Padėka prezidentei
Šiandien gavau žinią, kad mano kadencija LRT Taryboje baigiasi.
Tiesą pasakius, nenustebau, bet tikriausiai būčiau nenuoširdus, jei sakyčiau, kad nenorėjau dar šiek tiek LRT Taryboje padirbėti.
Norėjau – bent jau iki tos dienos, kol teismas išnagrinės LRT apeliacinį skundą dėl mano ieškinio. Neabejoju, kad skundas bus atmestas ir tikėjausi, kad remiantis šiuo teismo sprendimus, bus galima dar kartą pabandyti siekti permainų LRT.
Apie tai – nėra ko čia slėpti – sakiau ir prezidentei neseniai įvykusiame susitikime, kurio pats pasiprašiau, norėdamas daugiau aiškumo.
Dabar jau, panašu, viskas visiškai aišku: tikriausiai galiu konstatuoti, kad prezidentės, kurios atstovu LRT Taryboje buvau, mano veikla LRT Taryboje netenkino. Kas konkrečiai netenkino, nežinau, prezidentė susitikime apie tai nekalbėjo, bet tai tikriausiai nelabai ir svarbu.
Nepaisant to, tie beveik treji metai LRT Taryboje buvo įdomūs ir man asmeniškai naudingi. Sužinojau šiek tiek naujo, pasitvirtino kai kurios teorinės prielaidos, apie kurias esu rašęs anksčiau. Viena tokių prielaidų – tai ydingas LRT įstatymas ir dar ydingesnė jame numatyta LRT tarybos formavimo tvarka. Per tuos beveik trejus metus ne kartą ir ne du turėjau progos tuo įsitikinti. Ypač – tais atvejais, kai Tarybos posėdžuose buvo kalbama apie biudžetą, paskolas ar apskritai apie pinigus.
Vieną dalyką supratau labai aiškiai – pinigai LRT yra visiškai antraeilis dalykas, todėl dešimtis milijonų litų siekiantys įsiskolinimai bei kasmet „uždirbami“ milijoniniai nuostoliai tėra smulkmena, palyginti su vykdoma misija.
Naudinga buvo ir patirtis, kurią tikriausiai būtų galima pavadinti „žmogiškaja patirtimi“. Turiu galvoje kai kurių LRT Tarybos narių reakcijas į vienus ar kitus pasiūlymus bei jų pozicijas balsuojant dėl tų pasiūlymų. Iš vidaus kartais daug kas atrodė kitaip nei galėtum pagalvoti klausydamas tų žmonių pasisakymų viešojoje erdvėje.
Patirtis teisme, kurią įgijau per pastaruosius porą metų taip pat tiesiogiai susijusi su darbu LRT Taryboje. Juk jei nebūčiau tapęs Tarybos nariu, tikriausiai nebūtų atsiradusios susipažinimo su LRT informacija taisyklės ir A.Siaurusevičius, pritariant LRT Tarybos daugumai, nebūtų turėjęs progos jomis pasinaudoti. O aš tada nebūčiau turėjęs progos šio sprendimo apskųsti ir dalyvauti teisminiame ginče, kuriame dar kartą galėjau įsitikinti, kokia svarbi visame kame yra kompetencija.
Būtent už visa tai esu dėkingas prezidentei, kuri 2008 metų rugpjūtį pasiūlė man tapti LRT Tarybos nariu.
Todėl ir sakau jai „ačiū“.
Nežinau, ar turiu atsiprašyti už tai, kad nepatenkinau jos lūkesčių. Tikriausiai ne, nes man atrodo, kad viską dariau tinkamai ir jei būtų galima atsukti laiką atgal, vėl daryčiau viską taip pat. Tad tikriausiai mano ir prezidentės požiūriai į LRT Tarybos paskirtį ir jos funkcijas paprasčiausiai nesutampa.
(8 balsų, vidurkis: 3,88 iš 5)
Loading...
