O gal iš tiesų nereikia gąsdinti?
Savaitraštis 15min.lt 2012 11 30
*********************************
Politikos apžvalgininkas M.Laurinkus, kurio plačiausiai nuskambėjęs komentaras buvo parašytas beveik prieš dešimtmetį ir vadinosi, berods, “Dėl grėsmių nacionaliniam saugumui” vienoje televizijos laidoje, atsakydamas į mano pastabas, jog politikai, aiškindamiesi santykius, dažnai nepagalvoja, kaip tai atrodo žiūrint šalies, mestelėjo, pasak jo, Sąjūdžio laikais populiarią frazę: tik nereikia mūsų gąsdinti.
Iš tiesų tai kol kas niekas nieko ir negąsdina, na, bent jau lyginsime su tuo garsiuoju M.Laurinkaus komentaru, kurį skaitant pašaliniam stebėtojui anais laikais galėjo susidaryti įspūdis, kad Lietuva patenka į pasaulio ginklų kontrabandos elitą ir kad Lietuvos pilietybės pardavinėjimas yra kažkoks išskirtinis įvykis. Iš tiesų tai abu šie įspūdžiai buvo klaidingi, nes eksportuoti galėjome tik atgyvenusius M-16 šautuvus, o pilietybės, bent jau iki tol buvo ne tik pardavinėjamos, bet ir dalijamos už dyką į kairę ir dešinę. Įskaitant ir tą, kuri buvo parduota M.Sadekovui už V.Adamkaus rinkimų skolas, tarpininkaujant VU, tai yra, Vilniaus Universitetui.
Visa tai jau praeitis, kurios pakeisti negalima, tačiau galima iš jos mokytis.
Kalbant apie darbartį, gąsdinimais taip pat kol kas nekvepia. Ieškant sąsajų su praeitimi, šiandien viskas labiau primena A.Valinską ir Tautos prisikėlimo partiją, tai yra, cirką.
Turiu galvoje kalbas apie “masinius” balsų pirkimus, galimybę anuliuoti rinkimų rezultatus, demokratijos ir visos Antrosios Respublikos pabaigą, bandymą formuoti koaliciją a la carte, įsivaizduojant, jog tai tas pats, kas restorane paprašyti salotų be svogūnų ir acto užpilo ar prezidentės persikvalifikavimą į anglų kalbos mokytoją.
Visa tai pašaliniam stebėtojui, “neįsikirtusiam” į marsiečių kultūros ypatybes tikrai neatrodė grėsminga. Greičiau – nesuprantama ar net juokinga.
Bet štai išgirdus, ką kalba naujosios koalicijos narys A.Mazuronis, neseniai tapęs komisijos, kuri svarstys trijų Darbo partijos narių neliečiamybės klausimą, jau būtų galima ir išsigąsti. Nes, pasak A.Mazuronio, komisija sprendimą priims tik išsiaiškinusi, ar Darbo partijos byla nėra politinė.
Pabandykim įsivaizduoti, kaip visa tai galėtų atrodyti realiame gyvenime. Tarkim, komisija viską išsiaiškina ir randa įrodymų, kad byla yra politinė. Turint galvoje komisijos sudėtį ir byloje įvykusius svarbius pokyčius tarp dviejų Seimo rinkimų turų, tokia galimybė nėra visiškai teorinė.
Seimas, remdamasis tokia išvada (vėlgi – atsižvelgiant į jo sudėtį) tada galėtų tokiai išvadai pritarti ir neliečiamybės iš V.Gapšio, V.Uspaskich ir V.Vonžutaitės neatimti.
Viskas, problemos baigtos?
Aš sakyčiau, priešingai, nes būtent tada problemos iš esmės ir prasidėtų. Nes reikėtų atsakyti į klausimą, ką daryti su politinėse bylose dalyvaujančiais teisėjais. Nes tokiais jie būtų pavadinti ne kokio nors nesivaldančio Kembridžo auklėtinio lūpomis, o įstatymo leidėjo sprendimu. Tuo pačiu pasiunčiant žinią visam pasauliui, kad Lietuvos teismų sistema yra panaši į kaimyninės Baltarusijos, kas jau iš tiesų būtų panašu į gąsdinimą.
Žinoma, šią problemą būtų galima iš karto išspręsti inicijuojant apkaltą politinėje byloje dalyvaujantiems teisėjams, tačiau, panašu, kad nei A.Mazuronis, nei visa valdančioji koalicija apie tai negalvoja.
Jei gerai pagalvotų, gal suprastų, jog iš tiesų geriau būtų nieko negąsdinti.
(6 balsų, vidurkis: 2,50 iš 5)
Loading...
