Artūras Račas

Vienas toks buvęs emigrantas, dešimt metų pragyvenęs Londono getuose ir susitaupęs keliolika tūkstančių svarų tam, kad parvažiavęs į Lietuvą nusipirktų džipą ir išsinuomotų butą miesto centre (nes juk buvusio emigranto statusas reikalauja viešai rodyti, kad daug užsidirbai) čia neseniai paskelbė, kad visa Lietuva norėtų visą savo gyvenimą praleisti miesto smoge, kas rytą uostydami laiptinių šlapimo kvapą, tik negali, nes tiek miestų nėra, kaip ir nėra tiek buvusių emgrantų, kurie galėtų visas laiptines apsisioti.

Galima būtų tokiam prietrankai tik pareikšti užuojautą, bet jis net to nevertas. O bet tačiau vieną kartą iš tūkstančio net ir prietrankoms pavyksta užkabinti įdomią temą ir būtent taip atsitiko ir šį kartą.

Šiaip jau diskusija, kur gyventi geriau: užmiestyje ar miesto centre yra beprasmė, nes vieno atsakymo nėra ir negali būti. Mieste gyvenantieji gali iki užkimimo šūkauti, kaip jiems ten gerai, kaip viskas arti, patogu ir kokie vaizdai pro langą, bet savaitgaliais, kai tik atšyla orai, lekia iš savo tų gražių  vaizdų kuo toliau. Nuomojasi sodybas, tuntais spraudžiasi į kokius Druskininkus arba skambina draugams, kurie gyvena namuose ir sako: „žinai, čia aš tokią idėją turiu, gal susitikime aptarti. Vyno ir alaus atsivešiu, mėsos paimsiu, o jei dar kepsninę pakurtum, tai visai gerai būtų“.

Aš tuos nelaimėlius suprantu, nes nėra malonu dusintis tarp keturių sienų, kai už lango – išmetamosios dujos, o virš galvos kaimynų mergaitė praktikuojasi groti pianinu ar kanklėmis. Ir dar išėjus pamatyti, kad kažkas tavo džipą užstatė, o vaikščiodamas aplink jį į šuns kakutį ilipi. Prestižas užknisa, bet juk viešai to niekada nepripažinsi, todėl turi apsimesti, kad būtent butas tarp dulkių ir smogo ir buvo tavo didžiausia svajonė. Nes juk gali pėsčionis nueiti ir pasėdėti Katedros aikštėje ir žinai, kur yra Bernardinų sodas.

Kalbant rimčiau, tai pirmas dalykas, kurį reikia suprasti yra tas, kad namas yra prabanga. Čia sovietų laikais namų statyti beveik nebuvo galima, nes prabanga buvo netoleruojama, todėl visi turėjo gyventi „chruščiovkėse“ arba bėgioti Žaliakalnyje į lauko tuliką, nes tuose namuose kvadratūra buvo ribojama. Šiandien jau ne sovietmetis, todėl tie kas gali sau leisti, renkasi namą, o kas negali – gyvena tarp dulkių ir vaikšto pėsčiomis į darbą (arba važiuoja į jį džipu, sugaišdami kokias 45 minutes).

Namas ir jo išlaikymas visada kainuos daugiau nei butas pačiame prabangiausiame senamiestyje. Dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, namas yra didesnis. Tai reiškia daugiau baldų, daugiau gėlių, daugiau buitinės technikos. Daugiau šildymo ir net daugiau vandens, nes name dažniausia bus dvi vonios, kad rytai nereikėtų stovėti eilėje.

Prie namo yra aplinka, kurią reikia prižiūrėti: medžiai, gėlės, veja, takeliai, trinkelės, terasos, skėčiai, kėdės, hamakai. Plius žoliapjovė, kirvis, grėbliai, kastuvai, laistytuvai, žarnos vandeniui, baseinai. Sutikite, ne kiekvienas gali sau tai leisti, bet čia jau taip gyvenime būna – vieniems pasiseka, kitiems ne. Ir tik tie, kuriems pasiseka, gali sau leisti tokią prabangą kaip namas.

Tačiau namas yra prabanga ir kitu požiūriu. Erdvė, už kurią moki, suteikia galimybę nesistumdyti alkūnėmis. Kiekvienas šeimos narys gali turėti savo atskirą erdvę, ja džiaugtis ir susikurti ten tokią aplinką, kokią jis nori. O jei užklysta svečias ar kas nors po vakarėlio tingi eiti namo, nereikia jam statyti „raskladuškės“ savo miegamajame ar guldyti ant sofos prabangiame „salione“ ir pro duris girdėti, kaip jis knarkia. Tam yra atskiri kambariai.

Namas yra prabanga todėl, kad jame papildomai moki už ramybę. Pamenu, kai dirbau ir užsiknisdavau iki negalėjimo, kai atrodydavo, grįžęs griūsiu negyvas į lovą, pakakdavo pasėdėti 15 minučių terasoje su kavos puodeliu ar alaus bokalu, pažiūrėti į gėles ar obuolius, paklausyti strazdo ar varnėno – ir nuovargio, kaip nebūta.

O miegas koks?!! Nei nuolatinio automobilio burzgimo už lango, nei nuleidžiamo vandens garso pas kaimynus, nekalbant jau apie trypimą iš viršaus (kol dar gyvenome butuose visada rinkdavomės viršutinį aukštą – 5 ir 9, kad bent dalį neigiamos įtakos sumažintume).

O rytinė kava ir cigaretė terasoje? Tiesiai iš lovos, tiesiog su chalatu ir basomis? Kuris iš senamiesčio gyventojų prisipažintų, kad nuolat apie tai svajoja ir parduotų pusę savo virtuvės, jei galėtų nusipirkti tokią galimybę? Nes bando rytais išeiti į balkoną, o ten – balandžių prišikta ir kvėpuoti nėra kuo.

Sudėjus visa tai, kas aukščiau paminėta, gauname dar vieną labai svarbų dalyką: sveikatą. Savo erdvės turėjimas, ramybė, sveikas miegas – būtent tai ir yra sveikatos pagrindas.

Beje, kalbant apie sveikatą, tai namas prie jos prisideda ir kitu būdu, į kurį pirštais baksnoja negalintys sau jo leisti. Sako, name blogai, nes reikia pjauti žolę, kasti sniegą ir dar ten visokius kitus darbus daryti. Tai tiesa, namas reikalauja daugiau priežiūros ir darbo. Iš esmės, tai jei turi noro, visada atrasi ką veikti prie namo. Todėl namas netinka pižonams, kurie net elektros lemputės be instrukcijos negali įsukti, nekalbant jau apie tai, kad neskiria pjūklo nuo dalgio ar žoliapjovės nuo skalbimo mašinos.

Bet štai kur paradoksas: ką daro tie nelaimėliai miestiečiai, kurie sako, kad pjauti žolę ar kasti sniegą yra toks baisus ir laiko reikalaujantis darbas, kad jie niekada niekada? Ogi sėda į savo džipą ir pusvalandį per kamščius važiuoja į sporto klubą, kur kartu su kitais buvusiais emigrantais pūkščia, steni, inkščia, tūpčioja tam, kad numestų vieną kilogramą nuo sėdynės, tam kad grįžus ir atsisėdus ant sofos savo prabangiame bute, priaugtų kiti du. Tai kas yra maloniau ir sveikiau: pjauti žolę ar kasti sniegą gryname ore (tada, kai sugalvoji, o ne pagal grafiką) ar uostyti prakaitą ir mėgautis kitais kvapais ir išskiriamais skysčiais kilnojant geležus kartu su kitais nelaimėliais? Aš tai atsakymą žinau, bet paklauskite tų senamiesčių gyventojų ir pažiūrėkite į jų akis, kai jie atsakinės. Beje, būtent dėl to skirtumo, namuose gyvenantys žmonės visada atrodo sveikiau, jie neturi antsvorio. Į kainą įskaičiuota, tskant, škia.

Apie krapus, garžgarstę, salotas iš lysvės, braškes rytą prie kavos, abuolius ir vynuoges tiesiai nuo medžio net nekalbėsiu, nes skaitantys senamiesčių gyvenojai pradės verkti pažiūrėję į savo nušiurusį baziliką ant palangės ir mandarino medį, ant kurio išauga trys citrinos.

Apie tą jausmą kai matai, kaip aplink viskas skleidžaisi, pražysta, užmezga, bręsta irgi nepasakosiu, nes senamiesčio gyventojai dar infarktą iš pavydo gaus.

Nepasakosiu ir apie automobilio statymą kieme parvažiavus namo ir nepilsiu druskos ant tų didelių pilvų, sakydamas, kiek tų automobilių telpa pas mane kieme. Nes tie vargšeliai, kurie draugams sako „tu gal automobilį geriau palik toje aikštelėje prie Tymo turgaus, nes pas mane čia nelabai įvažiuosi, o nuo ten tik 10 minučių ateiti“ iš streso ir pavydo dar porą kilogramų per dvi dienas priaugs.

Nepasakosiu ir apie židinį bei sėdėjimą prie jo vakarais, apie muziką, kurią gali groti kada nori ir kiek nori, ar apie šokius ant terasos. Žinot kodėl taip yra? Ogi todėl, kad tie, kurie gyvena namuose dažniausiai yra atviresni ir labiau bendraujantys žmonės, pažįstantys visus savo tiesioginius kaimynus ir esančius antrame rate (kiek savo laiptinėje kaimynų pažįsta senamiesčių gyventojai?). Ir kaimynai yra tokie, kad gali nueiti pasiskolinti ne tik druskos ir kurie tau paskambina, kai kieme pamato nematytus žmones (nauji statybininkai tada buvo atvažiavę).  Ir tai, beje, dar papildomas saugumas, nekalbant jau apie kieme bėgiojantį meilų vikšunį (užuojauta jiems visiems ir jų šeimininkams, vedantiems bendrą ūkį butuose ir kasdien po du kartus draugaujantiems su dulkių siurbliu).

Bet gal jau užteks apie namo prabangą ir jo privalumus, nes nuo senamiesčio gyventojų ašarų Neris dar iš krantų išsilies. Pakalbėkime apie trūkumus.

Jų yra ir to nereikia slėpti. Pirmiausia, žinoma, atstumas. Man, žinoma, iki centro arčiau nei iš Pilaitės ar Perkūnkiemio, tačiau, jei dirbate centre, gyvenant name Vilniuje, kelionei teks sugaišti 15-25 minutes, priklausomai nuo eismo. Tam reikia patikimo automobilio (dažniausiai dviejų – kiekvienam šeimos nariui) ir lėšų kurui. Vėlgi – ne kiekvienas sau gali tai leisti ir čia vėlgi kalbame apie prabangą. Nes buvęs emigrantas geriau nusipirks džipą ar BMW, kuriuo iki Kauno nuvažiuoti reikės 14 litrų ir aiškins visiems, kaip gerai jis gyvena.

Todėl įsigyjant namą labai svarbu yra viešojo transporto infrastruktūra. Man, pavyzdžiui, iki troleibuso stotelės arčiau nei Užupio ar Vokiečių gatvės gyventojui, ir tai yra svarbiausias dalykas jei turite šeimą ir vaikų. Nes pats pažįstu žmonių, kurie viešojo transporto arti neturi ir dirba vaikų vairuotojais iki tiems sukanka 16.

Tačiau atstumų sureikšminti nereikėtų ir badyti pirštais į važiuojančius iš Vilniaus pakraščiuose esančių namų – taip pat ne. Nes senamiesčio gyventojai irgi važinėja: į savo mylimą „Akropolį“ – toliau nei, pavyzdžiui, aš, o nusigauti numesti savo antsvorio į „Forumą“ ar „Impulsą“ laiko sugaišta tiek pat, kiek aš važiuodamas į darbą.

Dar svarbu yra koks nors prekybos centras. Aš į savąjį „Iki“ dažniausiai einu su Dora: ji pasibėgioja, o aš savo sveikatai padedu gryname ore. Pirmyn atgal su apsipirkimu – pusvalandis, jei ilgiau mėtau pagalį – 45 minutės. Sveikuoliai ių senamiesčio, girdėjau važiuoja į Vingio parką bėgioti. Kiekvienam savo pramoga, tskant škia.

Kalbant apie namą, jis turi ir dar vieną trūkumą. Namas yra šeimos būstas ir jis labiausiai reikalingas, kol auga vaikai. Ypač – jei jų yra trys ar daugiau ir dar skirtingų lyčių. Tačiau kai vaikai užauga ir išeina (taip jau atsitiko su dviem maniškiais) namas pasidaro per didelis. Ir jis dar labiau padidės po kelerių metų, kai išeis dukra (esu sau ir visiems pasakęs, kad į užkurius nieko niekada nepriimsiu). Ir štai tada teks spręsti dilemą, ką daryti toliau: šildyti plotą, kuriuo niekas nesinaudoja (aš ir dabar gal tik kartą į savaitę į antrą aukštą užlipu) ir naudotis ta pačia prabanga, kurios tau per daug (ploto prasme), ar ieškoti kitų sprendimų.

Man šiuo atveju pasisekė: namo vertė šiandien yra kokius 6 kartus didesnė už likusią paskolos dalį ir parduoti jį nebus jokios problemos, nes tokių vietų Vilniuje labai nedaug. Kita vertus, būtų gaila palikti visą tą gėrį, kurį kūrėme savo rankomis, tiek viduje, tiek išorėje ir daryti tai iš naujo kitoje vietoje.

Tie, kas galvoja apie namą, turėtų iš anksto pagalvoti apie tai ir apie būsimus sprendimus. Nes bent jau mano galva gyventi name, kurio puse tu nesinaudoji, arba – dar blogiau – išėjus į pensiją gyventi tik tam, kad tą namą išlaikytum (ką dažnai daro vyresnio amžiaus senamiesčių gyventojai) yra nesąmonė.

Tai va tiek apie tuos namus ir senamiesčių gyventojus. Gaila man jų, bet toks jau tas gyvenimas: žiaurus ir ne visiems vienodai sėkmingas. Todėl vieni džiaugiasi ramybe, erdvėmis ir grynu oru, o kiti dūsta smoge ir dulkėse ir stumdosi rytais eilėse prie vonios kambario.

Nors šiaip tai, esu įsitikinęs, kad šiandien Lietuvoje galimybės tokios, kad kiekvienas sveikas ir dirbti netingintis žmogus, turintis šiek tiek proto, gali gyventi name ir džiaugtis jo teikiama prabangaus gyvenimo galimybe.

O dabar eisiu valgyti ant grotelių keptų bananų su šokoladu (savaitgalį tokiu pat būdu kepta lašiša buvo tiesiog dieviško skonio)

(27 balsų, vidurkis: 4,63 iš 5)

Loading...