Demokratinės sistemos stiprybė ir jos šaltiniai
Panašu, jog Lietuva gali lengviau atsikvėpti. Pagrindinė problema, trukdžiusi normaliai šalies ūkio ir politinės sistemos raidai pagaliau sėkmingai išspręsta.
Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas nuo pirmadienio jau nebe ūkio ministras, o šiandien nustos būti ir Seimo nariu. Darbas, nors ir ne taip sėkmingai kaip Rolando Pakso atveju, atliktas, prezidento moralinis autoritetas ir jo žodžio galia autoritetas dar kartą patvirtinti. Pavyko net išsaugoti Artūrą Zuoką Vilniaus mero poste, po poros mėnesių jis greičiausiai sėkmingai susigrąžins ir partijos lyderio kėdę. Juk aukotis jau nebebus dėl ko, rodyti atsakingos ir moralios politikos elgesio pavyzdžio taip pat nebebus prasmės.
Gyvenimas vėl stos į savo vėžes, niekas nebekels grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui ir jos užsienio politikai, niekas nebedrums ramybės visų mylimam premjerui Algirdui Brazauskui, o Europos Sąjungos fondai nuo šiol bus dalijami skaidriai ir tik pagal paskirtį.
Žodžiu, viskas nuo šiol bus gerai. Taip, kaip buvo iki nelemtų 2004 metų rudens Seimo rinkimų, kai beveik 30 proc. į rinkimus atėjusių Lietuvos piliečių, neklausydami protingų patarimų, balsavo už Darbo partiją ir suteikė galimybę V.Uspaskichui tapti Seimo nariu ir ūkio ministru.
Dabar tie 30 proc. rinkėjų gali įsitikinti, kad toks jų sprendimas buvo klaida. Tokia pati, kaip ir balsavimas už R.Paksą 2002 metų prezidento rinkimuose.
Tačiau šiandien jie taip pat žino, jog demokratinė sistema Lietuvoje stipresnė už pavienių piliečių paklydimus ir kad daliai tautos suklydus, visada bus kam tas klaidas ištaisyti. Demokratinė sistema Lietuvoje tuo ir stipri, kad čia visi veikia išvien ir kad visus vienija bendras tikslas. Todėl kai piliečiai suklysta, jie gali tikėtis pagalbos iš valstybės saugumo departamento, Konstitucinio ir kitų (dažniausia aukštesnės instancijos) teismų, vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, valstybės kontrolės, užsienio reikalų ministerijos bei kitų valstybės institucijų.
Demokratinė sistema Lietuvoje jau tokia stipri, kad piliečiams kluptelėjus, sistemai savo petį pasiūlo nemaža dalis žiniasklaidos, įskaitant ir visuomeninę, ir privačią.
Toks bendras veikimas tik dar labiau sustiprina Lietuvos demokratinę sistemą, kartu suteikdamas neįkainojamas pamokas klysti linkusiems piliečiams. Jei šios pamokos bus tinkamai įsisavinamos, gali būti, kad ateityje piliečiai klys vis rečiau. Tai yra, jie nebesiblaškys per rinkimus bandydami ieškoti naujų gelbėtojų, o balsuos, už tradicinius, žinomus, patikrintus. Tuos, kurie nežada pakeisti gyvenimo per 1111 dienų ir savo pažadus vykdo.
Kaip, pavyzdžiui, vykdė iki pernai vykusių Seimo rinkimų valdžiusi koalicija – ta, kurioje dar nebuvo Viktoro ir kurioje Algirdo vaidmuo buvo nepalyginimai didesnis nei šiandien.
Statistikos departamentas neseniai paskelbė duomenis, kure iš esmės atspindi šios koalicijos vykdytą politiką ir galbūt kartu paaiškina, kodėl, valdant tradicinėms ir patikimoms partijoms, dalis piliečių kartais vis dar ima ir suklysta.
Pamenate, kiek rinkėjų pernai balsavo už Darbo partiją? O ar žinote, kiek žmonių Lietuvoje praėjusių metų pabaigoje (baigiantis anos koalicijos valdymui) gavo 600 litų ir mažesnį darbo užmokestį? Norite tikėkite, norite ne, tačiau skaičiai iš esmės beveik sutampa, o perpus mažesnį nei vidutinį šalyje atlyginimą gauna 30,2 proc. dirbančiųjų.
Tai, žinoma, gali būti tik nelemtas sutapimas, nes statistika – tai tik pliki skaičiai, kartais galintys suklaidinti.
Tačiau jie vis dėlto įdomūs ir verti dėmesio. Pavyzdžiui, ar ne įdomu žinoti, kokia dalis darbuotojų gaudavo didesnį nei vidutinį atlyginimą skirtingose ekonominės veiklos srityse arba, kaip sparčiai, priklausomai nuo veiklos rūšies augo atlyginimai.
Antai, kai sužinai, jog pagal statistiką 78,8 proc. visų sveikatos priežiūros ir socialinio darbo srities darbuotojų gauna mažesnį nei vidutinį, ketvirtadalis – mažesnį nei 600 litų atlyginimą, visiškai nebesistebi, kad jiems taip dažnai kyla noras streikuoti.
Pagal statistiką – blogesnė padėtis tik viešbučių ir restoranų sektoriuje, kur mažesnę nei vidutinę algą gauna 90 proc. visų darbuotojų, o mažesnę nei 600 – 62,7 procento.
Žinoma, restoranų padavėjai ir viešbučių kambarinės dar gauna ir arbatpinigių, bet juk jų išsilavinimas taip pat gerokai skiriasi nuo gydytojų.
O ar žinote, kurioje ekonominės veiklos srityje daugiau nei pusė darbuotojų gauna didesnį nei 1,5 tūkst. litų atlyginimą. Aš niekada nebūčiau atspėjęs – pasirodo, ta sritis vadinasi valstybės valdymas ir gynyba bei privalomasis socialinis draudimas, o didesnį nei vidutinį atlyginimą čia gauna 60,1 proc. visų dirbančiųjų.
Palyginimui – elektros, vandens ir dujų tiekimo srityje ši dalis siekia 45,7 proc., finansinio tarpininkavimo veikloje – 38,8 proc. kasybos pramonėje – 36,5 procento. Švietimo srityje didesniu nei vidutiniu atlyginimu gali pasidžiaugti 24,6 visų dirbančiųjų, sveikatos apsaugos – 11,8 procento.
Statistika taip pat rodo, kad daugiausiai didžiausius – 3,5 tūkst. litų ir didesnius atlyginimus gaunančių yra finansinio tarpininkavimo srityje: čia jų net 17,7 procento.
Valstybės valdymas ir gynimas šiuo požiūriu gerokai atsilieka – atitinkamas rodiklis šioje srityje vos 8,2 proc., tiesa, tai daugiau nei kasybos pramonėje ar nekilnojamojo turto veikloje, nekalbant jau apie švietimą ir sveikatos apsaugą, kur pagal statistiką tokius atlyginimas gauna mažiau nei 1 proc. visų darbuotojų.
Beje, reikia pažymėti ir tai, kad statistika rodo, jog valstybės valdymas ir gynyba paskutiniaisiais anos koalicijos valdymo metais apskritai buvo sparčiausiai besiplėtojanti ūkio šaka – gaunančius didesnį nei vidutinį atlyginimą čia per metus padaugėjo 8,4 proc. punkto – daugiau nei bet kurioje kitoje veiklos srityje.
Gal visa tai ir suteikia stiprybės Lietuvos demokratinei sistemai bei paaiškina, kodėl ji gana lengvai sugeba ištaisyti piliečių padarytas klaidas?
Kita vertus, minėta statistika leidžia spėti, kad panašioms ūkio raidos tendencijoms išsilaikius, klaidų gal pasitaikyti ir ateityje.
(Dar neįvertinta)
Loading...
