Artūras Račas

… Iš pradžių niekaip negalėjau suprast, kodėl vis neišeina iš galvos ta T.Dapkaus laida apie Lietuvos Seimą neva pasmerkusią Europos Parlamento rezoliuciją.

Juk nei P.Gražulis, nei V.Andriukaitis joje nepasakė nieko naujo. Nenustebino ir T.Dapkus – jis elgėsi taip pat, kaip ir sausio 13-osios interviu su S.Tamkevičiumi. Tai yra, pasirinko pašnekovus, kurie įgarsino jo poziciją, aiškiai priešišką homoseksualios orientacijos žmonėms ir nepakančią nuomonei, jog jie turi turėti tokias pat teises, kaip ir kiti įstatymų besilaikantys Lietuvos piliečiai.

Savo nuomonę apie tokią T.Dapkaus „žurnalistiką“ jau esu išsakęs, tačiau ne tai nedavė man ramybės.

Ir net ne Seimo pirmininkės patarėjo L.Kasčiūno visiška nekompetencija ir viešai eteryje kalbamos nesąmonės. Nes atskirai paėmus, jos vertos ne ką didesnio dėmsio nei P.Gražulio ar K.Uokos manifestai.

Tačiau po kelių dienų suvokiau, kodėl vis prisimenu tą laidą. Prisiminiau D.Stanciko komentarą apie „liberalią diktatūrą“ ir man dingtelėjo mintis, kad T.Dapkus, P.Gražulis, K.Uoka, L.Kasčiūnas ir D.Stancikas yra nesvarbūs tik vertinant juos atskirai.

Kartu jie rodo tendenciją, gal net būtų galima sakyti, politikos kryptį.

Ypač svarbūs šia prasme yra D.Stancikas ir L.Kasčiūnas. Pirmiausia, dėl užimamų pareigų – jie abu yra trečio pagal rangą valstybės pareigūno patarėjai, prisidedantys prie politikos ir viešosios nuomonės formavimo. Antra, jie abu yra pakankamai jauni, tai yra, iš esmės naujos, sovietmečio beveik nesugadintos, kartos atstovai.

Nepaisant to, jų viešai skelbiama demokratijos samprata verčia rimtai susimąstyti, o gal net susirūpinti.

Štai L.Kasčiūnas minėtoje T.Dapkaus laidoje aiškino, kad Europos Sąjunga susiduria su tapatybės problema. Įdomus pastebėjimas, ypač prisimenant tai, kad vos prieš kelerius metus, Lietuvai siekant narystės ES, buvo ypač akcentuojama, kad siekiama susigrąžinti savo europietišką tapatybę. Autobusai su šūkiu „būkime europiečiai“ Vilniaus gatvėmis iki šiol, atrodo, važinėja.

Gali būti, kad nuo 2004 metų Lietuvoje daug kas pasikeitė. Įskaitant ir tapatybės siekius. Gal daug kas suvokė, kad ta mūsų tapatybė iš tiesų anaiptol ne europietiška.

Tada kokia?

L.Kasčiūnas aiškina, kad ES tapatybės stoką bando kompensuoti plėsdama žmogaus teises ir „pradeda vadinti žmogaus teisėmis tai, ko galbūt nereikėtų vadinti žmogaus teisėmis, pradedant gyvūnų teisėmis ir taip toliau“.

L.Kasčiūnas tiesiai neįardija, kas apima „taip toliau“, tačiau laidos tema ir visas kontekstas  juk pakankamai aiškūs: šalia gyvūnų, Seimo pirmininkės patarėjo „taip toliau“ apima ir homoseksualų teises. 

Nes kaip jis pats toliau paaiškina, kad toks europinis teisių išplėtimo modelis skverbiasi į nacionalinių valstybių vidų ir susikerta su tų valstybių tradicijomis.

Kokios yra Lietuvos tradicijos toje pačioje laidoje, nuolankiai tylint T.Dapkui ir L.Kasčiūnui, labai gerai nušvietė P.Gražulis ir keletas klausytojų, o kadangi, kaip teigia L.Kasčiūnas „Lietuva žino savo įsipareigojimus žmogaus teisėms, bet pati apsisprendžia, kada įstatymas prieštarauja ar neprieštarauja“, viskas lyg ir aišku: ES finansinę paramą Lietuva yra pasirengusi priimti, o štai tų „europinių“ plečiamų žmogaus teisių, kuriomis maskuojamas tapatybės nebuvimas  – ačiū nereikia.

Nes mes juk turime tapatybę ir tradicijas ir patys sprendžiame, ar ne? Ir joks Europos Parlamentas ar Europos Komisija mums nenurodinės. Juk, kaip nurodė L.Kasčiūnas, ir Lenkijai nenurodinėjo, kai ši priėmė pedofilų cheminės kastracijos įstatymą. Juk nėra skirtumo: gyvūnai, pedofilai ar žmonės su kitokia seksualine orientacija…

Svarbu tapatybė. Visa kita galima spręsti demokratiškai, tai yra, atsižvelgdami į daugumos nuomonę. 

Kaip – paiškina kitas Seimo pirmininkės patarėjas D.Stancikas.

 Pirmiausia, jis vadovaudamasis geriausiomis J.Stalino tradicijomis, primena, kad esame atsakingi ne tik už savo tėvų, bet ir senelių veiklą.

Stipru. Ir neabejotinai pagal lietuvišką tapatybę ir tradiciją. Juk pamename, kaip vos prieš keletą dešimtmečių buvo žiūrima į tremtinių vaikus, nekalbant jau KGB represuotų disidentų atžalas. Ką ten atžalas – visa giminė kentėdavo.  

Vėliau D.Stancikas plėtoja „lietuviškos“ tapatybės ir tradicijos teoriją, klausdamas, kodėl Lietuvos profsąjungos sugalvojo rengti mitingą būtent sausio 16-ąją? Jam tai rūpi, nes jo asmenine nuomone, rengti mitingą šią dieną yra „tiesiog šventvagiška“.

Nuomonė gerbtina. Kaip ir LKasčiūno pamąstymai apie gyvūnų teises.

Tačiau šioje vietoje man kyla paprastas klausimas: kodėl D.Stancikas nepagalvoja, kad, tai, kada profsąjungos nori surengti savo mitingą yra, atsiprašau, visiškai ne jo suknistas reikalas? Ir ne L.Kasčiūno, ir net ne Seimo pirmininkės I.Degutienės.

Teisę rengti mitingus profsąjungoms ir net A.Paleckio „Frontui“ garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, nepriklausomai nuo to, ką D.Stancikas galvoja apie A.Paleckio senelį ar kokios yra jo vertybės.

Konstitucija nedraudžia rengti mitingus riaušių metinių proga, lygiai taip pat, kaip nedraudžia organizuoti homoseksualių žmonių eitynių ar rengti mitingą V.Landsbergio gimtadienio proga. Arba – skirtą A.Brazausko mirties metinėms paminėti.

Įdomiausia, kad ir D.Stancikas, kaip ir L.Kasčiūnas savo poziciją argumentuoja rašydamas žmogaus laisves kabutėse ir apeliuodamas į „vertybes“. Tuo lyg ir duodamas suprasti, kad A.Palekio ir kitų (gyvūnų) teisės Lietuvoje yra kitokios nei, pavyzdžiui, paties D.Stanciko.

Juokingiausia yra tai, kad Seimo pirmininko patarėjas, karštai aiškindamas, kodėl profsąjungoms nereikėtų leisti pareikšti savo nuomonės, kurios skiriasi nuo jo „vertybių“ apeliuoja į nuomonių įvairovę, žodžio laisvę, valdžios atvirumą.

Bet juoktis ilgai nesinori.

Nes Seimo pirmininkės patarėjų siūloma tapatybė ir lietuviškos demokratijos modelis stumia Lietuvą į užribį. Erdvę, kurioje teises ir laisvę reikšti savo nuomonę ilgainiui turės tik dauguma, išpažįstanti „tikrąsias“ vertybes. Tokias, kurias išpažįsta D.Stancikas, L.Kasčiūnas, P.Gražulis ar S.Tamkevičius.

Mažuma, arba tie, kurių vertybės yra „netikros“, Seimo pirmininkės patarėjų siūlomame „lietuviškos“ demokratijos modelyje galės savo teises įgyvendinti tik tada, kai D.Stancikas nuspręs, jog tai nėra „šventvagiška“, o L.Kasčiūnas pripažins, kad jos atitinka „lietuvišką“ tapatybę ir tradicijas.

Juk negalima vadinti žmogaus teisėmis tai, kas yra tik gyvūnų, neturinčių tapatybės, teisės…

(26 balsų, vidurkis: 4,38 iš 5)

Loading...