuotojais. Jie politikoje, pasirodo, svarbūs, nes į minėtą šventę neatvykus kviestam premjerui Algirdui, tai tapo įvykiu, vertu žiniasklaidos dėmesio.

Kai kas gali apkaltinti mane darant per toli siekiančias išvadas, tačiau drįsiu teigti, kad Lietuvos spaudos požiūris į abu paminėtus įvykius – sezono atidarymą Palangoje bei buriuotojų sąjungos jubiliejaus šventę Kaune iš esmės atspindi mūsų visų požiūrį į Lietuvos valdžią, jos paskirtį bei funkcijas.

Susidaro įspūdis, kad per 15 nepriklausomybės metų Lietuvoje įsitvirtino požiūris, kad valdžia yra lyg savotiškas papuošalas arba tam tikra egzotika, neegzistuojanti normaliame kasdieniame gyvenime.

Tą požiūrį suformavo ne vien spauda, jį įtvirtinant aktyviai dalyvavo ir patys politikai, lipdavę į sceną su mikrofonais „Auksinių svogūnų“ šventėse, dalyvavę baikerių suvažiavimuose ar prezidentūroje rengdami priėmimus, grožio konkursų dalyvėms.

Aukščiausi valdžios pareigūnai – premjeras, prezidentas, Seimo pirmininkas arba – iš bėdos – bent jau kuris nors ministras Lietuvoje tapo privalomu bet kokio didesnio prekybos centro, sporto salės ar naujos gamyklėlės atidarymo atributu. Be valdžios atstovų dalyvavimo jau sunkiai įsivaizduojami ir Lietuvos įmonių, visuomeninių organizacijų, sporto federacijų, ar tų pačių žiniasklaidos priemonių jubiliejiniai renginiai, naujametiniai žiburėliai televizijose, grožio konkursai ar plaukimo bei bokso varžybos.

Premjeras, prezidentas, Seimo pirmininkas – tai lyg renginio kokybės ženklas. Iš jų nieko nereikalaujama – nei sveikinimo kalbų, nei kokių nors viešų įsipareigojimų. Svarbiausia būti ir puošti. Kad visi matytų ir žinotų, jog renginio šeimininkai irgi turi „priėjimą prie valdžios“.

Kaip, pavyzdžiui, buriuotojai, kurie praėjusį šeštadienį nesulaukę premjero, galėjo pasidžiaugti prezidento Valdo Adamkaus draugija ir su juo nusifotografuoti.

Prezidentą dar galima iš dalies pateisinti – šiaip ar taip jo Konstitucijoje įtvirtintos galios gana menkos, o funkcijos iš esmės reprezentacinės. Tiesa, prezidento pareigybė daugiau skirta reprezentuoti Lietuvos valstybę užsienio šalims be jų piliečiams, tačiau, matyt, nėra nieko bloga, jei tas pačias funkcijas valstybės vadovas bando atlikti ir namuose.

Juo labiau, kad prezidentas bent jau kartą per metus mums visiems primena, kad valdžią mes renkame ne tik tam, kad ji puoštų žurnalų viršelius, televizijų laidų vinjetes ar įmonių banketus, bet ir tikėdamiesi, kad nors dalį laisvo laiko valdžios vyrai skirs savo tiesioginėms funkcijoms, tai yra, valstybės valdymui.

V.Adamkaus metiniai pranešimai bei jo reti pasisakymai per televiziją bent jau iš dalies yra tai, ko būtų galima tikėtis iš normalios valdžios: padėties įvertinimas, problemos ir galimi jų sprendimo būdai. Apie pastaruosius prezidentas dažnai kalba gana aptakiai, tačiau net gana atsargus prezidento pareiškimas dėl V.Uspaskicho ir A. Zuoko, vis dėlto geriau nei A.Brazausko tylėjimas.

O ar, žinome, mes, pavyzdžiui, ką nors apie Seimo pirmininko A.Paulausko valstybės viziją? Ar esame girdėję, kokie turėtų būti svarbiausi šios kadencijos Seimo darbai ir kas pasikeis mūsų gyvenime, kadencijai pasibaigus?

O jei išeitume į gatvę ir paklaustume žmonių ar jie žino, kokie yra pagrindiniai A.Brazausko vadovaujamos Vyriausybės uždaviniai? Kokie jos prioritetai ir artimiausių metų ar dvejų veiksmų planas? Ar Vyriausybės vadovas iš viso yra kada nors aiškiai įvardijęs socialinę grupę, regioną ar ūkio sritį, kuriai ši Vyriausybė planuoja skirti didžiausią dėmesį, ar yra aiškiai pasakęs, ką konkrečiai planuojama nuveikti ir kaip turėtų pasikeisti padėtis po ketverių metų?

Man, prisipažinsiu, to neteko girdėti. Gali būti, jog tik dėl to, kad neturėjau progos dalyvauti daugumoje furšetų, švenčių bei priėmimų, kuriuos gausiai lanko Seimo pirmininkas, premjeras ir prezidentas– galbūt ten tiesiogiai verslininkams, sportininkams, menininkams, dainininkėms, gražuolėms, buriuotojams ir poilsiautojams jie ir išdėsto savo valstybės vizijas bei kalba apie Vyriausybės ir Seimo darbo planus bei prioritetus.

Tada, žinoma, valdžios dalyvavimas šventėse, jubiliejuose bei grožio konkursuose yra prasmingas.

(2 balsų, vidurkis: 3,00 iš 5)

Loading...