M.Laurinavičius apie etiką ir A.Račo vykdomą kampaniją

Jau ne pirmą į įrašus šiame tinklaraštyje sureaguoja mano įrašuose minimi arba kaip nors su nagrinėjama problema susiję asmenys.

Šį kartą į mano pasvarstymus apie skirtumus tarp Estijos ir Lietuvos žiniasklaidos sureagavo Marius Laurinavičius.

Kadangi dėl techninių priežasčių M.Laurinavičiaus komentaras gana ilgai buvo nematomas kitiems tinklaraščio skaitytojams, nusprendžiau paskelbti jį atskiru įrašu.

Antra priežastis, dėl kurios norėčiau išskirti M.Laurinavičiaus passakymą į atskirą tekstą, yra ta, kad jame yra viešai skelbiama žinomai neteisinga informacija apie mane ir bendrovę, kurioje dirbu. (Mano paaiškinimus galima bus rasti tarp komentarų po M.Laurinavičiaus tekstu).

*********************************************************************************************************

Sveiki,

smagu matyti tiek daug ir karštai diskutuojančių. Prisipažinsiu iš pradžių maniau, kad veltis į šią diskusiją – tuščias reikalas, nes man viskas nuo pat pradžių kvepėjo asmeniškumais. Juo labiau, kad esu tvirtai įsitikinęs, kad jokios žurnalisto etikos – nei leituviškos, nei vakarietiškos – aš nepažeidžiau. O apie tai, kad rusai mane nupirko už mažytį kompiuterį, bent jau tiems, kas skaito mano komentarus apie Rusiją, kalbėti būtų turbūt iš viso keista.

Visi šie įsitikinimai niekaip nepasikeitė ir dabar – tikrai galiu viską paaiaškinti, pagrįsti argumentais, paneigti kai kuriuos išsigalvojimus. Juo labiau, kad dabar pradedu įsitikinti, jog diskusija yra tikrai svarbi bent jau daliai visuomenės ir tiesiogai siejama su žurnalistų apskritai bei mano asmeniškai patikimumu ir reputacija. O tai, patikėkite, man irgi svarbu ne vien asmeniškai, bet ir visos Lietuvos žurnalistų gildijos prasme.

Tačiau būtent šioje konkrečioje erdvėje AŠ GRIEŽTAI ATSISAKAU būtent šiuo klausimu diskutuoti ir dėstyti savo argumentus. Atsisaku todėl, kad šios erdvės savininkui į žurnalisto etiką ir kertinius principus, mano įsitikinimu, yra absoliučiai nusispjaut, nepaisant nuolatinių bandymų apsimesti “etikos etalonu”.

Ir aš kalbu tikrai ne apie principą “juokiasi puodas, kad katilas juodas”, kuri gana vaizdžiai faktais išdėstė ne vienas komentarų autorius. Pono Račo nuodėmės tikrai nenuplautų manųjų, jei tokių būtų.

Aš turiu mintyje tai, kad Artūras SPECIALIAI, SĄMONINGAI IR TIKSLINGAI šios jo pradėtos kampanijos metu nepaiso pagrindinio žurnalistikos principo, kuris labai nedviprasmiškai įrašytas ir žurnalistų etikos kodekse: “kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta atsakymo teisė, t.y. galimybė pasiteisinti, paaiškinti, paneigti klaidingą informaciją”.

Sutinku, kad komentariniuose tekstuose šis principas netaikomas. Taip pat tikiu, kad A.Račas šioje erdvėje paskelbtų ir mano viešą atsakymą į jo komentarą, kaip jau porą kartų yra buvę.

Tiesiog taip dėl labai pragmatiškų, bet tikrai nebūtinai etinių sumetimų elgtųsi kiekvienas sveikai mąstantis tinklapio autorius. Mat tokia jo sukelta, o kažkieno pratęsta diskusija tik didina susidomėjimą jo tinklapiu.

Todėl tikrąją A.Račo poziciją daug geriau atspindi naujienų agentūros BNS, kuriai jis vadovauja ir kurią taip pat pasitelkė šiai kampanijai, “objektyvumas” rašant apie šią kolegų kelionę į Maskvą. Jei kas nepastebėjo, priminsiu, kad, A.Račo nurodymu, BNS žurnalistai paskambino net į Maskvą, gavo RIA NOVOSTI atstovų komentarus ir sužinojo net mažojo kompiuteriuko kainą. Tačiau bent vieno kelionės į Maskvą dalyvio poziciją ir argumentus čia Lietuvoje išklausyti buvo “pamiršta”.

Gal RIA NOVOSTI atstovus Maskvoje rasti lengviau negu kolegas Vilniuje? Kažin – bent jau mano mobilų telefoną A.Račas, tikrai žinau, turi asmeniškai, nekalbant jau apie darbinius kontaktus. Tai gal iš tiesų pamiršo? Vėlgi nemanau, nes paties A.Račo koemntare šiame tinklapyje įdėtoje nuorodoje į skandalą Estijoje aiškiai matyti kelių skirtingų į Maskvą vykusių Estijos žurnalistų komentarai ir argumentai.

Taigi, bent jau keldamas klausimą, “kuo skiriasi Lietuvos ir Estijos žiniasklaida”, A.Račas turėjo pagalvoti, kaip atrodys jo nurodymu BNS išleista žinutė apie visa tai, kai joje, skirtingai negu Estijoje, nėra jokių antrosios pusės argumentų ir komentarų. Todėl man ir peršasi vienintelė išvada – A.Račas vykdo eilinę kampaniją. O bent jau tiesiogiai A.Račo tinklapyje pats įsitraukti į kampanijas prieš save (nesvarbu ar asmeniškai ar kaip kažkokios grupės nario)nebeturiu jokio noro.

Tačiau ši mano pozicija TIKRAI NEREIŠKIA, kad aš nesiruošiu viešai išdėstyti savo argumentų ir įvairiausių paaiškinimų tai visuomenės daliai (ne A.Račui), kuriai, kaip minėjau, tai yra (ir visai teisėtai) svarbu. Tik padarysiu tai visai kitoje erdvėje.

Taip pat paprašysiu šiek tiek kantrybės grynai dėl techninių ir laiko stokos priežasčių. Manau, kad mano viešas atsakymas į visus klausimus (netgi galbūt ir su to “garsiojo kompiuterio” nuotraukomis – visuomenė turi teisę ne tik žinoti, bet ir pamatyti :) )pasirodys kitos savaitės pradžioje. Tiesa, ir šiame tinklalapyje (ką jau padarysi) BŪTINAI PRANEŠIU, kur tų atsakymų ieškoti.

Tai tiek šiam kartui.

Pagarbiai net ir tiems, kurie negaili man ir kitiems į Maskvą vykusiems kolegoms, mano galva, nepelnytos kritikos,

Marius Laurinavičius

(8 balsų, vidurkis: 4.00 iš 5)
Loading...
  • Kaip ir žadėjau, pabandysiu patekti tam tikrus paaiškinimus dėl M.Laurinavičius paskleistų žinomai neteisingų (galbūt net reikėtų sakyti melagingų) faktų.

    Galbūt nedaryčiau to, jei skleidžiama neteisinga informacija būtų susijusi su manimi asmeniškai, tačiau M.Laurinavičius savo tekste ne tik kaltina mane asmeniškai nebūtais dalykais, tačiau teigia, jog naudojuosi tarnybine padėtimi BNS siekdamas asmeninių tikslų. Tai ne tik įžeidžia mane, tačiau ir meta šešėlį ant viso BNS bei kenkia bendrovės dalykinei reputacijai. Todėl, su visa pagarba M.Laurinavičiui, nereaguoti negaliu.

    Neatsakinėsiu į asmeninius įžeidimus, kuriais M.Laurinavičius mane apipylė, neišpažinsiu savo nuodėmių, o pabandysiu pateikti faktus.

    Jie yra tokie.

    Visi BNS tekstai apie „RIA Novosti“ Maskvoje surengtą seminarą kuriame dalyvavo ir 9 žurnalistai iš Lietuvos, – pradedant tuo, kuriame pranešama apie Estijos prezidento priekaištus žurnalistams ir baigiant vasario 3 dienos pranešimu apie dovanotų kompiuterių kainą, nėra originali BNS Vilniaus biuro produkcija. Šiuos tekstus rengė BNS Estijos biuras, Vilniuje jie buvo tik verčiami iš anglų kalbos. Tiesa, jei pradiniame tekste apie Maskvos seminare dalyvavusius Lietuvos žurnalistus nebuvo parašyta, tai vėlesniuose tekstuose ši faktinė informacija atsirado.

    M.Laurinavičius mane kaltina nesilaikant žurnalistinės etikos principų ir „specialiai, sąmoningai ir tikslingai“ vykdant kažkokią asmeninę kompaniją. Jo argumentas – rašydamas savo tinklaraštyje aš neatspindžiu jo nuomonės apie
    Maskvoje vykusį renginį.

    Šis priekaištas būtų teisingas, jei tinklaraštis būtų naujienų leidinys, kuriame skelbiami faktiniai pranešimai. Tačiau jis toks nėra – tai yra vieta, kurioje aš karts nuo karto pareiškiu savo subjektyvią asmeninę įvairiais klausimais.

    Kritikuojami asmenys visada turi teisę pareikšti savo subjektyvias asmenines nuomones, paaiškinti ar paneigti klaidingą informaciją, ką jie visi – įskaitant ir M.Laurinavičių – norėdami sėkmingai daro.

    Taigi, priešingai, nei teigia M.Laurinavičius, išreikšdamas savo nuomonę apie įvykius, asmenis ar reiškinius, aš lakausi žurnalistinės etikos principų, nes, kaip pats M.Laurinavičius pastebi, išsakomai nuomonei netaikomas antros pusės principas. Kita vertus, visada stengiuosi laikytis kito principo – nuomonę argumentuotai pagrįsti žinomais faktais.

    Tai tiek turbūt apie mane asmeniškai.

    Dabar apie M.Laurinavičiaus mestus kaltinimus man, kaip BNS vadovui ir visam BNS kolektyvui.

    M.Laurinavičius tvirtina, kad BNS tekstai aspindi mano asmeninę poziciją ir kad aš naudojuosi užimama padėtimi siekdamas kažkokių asmeninių tikslų.

    Noriu labai atsakingai pasakyti, kad tai yra netiesa.

    Taip pat netiesa yra tai, kad aš nurodžiau BNS žurnalistams skambinti į Maskvą RIA Novosti atstovams ir išsiaiškinti, kiek kainavo žurnalistams Maskvoje dovanoti kompiuteriai. Kaip jau minėjau, ši informacija buvo parengta Taline. Patyręs žurnalistas tai turėtų suprasti vien pažiūrėjęs į pranešmo pradžią, kur norodoma pranešimo kilmės vieta: šiuo konkrečiu atveju ten parašyta „Talinas/Maskva“.

    Netiesa ir tai, kad šis pranešimas reikalavo antros pusės nuomonės, nes jame niekas niekuo nebuvo kaltinamas ar dėl ko nors kritikuojamas. Tai buvo tik faktinė informacija apie dovanos kainą.

    Priešingai nei Estijoje, kur šis įvykis sukėlė daug diskusijų ir visokiausių pareiškimų, ir todėl susilaukė gana daug žiniasklaidos dėmesio bei daugybės pranešimų ir Maskvoje buvusių žurnalistų paaiškinimų, Lietuvos žiniasklaidoje ši istorija neiššaukė jokių didesnių prieštaravimų ar diskusijų.

    Būtent todėl Lietuvos BNS ir apsiribjo vien faktine informacija apie patį renginį ir jo dalyvius. Šioje informacijoje niekas nebuvo niekuo kaltinamas, joks faktas nebuvo iškraipytas, todėl jokiems žurnalistinės etikos principams nebuvo nusižengta.

    Remdamasis aukščiau išdėstytais faktais, iš esmės atmetu M.Laurinavičiaus priekaištus BNS kolektyvui dėl žurnalistinės etikos nesilaikymo. Kartu norėčiau pažymėti, kad dėl susiformavusių tradicijų, darbo principų, vertybių, kurias puoselėjo visi BNS dirbę vadovai ir redaktoriai, net ir labai norėdamas, niekaip negalėčiau priversti BNS kolektyvo tenkinti mano asmenines užgaidas. Aš asmeniškai tuo labai džiaugiuosi.

    M.Laurinavičiaus viešai skleidžamą netiesą apie mane, BNS kolektyvą ir BNS darbo principus vertinu kaip neprofesionalumą, kurį lėmė subjektyus asmeninis požiūris ir žinių apie konkrečius įvykius stoka.

    Nepaisant to, tikiuosi, kad būdamas etišku žurnalistu, M.Laurinavičius ras savyje jėgų atsiprašyti už viešai paskleistas neteisingas žinias.

  • Auksinis Kardas

    M. Laurinavičius ir „Lietuvos rytas“ seniai nebeturi moralinės teisės net kalbėti apie žurnalistinę etiką:

    1. Jie net nekalbina žmonių apie kuriuos rašo šmeižikiškus strapsnius, jiems netinka net principas „tebūnie išklausyta ir kita pusė“.

    2. „Lietuvos rytas“ nesugebėjo išlaikyti nepriklausomybės nušviesdamas daugybę įvykių, kai galėjo turėti materialinės naudos iš nutylėjimo arba vienų ar kitų asmenų palaikymo. Paskutinis spindinčios gėdos atvejis – „Lietuvos ryto“ įžūlus advokatavimas LEO LT aferai.

  • Radau ir dar vieno seminaro Maskvoje dalyvio komentarą apie šią išvyką.

    Štai ką naujienų portale alfa.lt rašo Gintaras Sarafinas iš „Veido“:

    Sveiki,

    Kadangi, esu minimas tiek BNS pranešime, tiek komentaruose, norėčiau bent čia pateikti savo argumentus, nes niekas jų manęs niekada ir niekur neklausė.

    Pradžioje norėčiau trumpai nušviesti, kaip atrodė toji komandiruotė, į kurią vyko tie 9 žurnalistai iš Lietuvos ir gavo tuos kompiuterius. Norėčiau pabrėžti, kad tai pirmoji mano komandiruotė į Maskvą.

    Taigi, vakare, atvykus į viešbutį, įėjus su lagaminais ir paltais, kiekvienas atvykėlis viešbutyje prie durų gavo po mažą portfeliuką. Pasiteiravus, kas čia, buvo atsakyta, jog konferencijos medžiaga, programa, prezentacijos ir darbo priemonės. Taip būna daugelyje konferencijų, todėl įtarimų tai nesukėlė. Tik vėliau paaiškėjo, jog tuose portfeliukuose būta dar ir kompiuteriukų.

    Ryte pradėjus teirautis, ką visą tai reiškia, organizatoriai atsakė, jog tai darbo priemonės, straipsniams rašyti, juos bei nuotraukas siųsti ir susipažinti su įvairiomis naujovėmis. Taigi, tris dienas, kol vyko konferencija, mes tais kompiuteriais naudojomis iš tiesų tik kaip darbinėmis priemonėmis.

    Konferencijos pabaigoje, grįžimo į Lietuvą išvakarėse, visi žurnalistai iš Lietuvos organizatorių paklausė, kam grąžinti ir kur dėti aptariamus kompiuterius. Mums buvo atsakyta – tai dovana, galite pasiimti. Esą galėsite parodyti visas naujoves savo redakcijose.

    Pokalbis vyko lauke. Taigi, galimybės buvo tokios: išmesti kompiuterius į šiukšlių dėžę, palikti juos viešbutyje, arba parsivežti. Visi devyni žurnalistai ilgai tarėmės, kaip elgtis, nes buvome pastatyti prieš faktą. Galiausiai nusprendėme kompiuterių neišmesti, o parvežti į Lietuvą, bet naudoti juos ne asmeniniams tikslams. Taigi, bent jau pas mus minėtas kompiuteris guli redakcijoje, juo gali naudotis visi darbuotojai, gali pasiimti vykdami į bet kokias komandiruotes. Manome, jog taip pasielgdami, nenusižengėme etikai.

    Beje, norėjau pabrėžti, kai nei konferencijos metu, nei po jos apie Rusiją nerašiau nei vieno straipsnio, nei vienos eilutės. Ir neplanuoju to daryti. O „Veido“ žurnalistų straipsniai apie Rusiją yra iš tiesų itin kritiški.

    • Tadas

      Idomu, kad zmones tokias sakyciau ganetinai itartinas dovanas taip easy nesas i redakcija ir net pasiulo naudotis kolegoms. As toki kompiuteri, jei jau „ikliuciau“ i tokia nepatogia situacija su „priverstine“ dovana, laikyciau toliau nuo rimtu darbu. Apskritai rimtai pagalvociau, ar noriu ji naudot pries tai profesionalai nepatikrines pas specialista, ar neprikista ten kokiu keistu dalyku. Gal cia as per daug itarus, bet mazdaug tiek preliminariu minciu sia slidzia tema.

  • P.Arturai skaitau Jusu straipsnius, komentarus juose ir atsispindi Jusu aktyvi,objektyvi ir izvalgi pilietine pozicija.Aciu Jums uz tai.O del p.laurinaviciaus,tai nuoroda i L.ryto dilgelyna

  • Ogis@Co

    G.Sarafinas rase: „…nes buvome pastatyti prieš faktą.“
    Butent. Rusai labai norejo „faktu“ ir juos isgavo.
    Jus ka, armijoj netarnavot, nezinot su kuo turit reikalu?
    Visai nesvarbu, kur dabar guli tas kompiuteriukas ir ka apie Rusija raso Veidas…
    Svarbu ka rusai visiems dabar pasakoja apie litofcu zurnalistus :)
    O kad pasakoja, tai faktas.

    • Rytis I

      Beje, tokie „kompiuteriukai“ nėra nei vienkartinis, nei žaislinis daiktas. Pats ruošiuosi įsigyti kažką panašaus, – labai tinka kelionėje. Šiaip jau tuos, kurie atvežti iš „ten“, – gerai būtų švariai performatuoti… Arba bent duoti patikrinti „technačiams“, nes rusų hackeriai dabar sėdi vienu aukštu žemiau nei Medvedevas.

  • Žvelgaitis

    Tikriausiai nelengva nustatyti ribas tarp priimtinos dovanos kaip darbo priemonės, suvenyro ir peržengiančio tas ribas daikto. Gerai žinant nuolatinį rusų norą pasirodyti, „ot širokoj russkoj duši“ dosniai apdovanoti analogiškų renginių dalyvius, šios dovanos nei kiek nestebina. Rusams tai paprasčiausiai būdinga. Būdinga ir ne tik rusams, „pasišvaisto“ ir kiti turtingieji. Būna, neatsiliekame ir mes, svetingieji lietuviai, o ypač jei renginiai bent kiek prestižiskesni. Taigi, nebūtinai čia reikėtų įžiūrėti politiką iš rusų pusės.

    Kita vertus, visiškai nesena žinia, kad rusai siūlo pinigų atrestauruoti vieną Žaliojo tilto skulptūrų parodo, kad politinio atsargumo kompiuteriams kaip dovanoms matyt, reikėjo, deja. Rusija, siūlydama tuos pinigus politizuos visiškai su jais nesusijusias skulptūras, prikels bereikalingų aistrų. Jau dabar per TV vieni praeiviai teigė, kad patys susitvarkysime, kiti siūlė imti, argumentudami: „dajut – beri, bjut – begi“. Paprastus žmones suskaidyti gundant „saldainiukais“ nėra sudėtinga, tačiau kai mūsų politinių strategavimų, analizių ir prognozių meistrai „pasimauna“ ant „dajut – beri“, liūdna. Taip neturėtų būti, nes kas gali paneigti, kad ir jų komentarai suverti ant to paties iešmo?

  • NiekurNeiva

    LIETUVOS ŽURNALISTŲ IR LEIDĖJŲ ETIKOS KODEKSAS

    27 straipsnis
    Žurnalistas neturi teisės priimti dovanų, mokamų kelionių, mokamų atostogų ir kitokio įsiteikimo, kuris gali pakenkti jo nepriklausomumui. Žurnalistas privalo visuomet pranešti visuomenei apie bet kokią gautą paramą, išskyrus viešosios informacijos rengėjo, su kuriuo žurnalistą sieja darbo ar kūrybiniai santykiai, mokamą atlyginimą arba suteiktą paramą.

    28 straipsnis
    Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas turi atsiriboti nuo visų mėginimų jam įsiteikti apdovanojimais, privilegijomis ir pan.

    Tam tikra prasme galiu pasidžiaugti – ne žurnalistiniame versle tokia informacija (apie gautas dovanas) gali būti įdomi nebent Mokesčių inspekcijai. O Pardavėjai –> Pirkėjams visada stengiasi įtikti, ir ne tik produktų (paslaugų) kokybe ar kainomis…

    Kažkodėl galvoju, kad būtų gražu, kad žurnalistai dažniau naudotųsi ir kitomis nuostatomis, kaip antai:

    26 straipsnis
    Žurnalistų solidarumas yra garbingumo požymis. …

  • aušra maldeikienė

    jau kam kam, bet „Lietuvos rytui“ ir bet kuriam jo žurnalistui tai tikrai reikia tylėti dėl privalomos kitos pusės nuomonės dėstymo.
    Aš mokinius mokykloje mokau, kaip skaityti straipsnius ir suprasti, kur tendencingi. Jie be vargo bet kuriame LR numeryje tokių randa apsčiai. Na nėra tos kitos nuomonės, nėra.
    O ir asmeninė patirtis, kai G.Vainauskas tiesiog liepė man parašyti šmeižtą apie Štarą, tuometinį merą, nes jis nedavė LR vaikų darželio „dykai“ irgi puikus pavyzdys iš serijos „dora“ žurnalistika. Po to tą leidinį palikau dėl ko niekada nesigailėjau.
    Užjaučiau ten vis užklystančius naivius padorius žurnalistus.

    • Regis

      Bet.. ar tik Lietuvos Rytas toks?

  • laila

    Truputi leisiu Jums priminti, bet as taip pat manau, kad A.Racui iki zurnalisto etikos oi kaip toli.Nes zmogus uzimantis BNS vadovo pareigas, turetu galvoti ka kalbeti ir kaip.Kalbu apie A.Raco viesus grasinimus anksciau minetai Telemanijai.

    galiu pacituoti…kol as dirbsiu zurnalistu, as darysiu viska, kad mazos imones, niekada negautu jokios paramos ir butu uzribyje.Arba tokie zodzia…pasistengsiu, kad butu sugadinta imones reputacija, arba si imone patirtu materialiniu nuostoliu…

    p.Racai, manau laikas butu Jums sutvarkyti si reikala.Viesai atsiprasyti arba paaiskinti, ka Jus cia rezgate?Nes grasinimai, smeiztas ir tam tikri veiksmai is Jusu puses jau buvo, kalbu apie rastus.Taip, kad manau Jusu veikla turetu pasidometi ir BNS akcininkai ( gerbiu sia imone, bet toks vadovas, kaip Jus jai garbes nedaro).Taip pat pasistengsiu, kad ir Jusu viesi grasinimai butu placiau paviesinti ir turetu pasekmiu Jusu paties reputacijai.

    • miela laila, Telemanijai niekuo negrasinau ir nesirengiu to daryti. Tiesiog laikausi nuomonės, kad atvirai parsidavinėjančios įmonės ir žurnalistai, turėtų už tai atsakyti ir tikrai neturėtų būti remiami valstybės biudžeto lėšomis. Telemanijos reputaciją gadinu ne aš, o ji pati.

      Dabar apie reikalų tvarkymą. Nelabai suprantu, už ką turėčiau atsiprašyti: už tai, kad Telemanija, pažeidinėdama įstatymus ir etiką atvirai visiems siūlė pirkti paslėptą reklamą? Pasakysiu švelniai – nusišnekate.

      Mano santykiai su BNS akcininkais šiaip jau yra visiškai ne tamstos reikalas, tačiau smalsumui patenkinti galiu pasakyti, kad jie domisi BNS ir mano veikla ir kol kas yra visiškai patenkinti.

      O kai dėl mano reputacijos, tai nepykite, bet tokie dundukai kaip tamsta, jokios įtakos jai neturi ir, laimei, niekada neturės. Bet jei norėtumėte ką nors jiems pranešti, galiu nurodyti, kokiu adresu reikia rašyti.

      Ir tik nereikia manęs gasdinti:)

      • laila

        Grazu ziureti ir skaityti savimi patenkinto ir pasitenkinimo neslepianciu zurnalistu etikos „sargu“.Ar tikrai esate isitikines, kad:
        1.Telemanijoje dirba zurnalistai :)))?
        2.BNS vadovai – patenkinti Jumis ir Jusu visais poelgiais :))?
        3.Turetumete zinoti, kad yra toks posakis.“Nuvarytus“ arklius „nusauna“!!!
        Is savo „mazos“ patirties, juk negaliu lygiuotis i Jusu „didele“ patirti, tokie, kaip Jus tam ir reikalingi…:)))Atlikti juodus darbelius, Jusu paties rankomis.Tik Lietuva per maza,o atmintis zmoniu didele.

        Todel turiu Jums pasiulyma, dirbkite savo darbus, bet nejuokinkite daznais pasisakymais apie kitus dundukus ir savo spalvotu povo plunksnu nepuskite pries kitus.

      • Gintautas

        Mane kaskart nudžiugina Artūro tiesumas įvardinant „dundukus“. Visai nuoširdžiai sakau – aš taip nemokėčiau… :)

        • Rolandas

          Gintautai, tam daug mokslų ar meno nereikia, truputis nuogo chamizmo ir yra:)))

    • perskaičiau komentarą ir linksma pasidarė :) dundukai…
      Iš Račo įrašo išimamos frazės iš konteksto ir entuziastingai kaltinama, taip pasakius/parašius, tikri dundukai.

  • Slyvanosis

    Atleiskite gerbiamieji, kad nepakelsiu Artūro ir Mariaus dvikovos nugalėtojo rankos…
    Turiu svarbesnių žinių (tiksliau – įžvalgų).
    Mūsų apylinkėse gyvena žiniuonė (moksliškai – ekstrasensė), garsi tuomi, kad prikėlė dešimtis nabašninkų ir išgydė šimtus vėžininkų beigi bendrauja su visais šventaisiais ir palaimintaisiais. Anądien užėjau pas jąją eilinių gydymo procedūrų nuo hemorojaus ir prostatito, o Veronika (toks žiniuonės vardas) susijaudinusi, įraudusi, kaip jaunamartė.
    „Žinau, kaimynėli,- prisimerkusi pašnibždom sušlamėjo,- aplankė mane šiąnakt Šv. Valantinas ir papasakojo jis man labai konfidencialią naujieną…“
    Man net pakinklius pakirto beklausant. Susileidau ant tapčiano…
    „Kokią naujieną? Pasakok gi…“
    „Prabudau šiąnakt nuo spintos durų girgždėjimo… Matau pro jas kambarin įžengia Šv. Valantinas, vyskupo drabužiais apsitaisęs, sėdasi užu stalo ir gryniausia lietuviška kalba sako man:
    – Veronika, žinau, tu geradarė. Todėl atėjau per tave perspėti Tautą, kad Belzebubas rezga jums pinkles. Didžios valstybės valdovas, su kuriuo susitiks jūsų Išrinktoji, sumanė baisą klastą. Anas slapta priėmė Mahometo tikėjimą ir atliko įšventinimo apeigas, kad įtiktų nepaklusniems mahometonims nuo Kaukazo ir Kaspijaus. Bet maža jam to! Anas tykoja kito grobio. Mat Mahometas nedraudžia turėt žmonų tiek, kiek sveikata ir kapšas leidžia. Žinia, mahometonims patinka šviesiaplaukės moteriškės. Julijai iš Kijevo kunigaikštystės jis jau galvą apsuko. Dabartės jūsų Vilčių princesei rengiasi sparną rėžti, kai jiedu susitiks tolimame mieste prie užšalusių marių. Jeigu jo klasta pasiseks ir jūsiškė Išrinktoji neatsispirs vilionėms, anas pasiims pasogai jūsų kraštą!
    Perduok šitą žinią patikimam žmogui, katras perspėtų Tautą apie grėsmę neišpasakytą, – pasikėlė nuo užstalės ir gigžt – dingo spintoj.
    Žinau, kaimynėli, tu žmogus mokintas, su kampiuteriu šnekiesi. Skubėk paskelbti pavojų Tautai per eterį.“
    Bet ir aš buvau tos žinios priblokštas bei sutrikęs… Atsipeikėjau tik šįryt, kai Veronika grįžo karves pamelžusi. Pasistiprinęs žviežiu pienuku, parklampojau per pusnis pirkion ir kaip mat pranešu jums Veronikos regėjimą (įžvalgą).

  • vilnietis

    cia toks lyrinis nukrypimas, taciau su vienu is minimu veikeju. tai M.Larynavicius. Savo darbe su kolegomis (nors siaip is zmogiskosios puses negrazu, bet pas pati Lryta zmogiskosios puses senai nebera) pona laurinaviciu vadinome „didziuojiu antakiu“. Tai kiekviena pirmadieni, kaip gera humoristine laida, aptardavome sekmadieni „didziojio antakio“ pasirodyma per lryto televizija. zmogus siaip didelis ir toks piktas, kad atrodydavo jog jis tuoj pasnekova suvalgys. Kadangi jis turedavo misija visiems aiskiai parodyti tai, ka nori parodyti vainauskas, tai turedavo popieriuje esminius klausimus kurie turejo sutriuskinti ir eteryje suzlugdyti pasnekova. taciau kai pakviestasis neleisdavo planui vystytis, tai „didziojo antakio“ pyktis tapdavo netramdomas ir prasidedavo komedija…

    • Rolandas

      Aš taip pat žiūrėdavau tas jo laidas.Pastebėjau pyktį, tik galvojau,kad jis pats toks – emocionalus teisybės ieškotojas. Tačiau šio žmogaus konkretumas man patinka,nors ir ant ribos toks, kuomet faktai ir autoriaus nuomonė taip susilieja susilieja ir baigia skirtis vienas nuo kito:) Bet jis tikrai dar ne toks kaip ta R. Januitienė, va ten tai kadras:)))

  • WU

    NE Į TEMĄ.

    Artūrai, gal žinote, kur Lietuvoje galima įsigyti „The Economist“ žurnalą?

    • WU, geriausia prenumeruoti, ką mes ir darome. O šiaip berods matau „Reval“ viešbutyje ir kioskuose oro uoste.

      • WU

        Artūrai, aš panašiai galvoju. O Jūs tiesiogiai iš economist.com ar iš Lietuvos? Mačiau, prenumeruok.lt siūlo. Pabandysiu išsiaiškinti kaip ten kas :) Reikia pasiskaičiuoti ar pigiau iš pirminio šaltinio, ar iš mūsų vietinio, nes įtariu iš pirminio shipping’as gali nemažai kainuoti.

        • Tikrai pigiau iš jų svetainės. Pamenu, prieš porą metų man tokią dovaną įteikė – metinę prenumeratą, tai ji kainavo, berods, 122 eurų metams. Kitaip tariant – septyni litai numeris, kai mažmeninė kaina čia – virš dvidešimt. Nors gal tada ir kokia promo akcija buvo…

          • WU

            Aidai, jau išsiaiškinau. Užsisakiau šiandien metine iš oficialaus saito. Man, kaip dar esamam studentui, metai 99 eurus kainavo. Pirmas numeris per 21 dieną ateis, o prie visų oficialaus puslapio „pribumbasu“ jau turiu priėjimą :) Sėdžiu dabar, grįžęs iš darbo ir klausau audio content’ą :)

      • mdxacuk

        p. Račai,

        O gal jūs galėtumėt patarti, kur Lietuvoj nusipirkti vailokus ir fufaiką? Kaliošus su rūžavu vidum turiu dar iš tarybinių laikų, o vat vailokų nerandu. Kur perka jūsų redakcija?

        • mdxacuk, bloga diena pasitaikė?…

          O gal supainiojote adresą?

          Ir ne dundukams pasitaiko…:)

          • mdxacuk

            Nuvylėt mane. Tikėjausi, kad pas jus paprastas žmogus gali pasiguosti bet kokiu gyvenimišku reikalu.

            Šiaip tai labai stebiuosi, kad kažkam šiais laikais vis dar šauna į galvą prenumeruot popierinius žurnalus. Tam dabar yra duomenų bazės, ir tai yra pagrindinis informacijos platinimo būdas, pagal galimybes net nesulyginamas su popieriniais leidiniais. Popieriniai, tarp kitko, dažnai duodami už dyką, jeigu prenumeruoji elektroninius.

            „The Economist“ yra ne vienoj bazėj. Lietuva išleidžia milijonus tų bazių prenumeratai, o jaunimėlis absoliut nesigraibo kur ką galima susirasti. Be googlo jie dažniausiai nieko nėra girdėję. Žinau, nes susiduriu kasdien.

            Akademinėse ir viešosiose bibliotekose per duomenų bazes galima pasiekti dešimtis tūkstančių leidinių, prireikus galima gauti slaptažodžius skaityti namuose.

            Aišku, popierinis variantas praverčia, jeigu žmogus įpratęs atsiduoti ilgiems apmąstymams kambarėlyje, kur retai būna rozetės.

            BNS ir kitų save gerbiančių firmų tas neliečia, nes ne lygis naudotis studentiškom privilegijom už dyką. Bet studentams galimybės fantastiškos.

  • „The Economist“ parduodamas visuose didesnių prekybos centrų spaudos skyriuose, bet jis būna savaitės „senumo“. Prenumeruojamas „įkrenta“ į pašto dėžę pirmadieniais.

    • WU

      Žvalgiausi po prekybos centrų spaudos skyrius, nelabai ką ten rasi. Mačiau, tik tą specialų „The world in 2010“.

  • Rolandas

    Tolio lygio tinklapyje klausimas privalėtų skambėti taip: „Artūrai, gal žinote, kaip patalpinti savo straipsnį į “The Economist” žurnalą?“:)))

  • max

    atleiskite, gal ką papiktinsiu, bet man gana keistai atrodo šios eilinės lenktynės savo žurnalistiniam patriotizmui ( tiksliau – kas labiau nepasitiki ar nemyli Rusijos)įrodyti. Na ir kas čia tokio – na nuvažiavo į Maskvą, na gavo tuos notebukus, tai ką , visi , kurie juos gavo ims palankius straipsnius apie Putiną rašyti? Na ar kiltų diskusijos , jei būtų nuvažiavę į tokią pat tusovkę ir gavę po kompą kur nors Paryžiui ar Londone? Taigi niekas dėl to neviduriuotų. Atsakykit man pagaliau , koks turės praeiti laiko tarpas (99,199, 1000 metų) , kad mes pradėtumėm ramiau žiūrėti į tą Rusiją? O gal čia ta Rusija reikalinga kaikurioms personoms kaip pragyvenimo šaltinis? Na tada suprantama…

    • max, nežinau, kodėl sugalvojote, kad kalbama apie patriotizmą ar tai, jog žurnalistai neturi važiuoti į Rusiją.

    • Rolandas

      max,

      Ne apie patriotizmą, Maskvą, Rusiją ar „tusovkes“ čia kalbama ir ne apie notebukus.

      Mano galva bandoma kalbėti apie tokį daugumai Lietuvos žurnalistų dar tolimą dalyką kaip žurnalistinės veiklos SKAIDRUMAS.

      • Bobutė

        Perskaičiau p. A.Račo , o po to Tamstos komentarą p. max’ui (ir ne tik jį)…

        Nežinau kodėl, bet prisiminiau tokį seną gerą animacinį filmuką – „Mauglis“… Ten buvo toks tigras Šerchanas ir apie jį vis trindavosi toks mažiukas šakalas, kuris vis pritardavo Šerchanui ir net letenas jam palaižydavo… Ir kodėl prisiminiau būtent šį? Nesuprantu…:)

        • Rolandas

          Bobute,

          :)))),nors pasijuokiau, dėkui. Bet taip tikrai nėra, tiesiog kartais būna, kad žmonių nuomonės tam tikrais klausimais sutampa ir jie kalba vienodai. O kartais išsiskiria, tuomet vyksta polemika.Nesugebantys motyvuotai polemizuoti jaučiasi nuskriausti ir pradeda oponentus vadinti įvairių gyvūnų vardais, čia nuo vidinės žmogaus kultūros dar labai priklauso.

          • Bobutė

            Šiaip jau, tai aš nieko niekaip nepavadinau… Bet gal tikrai asociatyviai tas multikas išplaukė:)
            Vienok, Tamstam matomai, kažką kažkam pritaikei…:) Kaip ten Tamsta sakai tokiais atvejais? Prisiminiau – „Vagie- kepurė dega“…:))

            Na, o dėl vidinės kultūros… Nustebinot… Net nepagalvojau, kad žmonės, kurie oponentams tuoj užkabina paniekinančias etiketes -filadelfijai, ar „suteikia“ dunduko „vardą“, aplamai yra girdėję šį žodį, jau nekalbant apie jo reikšmę…:)

          • Rolandas

            Bobute,

            Būsiu atviras, nors aktyviai pretenduojate į diskusiją, kalbėjimas su Jumis – tai tikras laiko gaišimas ir nuobodybė.Jūsų monotoniškos mintys, primityvus „pats durnas“ metodo naudojimas,gal Jums ir atrodo šmaikštumo viršūnė, tačiau iš tiesų yra žiauriai nuobodu bei neįdomu ir nieko Jūsų pašnekovui neduoda.

          • Rolandas

            Aš turiu omenyje apie kalbėjimą šio įrašo tema.

          • Bobutė

            p. Rolandai,

            na Jūs mane ir „sudirbot“… Išvilkot „į dienos šviesą“…
            Suprasdama ir sutikdama, kad mano primytivizmas, monotoniškumas, nuobodybė ir etc. negali nieko duoti tokiam intelektualiam, greitai mastančiam, neklystančiam, sąmojingam ir, vienu žodžiu sakant, – labai protingam žmogui, prašau Jus – būkit atlaidesnis kvailai, ne viską žinančiai, abejojančiai Bobutei (taip, taip tiesiogiai manęs kvaila nepavadinot, čia aš pati taip supratau:) bei kitiems, ne tokiems protingiems kaip Jūs, komentatoriams…

  • Rolandas

    Nors M.Laurinavičius nesutiktų, tikriausiai pasakytų,kad klausimas šiame tinklapyje turėtų skambėti taip: Artūrai, gal žinote, kur Lietuvoje galima už dyką paskaityti “The Economist” žurnalo vertimą?

  • Oho, kokia reakcija! Matosi, kad tikrai skaudžiai pataikėte, kad tikrai yra reikalo žurnalistų etikos klausimus gvildenti.
    Lietuvos rytas pastaraisiais metais smuko iki Respublikos lygio ir dabar tegali būti vertinamas tik kaip purvasklaidos, o ne žiniasklaidos įmonės. Jau nekalbant apie planuotaı šališką informacijos pateikimą, jie juk net nuotraukas fotošopu kartais apdirbinėja, puolamus asmenis reikiamai „pagražindami“. O Laurinavičiaus atsakymas na labai jau nerimtas, kam tiek išvis vargo rašyti, jei nieko neturi pasakyti. Beje, gal profesionalai galėtų paaiškinti mums nepriklausantiems „gildijai“, kuo skiriasi leituviška (sic!) nuo vakarietiškos žurnalistų etikos?

  • albinas

    gal tuose kompuose imontuota gudri snipinejimo iranga? :)

    • Regis

      Pirmas žmogus (bent aš sutikau) kuris suabejojo ar imti tokias dovanas elementariai saugu. Ir jeigu tais kompiuteriais dar naudojamasi redakcijose tai jau skandalas kvadratu.
      Apskritai pats dovanos ėmimo faktas yra lengvai skandalingas. Reikėjo neimti ir nesinaudoti, o jeigu jau susigundėt tai paimt ir grąžint bet kokia forma, kad ir į šiukšlių dėžę arba praėjusiam vaikui padovanoti.

      p.s. spekuliacijos tų įrenginių kainomis yra neprofesionalumo parodymas. Renginio organizatoriams tie įrenginiai galėjo nei rublio nekainuoti, gal tai tik rėmėjų dovanos. O patiems rėmėjams tie kompiuteriai galėjo kainuoti ir kapeikas. Arba apskritai suorganizavo sandėlių išvalymą pradžiugint išalkusius žurnalistus.

  • manjana

    10 metų neskaitau Lietryčio, 4 metus nebežiūriu lietuviškos „publicistikos“ ir nors gyvenu gan prastai- iš pripuolamų darbų, vaikai išsilaktė po užsienius- bet nervai tvarkoj, miegu ramiai, nes esu laiminga, nebesimaitinu tuo šūdu, kurį jau tiek metų pila į mūsų dvasią šitie a la laisvoji žiniasklaida

  • komeras

    Šiaip jau žurnalistai dažnokai būna godūs dovanų, įpratę prie užsakomųjų ir reklaminių straipsnių, „dovanotų“ kelionių, reklamuojančių turizmo agentūras, vaišių ir pan. Todėl labai paprasta juos apmulkinti :-) Visi prie to įpratę.
    Perduokit tuos kompiuteriukus viešai vaikų namams ir dar pasišaipykit iš RIA novosti ta proga. Štai ir viskas, jei kažkoks pigus žaisliukas dėl paprasčiausio nerangumo ir nenuovokos sukėlė tiek problemų.

  • Bobutė

    O jei atmestume visus p. M. Laurinavičiaus asmeniškumus, kuriems gal būt/turbūt jis, manau, turi pagrindo, tai kokią, jo siųstą žinią pamatytume?

    1. Jis mano/teigia nepažeidęs etikos.
    2. Jis nenori diskutuoti asmeniniame p. A. Račo blog‘e. Manau, galim sutikti ar nesutikti su jo argumentais, bet, manau, neginčijama, kad jis tokią teisę turi.
    3. Jis teigia, kad argumentus ir paaiškinimus pateiks visuomenei, o ne p. A. Račui. Ir vėlgi, manau, jo pozicija visiškai teisinga.

    Žinoma, įdomu stebėti dviejų žurnalistų „pasibadymą“, bet daug nekantriau laukiu p. M. Laurinavičiaus argumentų… Smalsu, kaip Jis pagrįs dovanų ėmimą…:)

    • laila

      Ar imti dovanas – blogai :))), as manau, tai tik skatina zmogaus gera nuotaika, kuri didina darbinguma ir darbuotojo motyvacija dirbti. :)))

  • Marius

    M. Laurinavičių toje konferencijoje per TV mačiau. M. Laurinavičius taip piktinasi, taip piktinasi, o nieko iš esmės nepasako. Tai gavo kompiuteriuką ar negavo? Šis komentaras yra tipiška ad hominem argumentacija, t.y. loginė klaida. Vietoje to kad paneigtų M. Laurinavičius užsipuola A. Račą. Gėda. Gėda ir Lietuvos rytui. Antra, bloguose, jų autoriai rašo savo mintis ir pastebėjimus ir antros pusės nuomonė pačiose samprotavimuose yra nepateikiama. O jumis, Artūrai, žaviuosi. Šį komentarą būtinai reikėjo išskirti atskirą pasisakymą, taip parodėte, kad nebijote.

  • aliosha

    vaiku darzelis

    • WU

      Visa laimė, kad atėjo rimtas, suagęs vyras ir savo rimtu, argumentuotu komentaru viską sustatė į savo vietas.

  • Ramute

    Čia ir be tų kompiuterizuotų “dovanėlių“ aiškų kam tarnauja lietrytis…

  • johnis

    Saunuolis Arturas, Tikrai pagarba kad taip rasote, ypac zinant jusu politines ir idejines nuostatas Rusijos atzvilgiu(ka esate rases ne karta ir ne du cia)
    Bet tokia situacija neturetu buti nutylima ir musu rinkoje zurnalistu tarpe ir vakaru atzvilgiu. Nes „taip“ gi dirbama i visas puses.
    Man paciam bunant vieno renginio dalimi buvo aiskiai pasakyta is zurnalistu (keliu laikrasciu) kiek kainuotu straipsnis, salygos ir pan. taip kad…..

  • dariusm

    o kodėl nekyla triukšmas, kai žurnalistai už dyką keliauja į šiltus kraštus kelionių organizatorių kvietimu neva susipažinti su naujomis atostogų kryptimis, kodėl nekyla triukšmas dėl įvairių nemokamų pasiskraidymų (tipo AIR XXX atidaro naują maršrutą ir sukviečia pilną Boeingą žurnalistų), kodėl nekyla triukšmas kai autodileriai suorganizuoja žurnalistams ralį, bet kažkodėl ne santechnikams ar mokytojams, kodėl nekyla triukšmas kai mobiliųjų telefonų gamintojai nemokamai žurnalistams padalija naujus telefonus, neva išbandymams, autodileriai duoda mašinas? Ar būtų triukšmas toks pats, jei pvz Apple konferencijoje žurnalistams būtų išdalinti Iphone ar Ipodai?

    • stellar penny bun

      @ dariusm,

      Steve Jobs niekada neleis sau tokios prabangos. Jo principai-tai nepriekaištinga darbo etika, absoliutus atsidavimas siekiant galutinio tikslo, kiekvienas yra savo sėkmės kalvis. Jei Apple pradėtų dalinti žurnalistams iPhone ir iPod nemokamai, tai būtų pasiųstas neigiamas signalas rinkai kaip tokiai, o tai būtų įmonės sėkmės pabaigos pradžia.

  • Pastebėsiu, kad pati tema – kada konstatuoti žurnalisto parsidavimą ir kaip elgtis tokiu atveju – yra įdomensė, nei dviejų iškilių kolegų dorovės reitingo klausimas :) Čia man kažkiek primena bevilitšką Lietuvos rinkimų organizatorių kovą su rinkėjų papirkinėjimu, kuri panaši į šaudymą tuščiais šoviniais į fiktyvius taikinius arba mėginimą užmušinėti mjuses haubicos sviediniais. Jei rinkėjas išgėrė politiko alų, tai kokios garantijos, kad jis urnoje pažymės kryžiuką būtent ties šio politiko pavarde? :) Mažų mažiausiai – naivu.

    • Jonas III

      Garantijos nėra, bet tikimybė auga.

    • Bobutė

      Būtų labai įdomu išgirsti žurnalisto Tomo Čyvo nuomonę, kada konstatuoti žurnalisto parsidavimą ir kaip elgtis tokiu atveju?

      • saulius

        Būtų labai įdomi tūlo Kiešos nuomonė socialiniais žurnalistų etnokultūros palikimo klausimai.

  • Jei tai nuskambėjo kiek ciniškai – atsiprašau. Tikrai nesu skaidrumo ir etikos kodeksų priešas, bet visame kame yra prioritetų klausimas.

  • Pingback: Kaip vertinti dovanas žurnalistams? « Dainius Radzevičius()

  • saulius

    Va tokia ta „mūsų“ „žiniasklaida“. Kai nebėra ant ko loti, skalija vieni ant kitų. Negi iš tikrųjų dar kam nors tikrai įdomu, kas ką pagalvojo ir kas ką pasakė, išskyrus patį Račą ir Laurinavičių. :))) O ką žada žvaigždės ? :)))
    Gerb. Artūrai,o kas gero Lietuvoje? Man, kaip būsimam emigrantui, labai rūpi?

  • kolega

    Mano nuomone, Laurinavicius, kaip ir dar 8 kolegos, pasielge neapdairiai parsivezdami kompiuterius. Veidiecio Sarafino argumentas, kad tik lauke pastebejo, is viso neatlaiko kritikos.
    Bet taip pat kritikuotinas ir Raco sprendimas zinute isideti i BNS srauta. Manau, kad tai virtuves problema, gali zurnalistu sajunga, etikos komisija svarstyti, bet dabar visos kitos ziniasklaidos priemones, parasydamos, kad latviu BNS redaktorius irgi gavo toki kompiuteri, drasiai gali mesti seseli visai „etaloninei“ BNS agenturai. Ir prisikabinti prie jos objektyvumo rasant tarptautinemis temomis apie Rusija…
    O dabar Racai galit jau vadinti mane dunduku :) pasitaiko mazai dienu, kad tamsta ko nors cia nepavadinetumete :)

    • saulius

      O kompiuteriukai tai su slapta programėle pakišti buvo. Kodėl nutylimas šis faktas?

    • mielas kolega, aš niekada ir nesakiau, kad tai, jog Latvijos BNS redaktoriai parsivežė dovanų iš Maskvos, yra gerai. Be to, juk sakiau jau, kad ši istorija rutuliojosi Estijoje, o pirmą kartą išversti ją nusprendėme, kai į diskusija įsijungė Estijos prezidentas.

      Matote, kolega, priešingai nei kurios kitos žiniasklaidos priemonės, BNS neskirsto naujienų į tas, kurios mums patinka ir tas, kurios ne. Tiesiog stengiamės kuo plačiau atspindėti aktualijas, Lietuvoje ir kitose šalyse. O Estijoje tai buvo aktualija

  • kolega

    o tu sauliau gal tas programeles instaliavai ar su zvake stovejai kaip instaliavo?
    :))))

    • saulius

      kolega, nebūkit naivus darželinukas. Jie juk r u s a i !
      Jūs man simpatiškas, tad būsiu su Jumis ypač atviras – aš lietuvis.

  • saulius

    Apskritai, čia daug kas užduoda daugybę klausimų, o atsakymų mažoka.
    Mano nuomone yra vienas ir esminis klausimas, į kurį atsakius daug kas paaiškėtų. Taigi:
    KODĖL LIETUVOJE ŽURNALISTIKA LEGALIZUOTA, O PROSTITUCIJA NE ? ? ?

    • saulius

      Beje, atsakymo, bet protingo (o ne apie laurinavičių), visų pirma tikiuosi iš šio blogo šeimininko.

    • lida
      • WU

        Nebloga :))

        • saulius

          Pasenus.

      • saulius

        lida,
        Ar tai pavasarinė kolekcija? O kodėl Jums rūpi būtent šios rūšies menas?

  • kolega

    Sauliau, jei jie rusai – vadinasi, snipai 100 proc? :)
    Ir dar, prostitucija yra uzdrausta, uztat sizofrenija yra gydoma kartais ir priverstinai. Turekit tai omenyje :)

    • saulius

      Tai štai kodėl Jūs ir lida visada čia :)))

    • mv

      kolega, šnipinėjimo programos visai įmanomos, tik abejoju, ar rusai mus laiko tokiais atsilikusiais, kad jų neaptiktume ir nesukeltume šiokio tokio skandalo..

      • saulius

        mielas mv,
        Rusams kuo daugiau skandalų, tuo geriau. O ką, negi po to, kai tauta leidosi Kirkilo pasodinama ant rusų dujų, jie dar gali laikyti mus neatsilikusiais?
        Dieve, kuo jie save laiko, tie lietuviai :)))

      • Rytis I

        Laiko nelaiko, – kai prireikė, sugriovė Estijos departamentų serverius su visom ten esamom apsaugom. O zombiuojantis kompiuteris svetimoje šalyje, be to vidiniame redakcijos tinkle – neblogas pagalbininkas šnipams. Ir jokie antivirusai šiuo atveju nepadės, nes tokius virusiukius spectarnybos specialiai „augina“ konkretiems atvejams ir jie niekam dar nežinomi. Bet gal ir be reikalo čia apie tai. Tai redakcijos problemos, juolab turbūt yra daug paprastesnių būdų:)

    • saulius

      Beje, kolega, dėl rusų čia nieko asmeniško. Aš tik laikausi Landsbergio ( P A T R I A R C H O ! ) partinės linijos. :)))

      • kolega

        Sauliau, vat baretininkus as irgi uzmetyciau dunduku kepuremis. Bet su visa pagarba jums, lauksiu ir kitu tamstos irasu :)

  • Bobutė

    Man atrodo, kad diskutuojant apie dovanas (plačiąją prasme) reikėtų galvoti ne tik apie tai, ar „parsidavė“ žurnalistas ir dabar „atidirbinės“, ar ne…
    Sakykim „neparsidavė“ ir – atrodytų – problemos nėra, bet…
    Bet juk visuomenės daliai visada gali likti abejonių, gali mažėti jos pasitikėjimas žiniasklaida apskritai… Juk dažnai girdime – visi jie parsiduoda…
    O tas nepasitikėjimas, mano galva, yra pats blogiausias galimas dalykas, nesvarbu kurioje viešojo gyvenimo sferoje – ar žiniasklaidoje, ar politikoje, ar teisėsaugoje…
    Žmogus, nebūdamas visų sričių žinovu (žinoma, būna ir tokių, bet labai mažai:) bei negalėdamas pasitikėti/nepasitikėdamas atitinkamu institutu, pereina prie „visiško neigimo“, kuris veda tik destrukcijos link…

  • Rytis I

    Šiaip jau toks mūsų žurnalistų elgesys man sunkiai suvokiamas. Suprantu tokius „nelabai patriotus“ kaip Kalanta (buv. rusiškos Respublikos redaktorius (?)), Žukovas ar tas „Obzor“ atstovas. Bet kaip su tokiais ultrapatriotais kaip Laurinavičius? Tas pats, kuris aktyviai reiškėsi stabdant Rusijos sutartį su ES, šaukė apie URM ryšius su svetimomis spectarnybomis, kuris ištisai rašė apie tą blogąją motiną Rusiją, ir staiga… Štai jo žodžiai: „…kol Vakarai su džiaugsmu klausosi gražių D.Medvedevo kalbų…“ Ir pats skrenda pasiklausyti tų pačių kalbų? Tas, kuris berods kritikavo kažkuriam savo straipsnyje Estijos prezidentę, vykusią į gegužės 9-osios šventę, pats važiuoja ten nei daugiau nei mažiau – švęsti… Ar čia visi pas mus tokie patriotai ar tai tik išimtys?..

    Tiesa, tokia smulkmena – jei neklystu, kažkada anksčiau tas pats Marius domėjosi čečėnų tema, konkrečiai – Maskvoje aiškinosi Basajevo nužudymo subtilybes ir aplinkybes. Bendravo turbūt ne vien su čėčėnais…

  • Idomu, ar racas cia nervinasi, kad jo niekas nekviete i ta rengini ar kaip? nereikia apsimetinet sventa karve.

  • Karolis Jachimavičius/uroboras.lt

    Žurfakas, prieš užsikaldamas langus, galėtų visus skandalo dalyvius, įskaitant BNS žurnalistus, pakviesti trumpam įvadui apie informacinę žurnalistiką, žanrus ir etikos kodeksą. Tada didelio laikraščio redaktoriaus pavaduotojas, didelės naujienų agentūros darbuotojas ir kiti įtakingų leidinių redaktoriai žinotų, ne tik kad dovanų priėmimas prieštarauja Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 27 straipsniui bet ir tai, kad žinutė yra fakto išdėstymas ir ji gali būti ir vieno sakinio, iš veiksnio, tarinio, laiko ir vietos aplinkybių, tuo tarpu platesnė problemos ar įvykio analizė, pasitelkiant šaltinius ir ekspertus, vadinama straipsniu, o suvokus, kad visi esame subjektyvūs, nereikėtų gintis, kad turime nuomonę. Nors kažin, ar tos paskaitos padėtų Gintarui Sarafinui, kuris yra per tingus nešti kompiuterį atgal į viešbutį arba jį net išmesti profesinių principų vardan, todėl juokina, kad jo darbas yra atskirtas nuo asmeninių tikslų uždirbti pinigus. Panašiai kaip kyšį paėmęs valdininkas sakytų, kad juos išleis profesiniam tobulėjimui, todėl Lietuvai nuo to tik geriau.

    • Rytis I

      Pakankamai tikroviškas tas Sarafino pasakojimas… Man užkliuvo detalė – jie jau susipakavę daiktus, iškraustyti iš viešbučio, – vis dar nežino, ką daryti su tuo nelemtu daiktu. Galvojo, kad tuoj kažkas ateis ir susirinks „demonstracinę medžiagą“? Nesvetinga, nors… tame šiaip galima įžvelgti ir provokaciją, – „kabliuką“, ant kurio pasineria ir priešai ir draugai. Metodas ne naujas, nors tai tik spėlionės:)

  • Karolis Jachimavičius/uroboras.lt

    Jeigu kuris lietuvis tame renginyje apsidrėbė kečupu valgydamas, tai taip pat priešų sumanymas – kad juoktųsi savi, taip susikiršintų, o paskui kompus įkišt, kad susidirbtų pažeisdami etiką, jau paprasta kaip du kart du.