Pirmieji 11 procentų…
FIBA Europe
… Po pirmųjų dviejų Lietuva-Bulgarija kėlinių pirmiausia į galvą kažkodėl atėjo „Elektromarkt“ akcija 11 procentų…
Pasidarė šiek tiek neramu dėl tų, kurie tapo šios akcijos dalyviais (tiesa, pati akcija ir jos dalyviai verti specialaus įrašo, nes nieko kvailesnio nei dalyvauti akcijoje sugalvoti negalima).
Bet viskas baigėsi laimingai ir kadangi pergalė prieš bulgarus buvo tam tikra prasme „etapinė“, galima pabandyti sudėlioti viską į lentynėles.
Pirmiausia – apie tai, kas anaiptol nėra jokia naujiena: įžaidėjo problema.
Taip, T.Delininkaitis turi problemų gynyboje. Rungtynėse su Bulgarija ši problema taip pat buvo matoma, nes Tomas vienu žingsniu vis atsilikdavo nuo E.Rowlando. Tačiau T.Delininkaičiui varantis kamuolį, priešingai nei A.Jomanto atveju, niekada nekyla mintis, ar jam pavyks sėkmingai kirsti vidurio liniją, o sėkmingai įveikus šią kliūtį, iš Tomo, priešingai nei iš A.Mažučio, gali tikėtis ne tik perdavimo kam nors iš priekinės linijos, bet ir prasiveržimo link krepšio. Blogiausiu atveju, bent žvilgsnio krepšio link, kuris neleis priešininkų gynėjui atsitraukti per metrą ir padėti gintis tam, kuriam koks A.Mažutis po trijų sekundžių dvejonių perduos kamuolį.
Be to, kai aikštėje T.Delininkaitis, galima spėti, kad jis nebūtinai stengsis sumušti kamuolį į grindis 16 kartų arba bandys taranuoti varžovų gynėją, kol kamuolys atsidurs priešininkų aikštelės pusėje. Jis kartais prisimena tai, ko vaikus moko pirmieji treneriai: pirmas perdavimas nebūtinai turi baigtis taškais, bet jis bent privers varžovus greičiau bėgti atgal ir šiek tiek juos nuvargins.
R.Butautas vaikų niekada netreniravo, jis pradėjo iš karto nuo aukštesnio lygio. Galbūt būtent tuo galima paaiškinti tą faktą, kad jam patinka žaidėjai galintys žaisti Latvijos lygoje ir per Europos čempionato rungtynes į krepšį pažiūrintys vidutiniškai du kartus.
Tačiau R.Butautas žaidė vienoje komandoje su A.Saboniu ir jam tikriausiai tai paliko labai didelį įspūdį, nes ūgiui jis iki šiol teikia didesnį pranašumą nei mobilumui.
Priešingu atveju jis jau seniai būtų pamatęs, kad Lietuvos rinktinė tikriausiai yra vienintelė Europos čempionate, kuri per rungtynes surengia ne daugiau kaip vieną greitą ataką (nes Brolis turi atsitverti ir savo, ir A.Mažučio žmogų, o dėl kamuolio kovoti tenka S.Jasaičiui arba L.Kleizai ir bėgti į priekį nebelieka kam).
Be to, nors ir žaidęs Kaune, R.Butautas kažkodėl nemėgsta kauniečių. J.Mačiulis, per rungtynes su Lenkija parodęs, kad gali įmesti ir apsiginti, prieš bulgarus gavo pasireikšti vos penkias minutes. D.Lavrinovičius, kol kas neparodęs nieko, žaidė septyniolika ir, kaip visada, po metimo bėgdavo atgal, o ne kovoti dėl kamuolio. Gal tada geriau reikėjo į rinktinę pasiimti M.Andriuškevičių – jis juk dar aukštesnis?
M.Kalnietis sėdi ant suolo. Taip, per 9 minutes rungtynėse su Turkija jis ne ką tenuveikė, tačiau jis gali prasiveržti, jis gali įmesti ir priešininkų gynėjams jis ko gero, didesnė paslaptis nei A.Mažutis. Saugomas kaip slaptas ginklas? Tikėkimės, kad dar iššaus.
Vėlu, žinoma, kalbėti, bet akivaizdu, kad R.Seibutis rinktinei būtų labai naudingas… Nes jis žiūri į krepšį ir prieš jį reikia gintis.
L.Kleiza: turėjo būti lyderis, o įspūdis toks, kad jo uždavinys per iekvienas rungtynes vieną kartą gražiai įdėti ir „numušti“ mažiausiai du priešininkus. Logiška būtų, kad brangiausiam Europoje žaidėjui, žinant jo fizines galimybes, būtų sudarytos galimybės jas išnaudoti. Ar kas nors matėte bent vieną derinį skirtą L.Kleizui ir paliekantį jam bent 2-3 metrus laisvo ploto įsibėgėti? Aš nesugebėjau…
…Gerai, kad rinktinėje yra S.Jasaitis – bene vienintelis žmogus, kuriam išleidus kamuolį iš rankų, tiki, kad jis gali įkristi į krepšį.
Tačiau blogai, kad nėra kuo pakeisti M.Petravičiaus…nes centro puolėjas per 14 minučių pataikantis vieną iš trijų metimų ir iš viso įmetantis vidutiniškai 3 taškus bei baudas metantis 12,5 proc. taiklumu, vardu ar gali būti vadintinas tinkama pamaina.
Ko tikėtis?
Aš asmeniškai tikėčiausi nedaug: kad R.Butautas pamirš centimetrus, pamirš Latvijos čempionatą ir nuoskaudą, kad kažkada seniai seniai jam A.Sabonį Kaune tekdavo dažniau stebėti nuo suolelio nei aikštėje…
Tikėčiausi, kad net ir po ilgų Latvijoje praleistų metų jis vis dėlto prisimins, kad ledo ritulys skiriasi nuo krepšinio ir kad profesionalūs krepšininkai aikštelėje gali visa jėga žaisti ir 28 ir net 36 minutes. Turiu galvoje tuos, kurie apskritai gali žaisti.
Tokių Lietuvos rinktinėje yra. Kokie 7-8.
Jei jiems bus leista žaisti, yra vilties, kad pirmieji 11 procentų nebus paskutiniai.
(13 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)
Loading...
