Artūras Račas

Jau tada, prieš kelis mėnesius, kai skaičiau interviu su (buvusiu) LRT Tarybos nariu A.Jokubaičiu, man labai keistai nuskambėjo šio filosofo pasvarstymai apie pilietinę visuomenę.

A.Jokubaitis tame interviu teigė, jog:

… pilietinės visuomenės, kaip apie ją kalba jos apologetai, kol kas nėra.  Vadinasi, suveikė kitas mechanizmas. Kiekvienas turi individualius poreikius,  kiekvienas rūpinasi savo asmeniniais tikslais, o ten, kur prasideda viešoji  erdvė ir bendrieji reikalai, mums kartu sueiti sunku.

kad

Pilietinė visuomenė skatina ne tik politinį aktyvumą, kurio mes norime, bet ir  jo paralyžių. Tokia yra buržuazinės pilietinės visuomenės prigimtis. Savo  privačiais interesais besirūpinantys piliečiai tampa abejingi valstybei ir  politikai. Jie rūpinasi savo asmeniniais poreikiais, nepažeidinėja žmogaus  teisių, bet pradeda šalintis nuo politikos ir valstybės.

ir kad

Mes į ją [pilietinę visuomenę] žiūrime kaip į vaistą, bet ji kartais yra ir nuodas. Pilietinė visuomenė yra ekonominio žmogaus valdoma visuomenė. Ekonominis žmogus skiriasi  nuo politinio žmogaus. Pasidavusi ekonominio mąstymo logikai pilietinė visuomenė nušluoja tiek šeimą, tiek valstybę.

Tame interviu A.Jokubaitis, kaip ir dera tikram mokslininkui ir filosofui, citavo Hegelį, rėmėsi Aristoteliu ir Platonu, svarstė apie suverenitetą bei demokratijos ir liberalizmo vidinius prieštaravimus.

Kartas nuo karto vis prisimindavau tą interviu, bet prisiminęs ir vėl pamiršdavau.

Šiandien, jau išėjęs iš paskutinio man LRT Tarybos posėdžio, tą interviu ir vėl prisiminiau. Spėju, atmintyje samprotavimai apie pilietinės visuomenės nuodus iškilo pamačius tų samprotavimų autorių – mokslininką, profesorių, asmenį neabejotinai priklausantį šalies elitui, kuris savo išmintimi dalijasi su jaunimu, dalis kurio ateityje tikriausiai taip pat pretenduoja papildyti elito gretas. Čia kalbu be jokios ironijos.

Ir štai ką pagalvojau: tai, ką apie pilietinę visuomenę ir piliečius kalbėjo A.Jokubaitis, tikriausiai yra tiesa. Sakau „tikriausiai“, todėl, kad mano nuomone, A.Jokubačio samprotavimai jokiu būdu netinka visai Lietuvos visuomenei, bet labai gerai apibūdina atskiras jos grupes, dažniausiai susijusias tais pačiais interesais, priklausančias tai pačiai profesinei, socialinei grupei, amžiaus ar net kvalifikacinei grupei.

O dar kilo mintis, kad A.Jokubaičio samprotavimai labai tinka ir LRT tarybai, į kurią galima žiūrėti kaip į „focus grupę“, atspindinčią tam tikro Lietuvos gyventojų sluoksnio vertybes, nuostatas ir požiūrį į valstybę, viešąjį interesą ir savo vaidmenį siekiant to viešojo intereso.

Pažiūrėkime į tarybos narius: visi su aukštuoju išsilavinimu, visi daugiau ar mažiau žinomi asmenys, vieni, kaip pavyzdžiui, M.Martinaitis, R.Valatka, dėl savo profesinių pasiekimų, kiti – kaip, pavyzdžiui, A.Pitrėnienė ar D.Chmieliauskas ar D.Radzevičius – dėl palankiai susiklosčiusių karjeros aplinkybių (Seimas, Vyskupų konferencija, Žurnalistų Sąjunga), beveik visi (išskyrus A.Pitrėnienę) – laisvi individai, tai yra, tiesiogiai nesusiję su valstybės instucijomis ar politinėmis partijomis.

Ir prsiminkime, ką sako A.Jokubaitis: „Kiekvienas turi individualius poreikius,  kiekvienas rūpinasi savo asmeniniais tikslais, o ten, kur prasideda viešoji  erdvė ir bendrieji reikalai, mums kartu sueiti sunku“.

Prisimindamas tuos beveik trejus metus, sakyčiau, jog A.Jokubaitis yra absoliučiai teisus. Nes, man atrodo, kad Taryboje dažniausiai būtent taip viskas ir vyko. Pradedant tuo balsavimu po skydinės ir baigiant balsavimu dėl mano prašymu susipažinti su informacija.

Tiesa, kalbėti čia tikriausiai reikėtų ne apie kokius nors A.Jokubaičio ir kitų tarybos asmeninius intersus, kurie nulėmė vienokį ar kitokį balsavimą – gali būti, kad kokio nors tiesioginio asmeninio intereso ar naudos nebuvo. Bet nebuvo ir supratimo apie bendrą – viešąjį interesą, greičiau tas abejingumas ir šalinimasis nuo valstybės ir politikos, apie kurį savo interviu kalba A.Jokubaitis.

Dabar galvoju, kad dauguma Tarybos narių būtent taip ir elgėsi – buvo abejingi tam, kas vyko ir stengėsi slopinti bet kokį konfliktą. Pagrindinis principas buvo maždaug toks: tegul viskas lieka kaip buvę, nereikia jokių iššūkių ir jokių permainų, ramiai sau sėdžiu ir galvos nesuku. Juo labiau, kad kadencijos trukmė žinoma, jos sutrumpinti ar prailginti niekas negali.

Šia prasme, A.Jokubaitis, kalbėdamas apie tuos vien tik savo interesais besirūpinančius piliečius ir apie tai, kad pilietinė visuomenė gali būti nuodas, tikriausiai kalba apie save tokį, koks jis buvo LRT taryboje.

O jei žiūrėsime plačiau, tai jis kalba apie gana didelę visuomenės dalį, kaip jau anksčiau minėjau, susiskirsčiusią pagal tam tikrus požymius į gana mažas, tačiau aršiai savo asmeninius ar grupinius interesus ginančias „focus grupes“.

Politikai ginasi nuo rinkėjų, darbdaviai nuo darbuotojų, rektoriai – nuos reformos ir studentų, medikai – nuo politikų ir reformos, inteligentai – nuo darbininkų, žemdirbiai – nuo mokytojų, notarai ir advokatai ir turgaus prekeiviai – nuo bandančių skaičiuoti jų pinigus, žurnalistai – nuo kritikos ir savireguliacijos, teisėjai – nuo visuomenės tarėjų, prokurorai – nuo teisėjų, taksistai – nuo mokesčių inspektorių, visuomeninkai  – nuo saugumiečių, o saugumiečiai – nuo politikų.

Visi savo apkasuose ir visi, kaip teisingai sako A.Jokubaitis, galvoja apie savo asmeninius interesus. Jiems, kaip tikriausiai, ir pačiam A.Jokubaičiui, niekada net nekyla mintis, kad kartais asmeninių intersų geriau siekti kartu, galvojant apie tą bendrą – viešą interesą.

Man kažkodėl atrodo, kad tas viešasis interesas egzistuoja ir kad bandymas jį apginti gali būti naudingas visiems. Tai yra, duoti asmeninės naudos kiekvienam.

Jei taip, tai pilietinė visuomenė, kurioje atskiri individai sugeba suvokti, kad bendri interesai gali padėti siekti asmeninės gerovės, galėtų būti vaistas no tų individų, kurie šalinasi valstybės ir politikos ir rūpinasi tik savo asmeniniais reikalais.

Bet aš ne filosofas, todėl galiu ir klysti.

Kita vertus, juk ir filosofai ne visada būna teisūs.

(6 balsų, vidurkis: 4,33 iš 5)

Loading...