Nuoseklumo, ponai klerikalai, daugiau nuoseklumo…
Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kas yra šeima, jau pakomentavo beveik visi, kas norėjo. Iš visų pusių ir visais kampais. Skaičiau beveik viską ir buvo beveik smagu, nes dalis argumentų iš esmės atkartojo manuosius, išsakytus gerokai anksčiau iki tokį didelį šurmulį sukėlusio išaiškinimo, kas yra šeima. Kalbu, žinoma, ne apie šeimos sampratą, o apie KT galias taisyti Konstituciją, papildant ją naujais straipsniais ir naujomis sąvokomis. Smagu todėl, kad prasideda diskusija apie KT visagališkumą. Tiesa, šiek tiek liūdna, kad kai kurie diskusijos dalyviai pirmiausia koncentruojasi į konkretų KT sprendimą, o ne į šios institucijos sau vienašališkai priskirtas galis, kurių neriboja joks Lietuvos teisės aktas, įskaitant ir Konstituciją. Bet vis tiek gerai – juk svarbu pradėti.
Grįžtant prie šeimos problemos, tai prie to, kas viešojopje erdvėje jau pasakyta, vargu ar galima dar ką nors pridurti. Tačiau perskaičiau A.Bačiulio aršiai klerikalinį komentarą „Veide“ ir kilo mintis pažvelgti į šeimos ir santuokos problemą kiek kitu aspektu. Tuo krikščioniškuoju, kurį propaguoja A.Bačiulis, teigdamas, kad „Bažnyčia tūkstantmetį buvo Europos gėrio ir blogio arbitru“, ar M.Adomėnas, aiškinantis apie „Lietuvos tautos vertybėms ir moraliniams įsitikinimams svetimus “šeimos” pavidalus“ ir savo nesveikose fantazijose jau regintis besituokiančias homoseksualų poras ir vyrus, prie altoriaus vedančius dvi tris ar net septynias nuotakas.
A.Bačiuliui, žinoma, galima pasiūlyti laisvalaikiu paskaitinėti Europos arba bent jau Lietuvos viduramžių istoriją, bet nelabai yra prasmės, nes kiekvienas žmogus savokas „gėris“ ir „blogis“ supranta skirtingai. Man pavyzdžiui, Kryžiaus žygiai, ikvizicija, Baltramiejaus naktis nėra aukščiausia gėrio išraiška, bet A.Bačiulis juk turi teisę manyti kitaip. Lygiai ir kaip M.Adomėnas turi teisę fantazuoti apie homoseksualus ir daugpatystę, nors būtų gal geriau, jei jis tai darytų tai slapčia, o prieš viešai aiškindamas KT nutarimo esmę, pirmiausią tą nutarimą atidžiai perskaitytų.
Bet ir vėl nukrypau į šalį…
Nes pagrindinė mintis, kažkodėl atėjusi į galvą skaitant A.Bačiulio klerikalines fantazijas buvo maždaug tokia: ponai dievobaimingi krikščionys, esate labai nenuoseklūs.
Kodėl? Ogi todėl, kad stodami į S.Tamkevičiaus ir kitų aršiausių klerikalų pusę ir gindami santuoką kaip vienintelę įmanomą ir todėl vienintelę vertingą šeimos sukūrimo ir egzistavimo formą, A.Bačiulis, M.Adomėnas ir kiti, besipiktinantys KT sprendimu ir besišaukiantys Aukščiausiojo pagalbos saugant „tradicinę“ šeimą, visiškai ignoruoja ne tik šiandieninę realybę, bet ir gerokai veidmainiauja.
Juk dauguma jų yra pakankamai ( o kai kurie, sakoma, net daugiau) išsilavinę žmonės, todėl tikriausiai bent apytiksliai žino, kokia Lietuvoje yra santuokų ir skyrybų statistika: dviem santuokoms kasmet vidutiniškai tenka vienerios skyrybos. Iš viso Lietuvoje pastaraisiais metais registruojama apie 10 000 skyrybų kasmet.
Kuo čia dėta šeima, Konstitucinis Teismas ir M.Adomėnas bei A.Bačiulis su savo klerikalinėmis nuostatomis, galite paklausti.
Ogi tuo, kad visiškai neabejotina, jog nemaža dalis iš tų kasmetinių 10 000 skyrybų Bažnyčios požiūriu yra neteisėtos. Bandžiau aiškintis, bet nepavyko surasti statistikos, kiek santuokų Lietuvoje registruojama ir civilinės metrikacijos skyriuose, ir bažnyčioje, tad vargu ar egzistuoja statistika, kiek bažnyčioje sudarytų santuokų buvo vėliau panaikinta teisme.
O kiek sudariusių bažnytinę santuoką ir per teismą išsiskyrusių vėliau dar kartą veda ar išteka? Tokios statistikos taip pat nėra, nes Civilinis kodeksas, pripažindamas bažnytinę santuoką kaip lygiavertę civilinei, numato kaip bažnyčios nustatyta tvarka sudaryta santuoka įtraukiama į oficialią apskaitą, tačiau nenumato prievolės pranešti bažnyčiai apie teismo nutrauktą bažnyčioje sudarytą santuoką.
Todėl bažnyčios požiūriu, teismo nutraukta santuoka galioja toliau, išskyrus tuos gana retus (kaip, berods, ir paties M.Adomėno) atvejus, kai bažnyčia randa argumentų santuokai nutraukti.
Nuosekliems krikščionims, tokiems kokiais save pateikia A.Bačiulis ar M.Adomėnas, tai iš esmės turėtų reikšti, kad teismo sprendimas tikrosios „tradicinės“ krikščioniškos šeimos situacijos nekeičia. Juk buvo pasakyta: …“vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Todėl, ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“.
O jei taip, tai tikram krikščioniui turėtų visiškai nerūpėti, ką apie šeimą ir jos vienintelį ir tikrąjį pagrindą – santuoką – sako kažkoks Konstitucinis Teismas? Nes tikram krikščioniui vienintelė tikra santuoka yra bažnytinė santuoka.
Todėl, būdami nuoseklūs, tikrieji krikščionys turėtų ne diskutuoti apie KT paskelbtą šeimos sampratą, o reikalauti, kad Civilinis kodeksas geriau atspindėtų tūkstantį metų trunkančią „gėrio ir blogio“ kovą ir įtvirtintų jame gėrio pergalę. Tai yra, uždraustų žmogui (tai yra, teismui), isškirti tai, ką Dievas sujungė arba bent jau reikalauti, kad tiek santuokos, tiek skyrybų atveju galiotų tos pačios taisyklės: jei bažnyčioje sudaroma santuoka be jokių kliūčių pripažįstama valstybės, tai ir valstybės (teismo) sprendimas dėl santuokos nutraukimo turėtų būti pripažįstamas bažnyčios. Arba nepripažįstamas ir tada santuoka būtų laikoma nenutraukta. Nes juk „žmogus teneišskiria“…
Štai tada viskas būtų nuoseklu ir krikščioniška.
Priešingu gi atveju – visiškas chaosas. Nes dabar, gindami santuoką kaip vienintelį įmanomą šeimos sukūrimo būdą, kalbėdami apie krikščioniškas ir tradicines vertybes, tačiau ignoruodami realią situaciją, vietiniai klerikalai prieštarauja patys sau ir savo skelbiamam mokymui. Nes „tikroji“ santuoka juk turėtų būti tik ta, kurią palaimino Dievas. Būnant nuosekliu, visos kitos santuokos – kurių, kaip galima spėti, Lietuvoje turėtų būti gana daug – turėtų būti pripažintos netikromis, netradicinėmis ir neatitinkančiomis tikrųjų vertybių ir tikriausiai priskirtos blogiui. Iš kurio šeima atsirasti niekaip negali.
O jei nėra šeimos, tai dėl ko tada laužote ietis ir putojatės dėl eilinio KT pasikalbėjimo su dvasiomis?
Nuoseklumo, ponai klerikalai, daugiau nuoseklumo…
Ir neužmirškite, kad tas tūkstantmetis, kai Bažnyčia pretendavo būti „gėrio ir blogio“ arbitru, visų mūsų laimei, jau baigėsi.
(11 balsų, vidurkis: 3,91 iš 5)
Loading...
