Reklama = užsakomieji straipsniai?

Blogai. Labai blogai….

Vakar buvau verslumo konkurse „Profas“, kuriame įvairių kolegijų studentai pristatinėjo įvairias verslo idėjas.

Kai kurios buvo tikrai „vežančios“: čerpės iš perdirbtų plastikinių butelių, papuošalai gaminami neįgaliųjų ir užsakomi internetu (man šita patiko labiausia), ar pagaliau lietuviškas bealkoholinis vynas.

Buvo, žinoma ir ne visai racionalių ir šiek tiek vadovėlinių, bet bendra įspūdis tikrai visai neblogas. Tiesa, kai kurie viską skaitė iš kompiuterių nepakeldami akių, tačiau buvo ir tokių (merginos iš Panvėžio kolegijos, merginos iš Kauno kolegijos, vaikinukai iš Telšių), kurie suprato, ką kalba ir tikėjo, kad tai įmanoma.

Žodžiu, vilties ateičiai yra.

Bet, žinote, kas buvo blogai?

Dviejuose pristatymuose kalbant apie projekto viešinimą ir informacijos sklaidą, šalia skrajučių, interneto puslapių ir reklamos televizijoje buvo įvardyti ir „užsakomieji straipsniai“. Kaip visiškai natūralus ir teisėtas reklamos būdas.

O kas apie tai kalbėjo? Jaunuoliai, kuriems apie 20 metų…

Atvirai pasakysiu – man buvo baisu. Nes akivaizdžiai pamačiau, kur esame atsidūrę.

Taip, mes patys tai visada žinojome…

Bet tas mūsų žinojimas ir tylėjimas pavirto į tai, kad „užsakomieji straipsniai“ Lietuvoje jau tapo normaliu dalyku, reklamos forma, taip sakant.

Šiame kontekste interviu su LRT generaliniu direktoriumi „Žmonėse“ – taip pat visiškai natūralus dalykas…

Žiauru…

(5 balsų, vidurkis: 3,20 iš 5)
Loading...
  • Anonimas

    Dar viena verslo idėja jums, Artūrai. Kurkite užsakomųjų straipsnių žurnalą. Yra gi pageidavimų koncertas už pinigus. Gali būti ir pageidaujami straipsniai. Ir jums gerai bus. Už visą turinį būsit neatsakingas.

  • Anonimas

    taip dar yra benikotininės cigaretės,beorgazminis seksas,bealkoholinis alus,dar reikėtų bealkoholinio kaukolinio iš įv.valiklių.Pats geriausias pavyzdys iš tos surogatinės serijos – „15 min“nemokamas laikraštis.Puikus biznio pavyzdys,įdomu tik,kokia jo pridėtinė vertė?,gal išvertus į kitas kalbas tiktų eksportui į besivystančias šalis?Iš plastikinių butelių galima būtų gaminti ne tik čerpes,bet ir batus,lietsargius,akinius nuo saulės,šuns būdas ir policininkų „bananus“ o,sumaišius su smėliu aukštoj temperatūroj įvairius sloikus,vazas ir taures.

  • siūlyčiau „užsakomuosius straipnius“ vadinti „reklamos straipsniais“. žurnalistams iš principo negali būti teikiami „užsakymai“ (kitu atveju tai nėra žurnalistika). tuo tarpu reklama gali būti užsakoma ir ji gali būti pateikiama straipsnio forma.

    IMHO, „reklamos straipsniai“ nėra nuodėmė. tai tiesiog neišvengiama kai kurio tipo informacijai, kuri bendru atveju visuomenei (ir kartu – žiniasklaidai) yra neįdomi, tačiau vienai ar kitai interesų grupei dėl vienokių ar kitokių priežasčių būtina gauti tam tikrą „visuomenės dėmesio dalį“.

    tačiau „reklamos straipsniai“ turi būti aiškiai žymėti, t.y. nesusijusiam asmeniui turi būti akivaizdu, jog tai nėra redakcinis turinys. jeigu šio elemento nesilaikoma, tai tiesiog turim žiniasklaidos korupcijos atvejį, kur nusikalsta abi pusės – tiek tokios informacijos aiškiai nežyminti žiniasklaidos priemonė, tiek tokią informaciją teikianti šalis.

    pastebėjimas iš praktikos Lietuvoje – „reklamos straipsniai“ (ne korupciniai atvejai) dažniausiai pasitelkiami trumpalaikiams tikslams pasiekti, kai turėtų būti siekiama ilgalaikių (pvz. reikia parduoti dar N vnt. produkcijos, nesvarbu, jog dėl netinkamos komunikacijos įvaizdis sutrukdys parduoti kitais metais N*2 vnt.). dažnai ignoruojama tai, jog tai „ultra ratio“, t.y. paskutinė priemonė, kai niekas kitas nepadeda. kai kitokios komunikacijos priemonės nesugeba pateikti žinios visuomenei, tada galima naudoti „reklamos straipsnį“.

    dėl ES ir viešųjų finansų naudojimo atsirado nauja „reklamos straipsnių“ rūšis, kai biurokratai tingi dirbti kūrybiškai ryšių su visuomene srityje ir lengva ranka dalina pvz. po 1 mln. litų „viešinimui“ kiekvienam regioniniam sąvartynui. žiniasklaidos plotai ir eteris perkami, tačiau efektyvumas dažnai artimas 0. geriausias panašus pavyzdys – ex-žemės ministrės reklamos straipsniai, kurie padarė daugiau žalos nei naudos

  • /tyliai/
    Liutaurai, aš pats sau darausi panašus į šlykštų bibliotekos gnomą , bet vis dėlto – „ultima ratio“.
    Profesinė redaktorių liga. :-)

  • ups, lapsus linguae… ačiū!

  • Anonimas

    šalia tokių užsakomųjų (reklaminių) staripsnių (niekaip nepažymėtų) reikėtų paminėti užsakomasias TV laidas, kurių LT televizijose pilna, ir ko netenka matyti kitų šalių TV. Na jei paiimti laidas apie mediciną visuose Lietuvos TV kanaluose, tai tiesiog begėdiškos reklaminės laidos. Kas nuostabiausia (gal bereikalo stebiuosi – čia Lietuva) jokia valst. institucija apie jas net necypteli. O ir žurnalistinė „brolija“ (братва ?) kažkaip nereaguoja . O jie gi – mūsų „ум,честь и совесть“ mūsų epochos? Bent taip save pristato?

  • Taip, jaunimas linkęs eiti lengviausiu keliu. Juk panaudoti instrukcijas ale „kaip elgtis kad žurnalistai patys rašytų apie jūsų įmonę“ yra pernelyg sudėtinga…

  • Įdomu, kiek pajamų netektų populiariausieji naujienų portalai, jeiu nebūtų tų užsakomųjų straipsnių.

    Manau, ten sukasi per gražios sumos, kad jų būtų galima atsisakyti.

  • Man cia yra nagliausias „Veido“ sprendimas reklaminius straipsnius zymeti gelsvu puslapiu virshum ir baltom raidelem raudonam fone „PR“. Patys sugalvojo, kad taip reklama galima zymet, bet niekam tikriausiai nepasake. 41 nr. ishvis Lubio reklaminis straipsnis po geltona galva, bet raideliu PR nera. Pati ziniasklaida prie to ir privede, kad visuomene ja traktuoja, kad prostitute.

  • Anonimas

    Manau šiuo atveju netikslinga nenurodyti būtent kokiems projektams reklamuoti buvo siūlomi „užsakomieji straipsniai“. Juos užsako tie, kas yra po padidinamuoju stiklu, o studentų įmonės tikrai nesulaukia didelio visuomenės dėmesio, taip pat abejoju ar jie būtų galėję pristatyti projektą, kuris būtų susijęs su kieno nors reputacijos taisymu (ekologiškų čerpių?). Peršasi mintis, kad tiesiog kalbama apie Liutauro paminėtus reklaminius straipsnius, kuriuos pavadinti „užsakomaisiais“ problemos irgi nematau, nors gali ir kilti nesusipratimas, kaip spėju įvyko ir čia.

  • Anonimas

    Nežinau, kažkaip man neužkliuvo „Veido“ išperkamieji plotai – pokalbis su Lubiu nepažymėtas PR, tiesa, bet yra tame pačiame blokelyje su kitais tokiais straipsniais, ir išskirtas spalva, kaip teisingai pažymėta. Gal buvo priežasčių, dėl ko PR svambalas čia netiko taip, kaip kituose straipsniuose, nežinau, bet iš paties kalbėjimosi su šiuo oligarchu fakto išplaukia turinys, atspindintis jo interesus. Pats toks žymėjimas pakankamai suprantamas, nemanau, kad žurnalo auditorijai trūksta supratingumo atpažinti ką jis reiškia.

    Dėl šio straipsnio: tai tėra pavadinimo problema, kaip teisingai pastebėta atsiliepimuose. Su reklamos formomis paprastai siejame aukštos koncentracijos turinį – skelbimą. Pristatantys straipsniai, jei žurnalistams neatrodo įdomūs sudaryti ir skelbti paties leidinio iniciatyva, gali būti skelbiami užsakovo lėšomis – taip natūraliai atsiranda pavadinimas „užsakomieji“. Jei jie tinkamai išskirti, pažymėti, nematau kaip darytų didesnę žalą leidiniui: jo koncepcija gali būti daugiau ar mažiau lanksti įsisavinti tokiam reiškiniui, pats gi reiškinys vargu ar turi daug bendro su užslėpta reklama, kurią, suprantu, labiausiai Artūras ir norėjo pasmerkti jaunose lūpose. Vertinčiau tik kaip nesusikalbėjimą.

  • Anonimas

    Deja tai tik parodo problemą, apie kurią aš rašiau anksčiau – pačios žiniasklaidos atsakomybę už savo veiksmus. Lietuvos žiniasklaida yra korumpuota gal netgi labiau už politiką ar verslą. Šie „užsakomieji“ arba „reklaminiai“ straipsniai iš tikro yra nekaltas žaidimas. Rimtesni dalykai prasideda kai straipsnis užsakomas prieš konkurentą. O užsakomieji politiniai straipsniai? Ar gali kas nors 100% užtikrinti, kad mūsų vadinamųjų apžvalgininkų ir komentatorių įžvalgos yra nenupirktos? O ir pats Artūras Račas, ar galime mes būti tikri, kad jis yra nenupirktas? Jūsų garbei aš apie jus nesu girdėjęs nieko panašaus, bet paskutiniai komentarai, ypač susiję su rinkimais, yra akivaizdžiai tendencingi ir neobjektyvūs. Darosi panašu į kažkokius asmeniškumus.
    Šiaip iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad VZ ir Delfi žurnalistai yra nenuperkami. Gal tiesiog tokie pasitaikė, tačiau pas juos griežtai atskirta redakcija ir reklama. Taip pat paskutiniu metu yra tendencija, kad redaktoriai stipriai kontroliuoja žurnalistus ir nebeleidžia jiems naudotis tomis dovanomis iš verslininkų kaip būdavo anksčiau – kelionės, pietūs ir t.t. Kitaip sakant, dabar reikia pirkti redaktorių, o jie brangiai kainuoja :)Beje, netgi šiame bloge rašinėjantys kai kurių žurnalų redaktoriai kartais noriai rašo reklaminius straipsnius :)))))

  • Anonimas

    o kodel reikia taip uzsipulti tuos jaunuolius? Jie tikriausiai turejo omenyje pazymetus, legalius reklaminius (uzsakomuosius) straipsnius

  • neputys

    Sveiki, neradau kaip kitaip susisiekt. Užkliuvo „papuošalai gaminami neįgaliųjų ir užsakomi internetu“. Gerai gaudausi atviro kodo (nemokamuose) sprendimuose, galėčiau ir norėčiau padėt. Gal įmanoma per jus susisiekt? Ačiū.

  • Pingback: „Blogout 2012″, žurnalistai, kurie rašo apie viską ir A. Užkalnio demonizacija. « Žymantas Baranauskas()